Baigus studijas jų keliai išsiskyrė – Gintautas pasirinko darbą nepriklausomoje konsultacinėje kompanijoje, o Marius tapo vyriausiuoju specialistu Konkurencijos taryboje.
Lrytas.lt susitiko su šiais dviem jaunuoliais ir pasikalbėjo apie darbo privačiame ir viešajame sektoriuose privalumus bei trūkumus, apie tai ką reiškia žaisti „futbolą“, kuo darbas privačioje įmonėje panašus į investavimą ir apie valdžios malonumą.
– Kaip prasidėjo jūsų karjera dabartinėje darbovietėje?
Gintautas Nedzveckas (G. N.): „Pradžia buvo paprasta, apskritai mūsų įmonės požiūris toks, kad tiesiog, jeigu tau reikia praktikos arba ieškai darbo – iš principo tai tas pats.
Nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą, mane pasikvietė į darbo pokalbį, po antro pokalbio priėmė dirbti. Buvo standartinis trijų mėnesių bandomasis laikotarpis, tai buvo maždaug prieš aštuonis mėnesius.“
Marius Stasiukaitis (M. S.): „Aš atlikau praktiką prezidento kanceliarijoje. Tuo metu, balandį, praktikos vadovas pasakė, kad Konkurencijos taryba ieško darbuotojų, būtent ekonomistų, visi jie dabar ten yra jauni, maždaug mano amžiaus – bandoma suburti jauną komandą. Tada nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą ir mane pakvietė į pokalbį.
Buvo vienas pokalbis ir dar tada liepė atsiųsti porą rašto darbų, kad pažiūrėtų, kaip aš moku argumentuoti ir dar davė vieną užduotį, ją atlikau, nusiunčiau. Tada jie pusantro mėnesio tylėjo ir galiausiai pakvietė dirbti bandomajam laikotarpiui nuo birželio 10 dienos. Visas šis procesas truko beveik penkis mėnesius – nuo praktikos prezidentūroje iki darbo pradžios Konkurencijos taryboje.“
– Kai rinkotės, kur dirbti, ar svarbiu veiksniu buvo viešasis arba privatus sektorius?
G. N.: „Net nelabai svarsčiau galimybės dirbti viešajame sektoriuje, nes kai dar nesi baigęs universiteto, nemanau, kad ten yra realių galimybių įsidarbinti. Taigi, kai iš dviejų galimybių vieną atmeti – kas belieka.
Sunku spręsti, nes esu dirbęs tik privačioje kompanijoje, bet manau, kad privačiame sektoriuje – daug dinamiškesnė aplinka, viskas vyksta greičiau ir yra daugiau vietos improvizacijai. Matau, Marius šypsosi, galės paprieštarauti.“
M. S.: „Viskas labai priklauso nuo institucijos, nes ten, kur aš dabar esu, kolektyvas yra labai jaunas, mano skyriaus vadovei gal 27-eri. Galimybių tobulėti yra – siunčia į stažuotes, neseniai visi ekonomistai buvo Londone, britų konkurencijos taryboje, ten praleido šešis mėnesius. Kas užima dar aukštesnes pareigas, važiuoja į Vašingtoną, tad galimybių tobulėti tikrai yra.
Dėl lankstumo, tai čia jau kita istorija, tai viešojo sektoriaus problema, ypač studentams, kurie nori suderinti darbą su studijomis. Tai būtų sunkiau. Aš ir pats rinkausi tarp privataus ir viešojo sektoriaus, nežinojau, kad tikrai eisiu į valdišką darbovietę.
Jeigu man nebūtų pasiūlę šio darbo, greičiausiai būčiau ieškojęs darbo įmonėje, nes didžiojoje dalyje institucijų yra toks „kavos gėrimas“, o ne rimtas darbas, arba žmogus net nežino apie galimybes ten nueiti.
Pavyzdžiui, įmonė, kurioje dirba Gintautas, gana daug reklamuojasi, universitetuose pilna skelbimų, jie stengiasi pritraukti visus gabiausius jaunuolius, o aš iš tiesų net nežinojau, kad Konkurencijos tarybai reikia ekonomistų, galvojau, kad ten vien teisininkai. Taigi, jei ne praktikos vadovas, būčiau pražiopsojęs tą darbo vietą.“
G. N.: „Aš dar norėčiau pasakyti, kad pas mus tam taip pat yra visos sąlygos. Jeigu nori lankyti kokius nors kursus, didžioji jų dalis yra finansuojama. Aišku, yra ribos, bet ir dirbdamas jauti, kaip tobulėji. Tikriausiai tiek vienur, tiek kitur.“
M. S.: „Niuansas tas, kad kai pareigos yra savarankiškos, tai vadovai tikisi, kad tu pats kažką atneši, o ne kažkas prie tavęs stovės ir mokys. Taigi, tobulėti, kai nėra iš ko mokytis, yra šiek tiek sunkiau, bent aš esu tai pastebėjęs savo darbe, kai dirbu savarankiškai. Nors tas darbas patinka ir neturiu, kuo skųstis.“
– Ar galėtumėte įvardyti, kokie yra darbo verslo įmonėje privalumai?
G. N.: „Teko su vienu mūsų įmonės vadovu pasišnekėti, tai jis sakė, kad realiai pagrindinis skirtumas tarp viešojo ir privataus sektorių yra tai, kad viešasis sektorius sukuria savotišką išskirtinumą. Vis tiek ten žmogus yra saugesnis, jį sunkiau atleisti.
Jei nori atleisti kokio nors padalinio vadovą, tai reikia atlikti restruktūrizaciją, kad du padalinius sujungtum į vieną, tada liktų vienu vadovu per daug ir vieną galėtum atleisti.
Aišku, tai kraštutinis pavyzdys, bet jeigu darbuotojai jaučiasi saugūs, nėra spaudimo tikrai gerai atlikti savo darbą. Žmogus galvoja, kad šitos užduoties neatliksiu, kitos irgi nepabaigsiu, bet manęs vis tiek neatleis.“
M. S.: „Aš norėčiau, kad viešajame sektoriuje būtų daugiau tempo. Pats net neįsivaizduočiau, kad man reiktų, kaip Gintautui vieną kartą teko, dirbti iki trečios valandos nakties. Dėl to jaunam žmogui visada yra pavojus išmokti nedirbti, bet vėlgi, viskas priklauso nuo institucijos.
Neturiu patirties dirbti savivaldybėje, nežinau ką jie ten daro. Sakoma, kad ten yra žaidžiamas „futbolas“. Vienas patarėjas man yra sakęs: „Kai išmoksti žaisti „futbolą“ – gali būti tobulu valdininku“.
Na, o „futbolas“, yra, kai gyventojas atsiunčia kokį nors prašymą, o tu sugebi jį perspirti kitam ir aišku, perspiri tik po 20 dienų, praėjus terminui. Tiesa, aš pats dar su tuo nesusidūriau.“
– Kiek žinau, viešajame sektoriuje netgi draudžiama dirbti ilgiau nei nuo 8 iki 17 valandos, ar ne?
M. S.: „Man atrodo, gali likti patalpose, bet nėra skaičiuojami viršvalandžiai. Mano sutartyje yra griežtai įrašyta 40 valandų darbo savaitė, netgi kada yra pietų pertrauka – viskas labai griežtai. Galbūt ir galima iki 48 valandų dirbti pagal darbo kodeksą.“
– Gintautai, tau patiktų toks darbo grafikas?
G. N.: „Greičiausiai, ne. Kai dirbu, mane motyvuoja gerai atliktas darbas, tad kai trūksta laiko, tiesiog negali toliau dirbti, nors pats norėtum. Man atrodo, tai nereikalingas apribojimas.“
– O kokius matote privataus sektoriaus trūkumus?
G. N.: „Niekas neateina į galvą.“
– Ar teisingas stereotipas, kad rinktis tarp valdiško darbo ir privačios kompanijos tas pats, kas rinktis tarp saugumo ir didesnio atlyginimo?
G. N.: „Peršasi analogija su investavimu, yra rizika ir grąža. Kuo didesnė rizika, atitinkamai didesnė grąža. Matyt, kažkas panašaus veikia ir čia.“
M. S.: „Aš galvoju, kad kai kurių sričių specialistai darbo rasti gali tik viešajame sektoriuje. Ir jų darbas yra labai reikšmingas.
Pavyzdžiui, Konkurencijos taryba, tikrai reikšminga institucija, kurios veikla daro didelę įtaką visų žmonių gerovei. Bet atlyginimas ten mažesnis ir jis reguliuojamas valstybės – pagal bazinę algą pritaikomi koeficientai ir panašiai.
Jei tu privačioje kompanijoje sukursi gerą produktą, tai tau ir mokės didelį atlyginimą. Viešajame sektoriuje tu gali kurti milžinišką produktą, būti labai naudingas, bet tavo atlyginimas vis tiek priklausys nuo konkrečių įstatymų.
Čia tinka dėstytojų pavyzdys – jie irgi viešojo sektoriaus atstovai, gali dirbti nerealiai gerai, bet atlyginimą vis tiek gaus pagal tai, kas apibrėžta teisės aktais, nes universitetas neturės teisės mokėti daugiau.“
– Kokių yra viešojo sektoriaus privalumų ir trūkumų?
M. S.: „Mano nuomone, saugumas gali būti tiek privalumu, tiek trūkumu, nes gali mažinti motyvaciją. Ypač jaunam žmogui, kuris turi nuolat siekti tobulėti.
Privalumu pavadinčiau galimybę dirbti pagal pašaukimą, pavyzdžiui, mokytojams. Privačiame sektoriuje to nesurasi.
Iš trūkumų – mažesnis atlyginimas (Gintautas juokiasi. – Red.), gal sunkiau kilti karjeros laiptais. Aš dabar dirbu pagal darbo sutartį, bet jeigu norėčiau tapti valstybės tarnautoju, reiktų laikyti tam tikrus egzaminus. Privačiame sektoriuje, jeigu esi geras darbuotojas, tave greičiausiai pastebės daug anksčiau.“
– Ką galvojate apie žmones, kurie stoja studijuoti magistrantūrą tik todėl, kad galėtų dirbti valstybinėje įmonėje?
M. S.: „Ką aš ką tik sakiau – vertinamos ne tavo žinios, bet tai, ar tu atitinki kriterijus. Kyli per popierinius kriterijus, o ne būtinai tada, kai esi to vertas. Iš dalies toks žmogus nėra kaltas, kad yra nustatyti tokie reikalavimai, jis tiesiog žaidžia pagal nustatytas taisykles.“
– Gintautai, kaip vertini tokias žaidimo taisykles?
G. N.: „Mano atveju nebuvo didelio skirtumo, ar ateini su magistro, ar su bakalauro diplomu, nes vertinamos tavo žinios ir tai, kaip tu dirbi komandoje – pagal tai atsirenkami žmonės. Aišku, jei turi diplomą, į tave truputį kitaip žiūri.“
– Ką galvojate apie žmonės, kurie ilgą laiką dirbę privačiame sektoriuje pereina į viešąjį, pavyzdžiui, Paulius Lukauskas, Milda Dargužaitė?
M. S.: „Realiai tokie žmonės ir kurią Lietuvą. Tokie, kurie eina, daro, nepaisant visų sunkumų, nes juos motyvuoja ne atlyginimas, kuris būna 10 kartų mažesnis nei privačioje kompanijoje.
Viešajame sektoriuje yra sudaryta galimybė dirbti tiesiogiai savo šaliai, prisidėti prie tam tikrų procesų, įgyvendinti projektus, reformas, ko privačiame sektoriuje nebūna. Kad ir tos konsultacinės įmonės, rengia tuos projektus, bet jausmas kitoks.“
G. N.: „Nebūtinai.“
M. S.: „Na, taip, nebūtinai, bet vis tiek jausmas kitoks, nei kaip, pavyzdžiui, M. Dargužaitė ir dirba tiesiogiai valstybei. Kuo daugiau tokių žmonių turėsime, tuo bus geriau.“
G. N.: „Aš dar pastebėčiau, kad ten ir taip gali dirbti daug aktyvių žmonių, tačiau tas jų veiklumas laikui bėgant gali būti nusodinamas.“
– Pats sutiktum po 10 metų eiti dirbti į viešąjį sektorių už 10 kartų mažesnį atlygimą?
G. N.: „Čia jau reiktų eiti tik iš idėjos. Sunku spėlioti, po 10 metų gali daug kas pasikeisti, bet šiuo metu sakyčiau, kad sunkiai. Prisidėti prie šalies gerovės galima dirbant ne vien viešajame sektoriuje.“
M. S.: „Bet viešasis sektorius taip pat turi ką pasiūlyti. Privatus sektorius pasiūlo pinigus, bet viešasis pasiūlo ir tam tikrą valdžią, tai – privalumas.
Pavyzdžiui, „Klaipėdos naftos“ vadovas Rokas Masiulis gauna 20 tūkst. Lt atlyginimą valstybinėje įmonėje, kai privačioje gautų 200-300 tūkst. Lt, bet jis įgyvendina tokio lygio projektą, kaip terminalas. Privačiame sektoriuje tikrai neturėtum tokios galimybės. Tai yra valdžia, įtaka, varstai aukščiausio lygio vadovų duris.
Kaip, pavyzdžiui, prezidentės patarėjai, jie dalyvauja visuose svarbiausiuose valstybės procesuose, daug žino, turi tokį galios pojūtį.“
G. N.: „Tiesa, pritarčiau.“
M. S.: „Tik klausimas, kiek pas mus į tuos postus patenka geriausi, o kiek pagal politinį pasitikėjimą. Tai gali numušti motyvaciją, nors pavyzdžiui, geriausi užsienio universitetai ruošia žmones tikslingai valstybės valdymui.“
– Tai kur vis dėlto geriau dirbti?
G. N.: „Privačiame.“
M. S.: „Kiekvienam reikia pasverti savo norus ir galimybes, viešasis sektorius tikrai nėra blogas pasirinkimas.“
O ką jūs manote apie darba privačiame versle ir valstybinėje įstaigoje? Ką pasirinktumėte? Papasakokite savo istoriją! Susisiekite su lrytas.lt redakcija verslas@lrytas.lt
