Prieš septynerius metus moteris nusprendė priimti iššūkį ir tapti krano operatore. Pradžia nebuvo lengva – lipant kopėčiomis baimė kaustė raumenis. Tačiau klaipėdietė ir šiandien nesigaili, jog tuokart pakako užsispyrimo save įveikti. Rutinos darbe ji nejaučia – aštrių pojūčių nestinga kasdien.
Kas rytą delfinariume į darbą susirenka apie 70 darbininkų, tarp kurių viena moteris. Jai tenka viena atsakingiausių užduočių – valdyti bokštinį kraną, juo kilnoti ir paduoti krovinius kitiems komandos nariams.
Įveikė aukščio baimę
Vikri šviesiaplaukė per kelias akimirkas užkopia į krano kabiną ir sėda prie valdymo pulto. Iš viršaus žvelgiant statybvietė primena smėlio dėžę, o apačioje krutantys žmonės vos įžiūrimi.
Itin sudėtingo amato ėmusis Svetlana nelaiko savęs išskirtine. Pradėjusi lankyti specialius kranų operatorių rengimo kursus ji įsitikino, jog moteris krano kabinoje – anaiptol ne retenybė. Be jos šio darbo mokėsi dar kelios moterys, o grupei vadovavo taip pat moteris, patyrusi krano operatorė.
Svetlana prisipažino, kad pradžioje teko įveikti didelę aukščio baimę: „Pradedu lipti kopėčiomis, staiga jaučiu, kad negaliu valdyti kojų – jos lyg paralyžiuotos, taip baisu buvo“.
Kursai truko tris mėnesius, po kurių teko pradėti darbą statybų aikštelėse. Klaipėdietė prisiminė, jog iš pradžių buvo sunku valdyti krano strėlę, reikėjo pajusti, kaip milžiniškas įrenginys veikia, kaip teisingai sukioti svirtis, kad krovinys keliautų ten, kur reikia, kad nekliudytų apačioje dirbančių žmonių.
„Buvo juokinga stebėti, kaip darbininkai šokinėja tarsi zuikiai miške, kad išvengtų smūgio“, - pirmąją patirtį su šypsena prisimena Svetlana. Nors darbo vietoje esą pasitaiko ir nesusikalbėjimo, ir nedidelių konfliktų, tačiau skaudžių nelaimių pavyko išvengti.
Statė naują kvartalą
Moteris teigė nejaučianti priešiškumo iš kolegų vyrų. Jeigu kuris ir mesteli repliką, tai tik norėdamas draugiškai pajuokauti.
„Pavydo ar negražios konkurencijos tikrai nejaučiu, dažniausiai jaučiu, kad mane tiesiog smalsiai stebi, žmonėms vis dar neįprasta matyti krano kabinoje sėdinčią moterį“, - kalbėjo Svetlana.
38 metų klaipėdietė anksčiau dirbo verpėja buvusiame Trinyčių fabrike, teko padirbėti ir rūbų pakuotoja, taip pat baldų gamybos įmonėje. Išmokusi valdyti kraną ji įsidarbino kranus gaminančioje ir nuomojančioje bendrovėje „Cranbalt“.
Ji dalyvavo statant Dragūnų gyvenamąjį kvartalą Klaipėdoje, su ta pačia statybininkų komanda kartu pastatė 9 daugiabučius.
Kiekvienas objektas, anot jos, savaip ypatingas. Delfinariume dirbti moteriai itin įdomu, nes jos akyse gimsta nematytų konstrukcijų ir naujausių technologijų statinys. Svetlana nekantrauja, kada į baigtą rekonstruoti delfinariumą galės atsivesti savo dvejų metų anūkę.
Mėgaujasi vaizdu iš aukštai
Dabartinio darbo Svetlana nenorėtų keisti į nieką – per septynerius metus įgijo patirties ir įgūdžių, kurie leidžia ne tik nesunkiai valdyti kraną, bet ir pajusti, kaip keičiasi vėjo kryptis. Tai itin aktualu Klaipėdoje, kur vėjai dažni, o orai permainingi.
„Jeigu nejausi vėjo, krovinys gali imti pavojingai siūbuoti ir ką nors kliudyti“, - vieną didžiausių grėsmių įvardijo pašnekovė.
Svetlana tikino, jog adrenalino ji pakankamai gauna kasdien: „Kiekviena diena – kitokia, niekada nežinai, koks bus krovinys, ką teks daryti. Gal todėl niekada nejaučiu rutinos“.
Krano operatorei smagu matyti, kaip statybvietė kasdien keičiasi, stebi, kaip pamažu – žingsnis po žingsnio ryškėja pastatų kontūrai. Ne mažiau įkvepia ir iš krano kabinos atsiverianti panorama – prieš akis matyti neaprėpiamas horizontas.
Krano kabinoje Svetlaną galima išvysti ir pertraukų metu – atokvėpio akimirkas moteris mėgsta leisti kybodama virš statybų aikštelės, kur jos poilsio netrikdo aplinkinių kalbos ir smalsūs žvilgsniai.
