Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – LR DK) 140 straipsnio 1 dalyje numatomos darbuotojų, atleidžiamų LR DK 129 straipsnio (t. y. darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės) arba 136 straipsnio 1 dalies 6 punkto (t. y. kai darbo sutartis nutraukiama dėl to, kad darbdavys (juridinis asmuo) yra likviduojamas, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo) pagrindu, teisės.
Abiem šiais atvejais (t. y. tiek atleidžiant darbuotoją LR DK 129 straipsnio, tiek ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu) darbuotojui priklauso išeitinė išmoka, kurios dydis nustatomas atsižvelgiant į darbuotojo nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje.
Išeitinės išmokos dydžio priklausomumas nuo stažo toje darbovietėje (LR DK 140 str. 1 d.) nurodomas toliau pateikiamoje lentelėje.
Pavyzdys Nr. 1
Jonas Jonaitis, nepertraukiamai dirbęs įmonėje „X“ 3,5 metų (t. y. 42 mėnesius), atleidžiamas iš darbo darbdavio iniciatyva, nesant Jono Jonaičio kaltės (pagal LR DK 129 str.).
Remiantis LR DK 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Jonui Jonaičiui priklauso (t. y. darbdavys turi pareigą išmokėti) pastarojo 3 (trijų) mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.
Pavyzdys Nr. 2
Ona Onaitienė dirbo įmonėje „X“, kuri 2009 m. vasario 1 d. bendrovės dalyvių sprendimu buvo likviduota, todėl Onos Onaitienės darbo sutartis su įmone „X“ buvo nutraukta LR DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.
Iki darbo sutarties nutraukimo Ona Onaitienė įmonėje „X“ nepertraukiamai dirbo lygiai 21 metus (t. y. 252 mėnesius), todėl, remiantis LR DK 140 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Onai Onaitienei priklauso 6 (šešių) mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.
LR DK 140 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kokiais atvejais atleidžiamam darbuotojui priklauso fiksuoto dydžio, t. y. dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio, išeitinė išmoka. Tokio dydžio išeitinė išmoka atleidžiamam darbuotojui mokama, nepriklausomai nuo šio darbuotojo nepertraukiamojo stažo toje darbovietėje trukmės.
Vadovaujantis minėta LR DK 140 straipsnio 3 dalimi, jeigu darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo kitais LR DK ketvirtajame skirsnyje (išskyrus LR DK 125 straipsnyje, 126 straipsnyje ir 127 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus) ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar kolektyvinės sutartys nenustato kitaip.
Darbdavys neturi pareigos mokėti darbuotojui jokios išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo LR DK 125 straipsnio (kai darbo sutartis nutraukiama šalių susitarimu), 126 straipsnio (kai darbo sutartis nutraukiama suėjus terminui (terminuotos darbo sutarties atveju)) arba 127 straipsnio 1 dalies (kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo pareiškimu, nesant svarbių priežasčių) pagrindu. Tačiau tai nereiškia, kad darbo sutarties šalys (darbuotojas ir darbdavys) negali susitarti kitaip.
Minėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka mokama, tik kai darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo nesant pastarojo kaltės.
O jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo, pavyzdžiui LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu (už padarytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą), jokia išeitinė išmoka jam nepriklauso.
Be to, jokia išeitinė išmoka nemokama ir darbuotojui (kurio darbo sutartyje numatytas išbandymo, norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, terminas), atleidžiamam iš darbo darbdavio iniciatyva iki išbandymo termino pabaigos, jeigu darbdavys pripažino, kad išbandymo termino rezultatai nepatenkinami.
Atvejų, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui priklauso dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (pagal LR DK 140 str. 3 d.), sąrašas pateikiamas toliau esančioje lentelėje.
Nuo 2011 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo LR DK 140 straipsnio 2 dalies pakeitimai, kurie įtvirtina tam tikrą specifiką dėl išeitinės išmokos mokėjimo darbuotojams, atleistiems iš darbo valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke, tačiau išsamiau šis klausimas šiame straipsnyje nenagrinėjamas.
