Vakarų šalyse jau įprasta, kad seni, nebenaudojami pramoniniai pastatai ir jų erdvės yra atnaujinamos, pritaikomos kultūros reikmėms, jose kuriasi laisvi menininkai. Vienas žinomesnių pavyzdžių yra „Tate Liverpool“ meno galerija ir centras, įsikūręs senuose Liverpulio uosto sandėliuose.
„Daugelyje Europos miestų yra tokios salės, menų fabrikai, juose verda gyvenimas. Vilnius turi „Menų spaustuvę“, kuri įsikūrė buvusioje spaustuvėje,“ – teigia Kauno šokio teatro „Aura“ direktorė ir meno vadovė Birutė Letukaitė, kuriai teko aplankyti ne vieną panašią menų erdvę Europoje.
Kaune taip pat turime kelis puikius pavyzdžius – tai kultūrinės erdvės „Gargaras“ ir „Fluxus ministerija“. Aleksoto gyventojų traukos centru yra tapusi buvusio Mėsos kombinato patalpose įrengta studija „Potiomkinas“, kurioje rengiamos parodos, vyksta nedideli koncertai, studentų renginiai.
Privalumas – didelės erdvės
Prieš porą metų savo duris atvėręs klubas „Gargaras“ buvo įkurtas pajutus, kad Kaune trūksta vietų, kuriose galėtų vykti alternatyvūs renginiai, pasirodymai. „Nors mieste yra daug barų, klubų ir salių, jos netenkino menininkų poreikio“, – „Gargaro“ atsiradimo priežastį nurodė jį valdančios įmonės „Miesto platforma“ direktorius Algirdas Pukis.
Ši meno erdvė įsikūrė buvusiose „Vilko“ kailių gamyklos patalpose, užima apie 1100 kv. metrų plotą, kuriame vyksta įvairiausi kultūros renginiai – nuo teatro spektaklių iki klubinės muzikos koncertų.
Kitas panašus projektas – „Fluxus ministerija“. Jis prieš metus persikėlė iš Vilniaus į buvusias „Lituanicos“ batų gamyklos erdves, esančias pačiame miesto centre prie Kauno pilies. Šios apie 6000 kvadratinių metrų patalpos buvo pasirinktos ne tik dėl patogios vietos.
„Fluxus ministerijos“ kancleris Karolis Rakauskas teigė, kad šio pastato privalumas – didelės erdvės ir plotai, kur Kauno ir visos Lietuvos menininkai gali demonstruoti savo kūrinius, laimėjimus. Čia veikia kūrėjų kampeliai, parodų salės, baras ir koncertų vieta.
Tenka nemažai paplušėti
Visi atlikėjai ir renginių organizatoriai, norintys savo pasirodymus perkelti į netradicines, pramonines patalpas, susiduria su sunkumais.
Daugelis pramoninių pastatų nebenaudojami dešimtmečiais, tad norint juos atgaivinti entuziastams tenka daug paplušėti, išnešti nebenaudojamus įrenginius, iškuopti benamių paliktas šiukšles. Tai ne tik sunkus, bet ir pavojingas darbas. Dėl apleistuose pastatuose susikaupusių dulkių, neaiškios konstrukcijų būklės visada kyla grėsmė juos tvarkantiems žmonėms.
„Gargaro“ erdvės buvo tvarkomos apie metus. Klubo vadovas pasakojo, kad sunkiausia buvo sename ir nepritaikytame pastate įrengti vėdinimo sistemas, sanitarinius mazgus ir barą. Visa tai turėjo atitikti priešgaisrines pastatų ir higienos normas. Bet A. Pukis džiaugiasi, kad architektų patarimai per porą mėnesių padėjo gauti visus reikiamus leidimus.
„Fluxus ministerijos“ kancleris pasakojo, kaip didelės savanorių, aktyvistų ir menininkų grupės padėjo valyti ilgai nenaudotas „Lituanicos“ batų gamyklos pastato patalpas, buvo organizuotos kelios talkos, surinkta ir išvežta dešimtis konteinerių šiukšlių.
„Auros“ šokio teatro vadovė B. Letukaitė taip pat žino, kad iš griuvenos padaryti erdvę, kurioje galima būtų rengti pasirodymus, yra titano darbas. Ji bandė rengti šokio festivalius Radijo gamyklos patalpose.
„Reikia apšvietimo, įgarsinimo, pagrindo pasirodymui, reikia kėdžių, kuriose žiūrovai sėdėtų, pakylos. O kur transportavimo, montavimo darbai“, – patirtimi dalijosi menininkė.
Fabriko erdvė neįpareigoja
Kodėl lankytojus ir menininkus traukia pramoninės patalpos?
Keramikas Gediminas Šibonis svarstė: „Tikriausiai neįpareigojanti erdvė traukia. Visuomeninės erdvės visiems pabodusios, o alternatyvių erdvių nelabai ir yra, jos arba oficialios, arba labai ištaigingos.“
Fabrikuose stengiamasi kiek galima išlaikyti senąsias patalpas nepaliestas, jos tik sutvarkomos ir minimaliai pritaikomos naujai veiklai.
„Daugiausia laiko ir pinigų išleidome ne dailindami, o griaudami, atkurdami pramoninių patalpų vaizdą“, – prisiminė A. Pukis. Teko atidengti betonines sienas, parodyti fabriko pastato konstrukciją ir taip sukurti pramoninio pastato atmosferą. Šioms erdvėms buvo bandoma suteikti pirmųjų loftų dvasią.
Visai kitokį vaizdą išvystame „Fluxus ministerijoje“ – nubyrėjęs tinkas, suskilusios sienos, sutrupėjusios senos plytelės. „Lituanicos“ fabriko patalpos tik išvalytos ir sutvarkytos, kad būtų saugu į koncertą ar pažiūrėti naujų meno instaliacijų, parodų atėjusiems lankytojams.
Patalpų stygių jaučia ne visi
Nors didelės erdvės ir vilioja dalį menininkų, ar jos turi ateitį, ar panašūs projektai gali išsilaikyti?
B. Letukaitė piktinosi, kad Kaune, kuris pretenduos tapti Europos kultūros sostine, iki šiol dar nėra įsikūrę meno centrų, dar kitaip vadinamų meno fabrikais. „Kaip duonos, vandens ar oro trūksta tokios erdvės, kurioje laisvi menininkai galėtų rodyti savo projektus, koncertus, spektaklius. Nėra parodų erdvių, iš galerijų padaryti muziejai“, – kalbėjo „Auros“ šokio teatro vadovė.
Bet panašu, kad dėl didelių pramoninių erdvių stygiaus skundžiasi ne visi meno ir kultūros atstovai.
Architektas Rimantas Giedraitis pasakojo turėjęs planų įrengti galeriją ir menininkų dirbtuves buvusiame „Vilko“ fabrike, tačiau jos neįgyvendino todėl, kad Kaune nėra pakankamai moderniu menu besidominčių pirkėjų.
„Nors didelės pramoninės patalpos yra palyginti pigios, bet jas išlaikyti vis tiek reikia, o be kliento nebus apyvartos“, – įsitikinęs menininkas.
Viešosios įstaigos „Potiomkino“ studijos steigėjas Arūnas Matulas taip pat norėtų dažniau organizuoti įvairius renginius, tačiau tam trūksta žmonių.
Kaip ir kada menas atrado fabrikus?
Rimantas Giedraitis
Architektas
„Europoje pirmieji miestai, kuriuose pasireiškė postindustrinės epochos bruožai, buvo Londonas, Paryžius, Berlynas.
Kai gamyklos išsikėlė iš miesto, liko daug tuščių teritorijų. Į jas atsikėlė valkatos, jaunimas ir galiausiai marginalūs menininkai, kurie neturėjo pigių erdvių darbui ir kūrybai. Jie susinešė savo buities reikmenis, ir visa tai sukūrė savitą estetinį vaizdą, suteikė patalpoms charakterį. Po kurio laiko čia pradėtos rengti pirmosios parodos, koncertai.
Vėliau menininkai ėmė ir gyventi tose savo sukurtose erdvėse, nes pastebėjo, kad tai yra patogu.
Pagaliau atsirado žmonių, kurie pamatė, kad iš to galima daryti verslą, ir į sukultūrintas pramonines erdves įsileido meno vartotojus.“
Saugumą užtikrinti nelengva, bet galima
Dažniausiai fabrikuose įsikūrusios menų erdvės užima tik nedidelę dalį viso ploto, lieka daug nesutvarkytų ir nenaudojamų patalpų. Todėl įėjimai į jas būna užblokuojami, užrakinami, apie draudžiamas ar pavojingas vietas perspėjama ženklais. „Fluxus ministerijoje“ su kuriančiais menininkais yra sudaromos sutartys, jie pasirašo, kad naudodamiesi patalpomis patys atsako už savo saugumą. O viešas patalpas, prieinamas visiems lankytojams, saugo apsaugos darbuotojas, užtikrinama, kad lankytojai nepasiklystų ir neįžengtų kur nereikia.
Nepaisant to, šią žiemą naktį 20 metų jaunuolių pora sumanė pasivaikščioti apleistoje įmonės „Lituanica“ patalpų dalyje ir tamsoje nepamatė, kad nėra durų į lifto šachtą. Jie įkrito pro angą ketvirtajame aukšte. Nelaimės ir rimtų sužalojimų buvo išvengta tik dėl susikaupusios šiukšlių krūvos.
Įrengdami „Gargaro“ klubą jo savininkai pastatė naują laiptinę, patalpas atskyrė nuo kitų fabriko erdvių, todėl galimybių lankytojams patekti į jas nebeliko.
