Tai yra trečioji interviu ciklo „Bankininkai: ne apie pinigus“ dalis. Šia rašinių serija atskleisime kitą, ne finansinių institucijų, bet žmonių kuriamos ekonomikos pusę.
Su pašnekovu susitikome DNB būstinėje, jo darbo kabinete. B. Lundas angliškai pasakojo apie skirtumus tarp lietuvių ir norvegų, bankų padarytas klaidas, savo naują šeimą, laisvalaikio pomėgius ir apie tai, kodėl žaisdamas tenisą niekada nenusileidžia klientui.
- Lietuvoje gyvenate jau dvejus metus, kiek dar laiko planuojate čia likti?
- Išties, jau daugiau nei dvejus metus, atvykau 2011 m. gegužę. Mano darbuotojai taip pat to klausia, kada aš išvažiuosiu. Nesu tikras, ar dėl to, kad nori, jog išvykčiau, ar ne.
Jei atvirai, mes turime 3-5 metų sutartis, tačiau praėjusioje darbovietėje aš praleidau 10 metų, todėl nežinau. Žinosiu, kai įgyvendinsiu savo misiją, tada, galbūt ir paliksiu Lietuvą, tačiau jokių skubių planų išvažiuoti neturiu.
Žinoma, formaliai mano sutartis yra ribota, bet manau, kad viskas priklausys nuo to, kas vyksta, vadovai niekada nėra užtikrinti, kad dirbs metų metus.
- Sprendimas nėra tik jūsų rankose?
- Jeigu Lietuvai gerai seksis, tada ir aš čia liksiu ilgiau. Pats geriausiai išmanau vieną sritį, kiti išmano kitą, priklauso nuo to, kokioje stadijoje yra organizacija ir ko iš manęs norės DNB grupė.
Tai veiksnių derinys, tikiuosi pats būsiu svarbiausias žmogus, priimantis sprendimus dėl to, ką ir kada daryti.
- Kokias matote Lietuvos perspektyvas, ar jos teigiamas?
- Manau, kad taip. Prieš dvejus metus sakiau, kad jos puikios, dabar sakyčiau, kad jos geros. Manau, kad DNB Lietuvą vis dar mato kaip įdomią ir augančią Europos rinką. Taigi, Lietuvos atžvilgiu aš nusiteikęs pozityviai.
- Ar esate pastebėjęs skirtumų tarp savo kolegų ir darbuotojų Lietuvoje ir Norvegijoje?
- Sudėtingas klausimas. Manau, kad yra daugiau panašumų, nei skirtumų, tačiau jūsų kultūroje yra kažkas, prie ko aš nesu pripratęs.
Tai, kaip žmonės skaito ir supranta signalus, ir vėliau veikia pagal juos, o ne laukia paliepimo. Jaučiu, kad lietuviai kartais būna suirzę, kai norvegai sėdi ir diskutuoja susitikime ir nebūna jokių konkrečių išvadų.
Norvegas greičiausiai tiksliai žinos, ką jam po to susitikimo reikia padaryti. Lietuviui reikės daug aiškiau pasakyti, kas buvo sutarta, ir kas ką ir kada turi nuveikti. Jam visą laiką reikia aiškios instrukcijos. Manau, kad norvegai daug geriau moka skaityti signalus.
Manau, kad lietuviai labai sunkiai dirba. Turiu būti atsargus dėl to, ką sakau apie norvegus, bet daugelis žmonių sutiktų, kad jie tampa vis labiau patenkinti esama padėtimi ir gal apskritai per gerai gyvena. Lietuviams iš tikro reikia kovoti už savo gerbūvį ir ateitį, prisiimti atsakomybę sau.
Tai atsispindi skirtingose pasaulėžiūrose. Man labai patinka dirbti su lietuviais, ta prasme, kad su jais daug lengviau kažką padaryti. Lietuviai daug alkanesni kažką daryti, jie smalsesni, nori išmokti naujų dalykų ir pagauti savo sėkmę. Galvoju, kad lietuviai yra puikūs.
Matau, kad manimi netikite? Kodėl atrodote toks skeptiškas (juokiasi)?
- Galbūt jūsų įvardinto nemokėjimo skaityti signalus priežastimi yra baimė prisiimti atsakomybę? Turiu omenyje, kad signalus skaityti jie moka, tiesiog nenori veikti savarankiškai.
- Labai daug laiko skiriu tokiam žodžiui „įgalinimas“. Jis reiškia laisvę veikti. Visiškai sutinku, kad lietuviai apskritai bijo daryti klaidas, vis dar gaji vadybos kultūra, paremta baime, baudimu, instrukcijomis, kontrole.
Tačiau aš netikiu, kad lietuviai jaučia kokią nors aistrą, kai jiems kažkas liepiama. Galiu paprašyti žmogaus, kad jis padirbėtų valanda ilgiau, bet dėl to žmogus sunkiau dirbti nepradės. Jeigu jie neturi aistros, tai tiesiog toliau darys tai, kas liepiama ir nieko daugiau.
Mano patirtis DNB parodė, kad vyksta dideli pokyčiai ir žmonės vis daugiau ir daugiau dirba ne todėl, kad jiems liepta, bet todėl, kad tai yra „kieta“. Palaipsniui tampame organizacija, kuri vertina žmonių pasiekimus, jų atliktus darbus, o ne kontroliuojame, kaip jie jų siekia.
Galbūt aš per daug teoriškai kalbu, bet manau, kad reikia atviro požiūrio. Tikslas yra akivaizdus, galima sukurti tam tikrą schemą, kaip jo bus siekiama, ir leisti darbuotojams tą daryti. Jeigu visą laiką jiems nurodinėsi, tai jie ir lauks kitos instrukcijos vietoje to, kad veiktų pagal savo instinktus.
- O kokį mažmožį, kuris labiausiai erzina, Lietuvos verslo kultūroje pakeistumėte, jei galėtumėte tai padaryti pirštų spragtelėjimu?
- Apie tuos mažmožius nelabai žinau, bet labiausiai mane erzina, kai vadovai nepalaiko savo žmonių. Esu matęs tikrai blogų pavyzdžių, kai paprastas darbuotojas priima sprendimą, kažką daro, o bosas tą dalyką „nužudo“.
Tai blogiausias dalykas, kurį esu matęs, nes visiškai prieštarauja tam, kuo tikiu.
- Esate verslo mokslų magistras. Ar visada norėjote būti bankininku?
- Ne. Nors dirbu bankuose jau 25-erius metus, vis dar nematau savęs, kaip bankininko. Esu diskutavęs apie tai su karjeros specialistais, bet ir jie sako, kad visi mano „popieriai“ rodo, jog esu bankininkas.
Bankininkystė buvo atsitiktinumas. Universitetą baigiau 1996 m. Viename banke buvo praktikanto pozicija, susidomėjau ja, nes supratau, kad esu visiškai „žalias“, nieko nežinojau apie verslą, nebuvau anksčiau dirbęs.
Taigi, mane sudomino pozicija, o ne sritis. Apie bankus žinojau tik tiek, kad ten reikia eiti pasiimti pinigų. Tačiau esu laimingas dirbdamas bankų sektoriuje, mane sužavėjo darbas su žmonėmis, o ne patys finansai.
Turbūt su žmonėmis elgtis moku geriau, nei su pinigais (juokiasi). Šito nerašykit.
- Jeigu jaunystėje neturėjote ambicijų dirbti banke, kaip taip atsitiko, kad šiandien vienam vadovaujate?
- Galėčiau valandų valandas kalbėti apie savo karjerą. Kartais sakau, kad tai buvo atsitiktinumas, bet kai pažiūriu į savo 50 metų, suprantu, kad greičiausiai tai ne visai tiesa.
Man visada buvo svarbu būti savimi, mokytis sau palankiu tempu. Pradėjau, kaip praktikantas, vėliau tapau regiono vadovu, vėliau vyresniuoju vadovu, išvykau į Aziją, Singapūrą. Tada panorau labiau vadovaujamųjų pareigų, grįžau į Norvegiją ir ten dirbau 10 metų. Tai ilga istorija, bet per tuos metus buvo trys etapai ir buvo priežastis, kodėl taip ilgai ten užsibuvau.
Po to buvau pasiruošęs pradėti ką nors nauja. Žiūrėjau į užsienį, buvo pozicijų Niujorke, Londone, Singapūre. Tačiau kaip tik tuo metu turėjau trims mėnesiams nuvykti į Lenkiją, nes manęs paprašė parengti toje šalyje esančių investicijų strateginį projektą. Ten sužinojau daugiau apie Lietuvą ir kitas Baltijos šalis.
Kai manęs maždaug prieš 4-erius metus klausė apie Vilnių, sakiau - jokiu būdu, niekada ten nesikraustyčiau, tačiau taip kalbėjau tik dėl žinių trūkumo.
Pagalvojau, kad Vilnius galėtų būti įdomiu iššūkiu, bet vadovo pozicija yra labiau atsitiktinumas.
Žmonėms dažnai sakau, jeigu būsi per daug susitelkęs siekti pareigų, tai jų niekada ir negausi. Aš turėjau pardavimų, vadovavimo ir tarptautinės patirties, tai ir leido iki galo suprasti visą šio verslo vaizdą.
- Kai ruošiausi šiam interviu, internete radau nuotraukų, kuriose jūs pučiate trimitą. Perskaičiau, kad visa jūsų šeima yra gana muzikali. Kokia buvo jų reakcija, kai nusprendėte siekti karjeros bankininkystėje?
- Iš tiesų mano šeima yra ūkininkai. Tėtis norėjo, kad išsimokslinimą gaučiau žemės ūkyje. Tačiau jie buvo gana laimingi, kai baigiau studijas verslo mokykloje. Kai pasirinkau dirbti banke, tuo metu mano mama ir ypač senelė buvo laimingos, nes gavau saugų ir ateitį užtikrinantį darbą.
Tuo metu bankai buvo labai tvirti, tačiau vėliau paaiškėjo, kad dirbti banke nebus taip saugu, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Bankininkystė tapo viena iš kelių sričių pasaulyje, kuri išgyveno daugybę didžiulių pokyčių.
Mano šeima nebuvo labai muzikali, bet aš užaugau su muzika. Tai mano šeimos dalis. Augdamas bandžiau groti pianinu, akordeonu, trimitu. Bandžiau viską, tai yra mano vertybė iki šiol.
Galėčiau labai daug papasakoti apie savo tėtį, kuris, deja, iš gyvenimo pasitraukė per anksti. Jis man suteikė galimybes save išbandyti visur. Mėgstu muziką, teatrą, būti scenoje, o čia, Lietuvoje turiu galimybę šią savo pusę iš dalies atskleisti.
Iš tikro aš nemoku groti trimitu, bet mokėjau, kai man buvo 14 metų,o tada sustojau. Vėl sugroti manęs paprašė Klaipėdos meras. Buvau toks kvailas ir sutikau. Kartu sugrojome Klaipėdos džiazo festivalyje.
Buvo labai daug streso, tai buvo vienas pirmųjų kartų mano gyvenime, kai taip toli nutolau nuo savo komforto zonos.
- Kaip manote, ar bankai gavo kokių nors vertingų pamokų po paskutinės finansų krizės?
- Tikrai taip, bent jau aš tikiuosi. Nors yra sakančių, kad bankininkų atmintis siekia tik tris mėnesius. Rinka taip galvoja apie bankus.
Manau, ir istorija yra parodžiusi, kad krizei pasibaigus ir rinkoms kylant, mes dažniausiai pamirštame.
Apie tai esame kalbėję Norvegijoje, kai vos nebankrutavome 1980-ųjų pabaigoje. Visas bankų sektorius buvo niūrus, kaip tik tuo metu išvystėme labai tvirtas analitines priemones rizikos matavimui.
Taigi, net jei žmonės sako, kad mes pamiršome ir vėl per daug agresyviai stumiame per daug pinigų į tam tikras sritis, šiandien bankų pamatas yra visiškai kitoks nei buvo anksčiau.
Tikiu, kad mes tikrai išmokome pamoką. Lietuva vis dar yra savotiškame išsivalymo procese su kuprine liūdnų istorijų. Dar nesame 100 proc. išėję iš krizės. Turime išvalyti istoriją, pasiruošti naujiems verslams ir juos priimti.
Mes daugiau niekada nepakartosime to, ką padarėme Lietuvoje krizės metu, jokiu būdu.
- Ar galėtumėte pasakyti konkrečiau, ką padarėte blogai?
- Visų pirma, mes pradėjome aklai skolinti pinigus projektams, kurie neturėjo jokios ateities. Daug bankų Baltijos šalyse prarado pinigus finansuodami nekilnojamojo turto projektus, ateities svajones ir fantastiškas vertes, kuriomis tikėjo. Daug kas manė, kad žemės ūkiui skirtą žemę galima paversti bet kuo.
Be to, finansavimas buvo paremtas ateities vertėmis, o ne egzistuojančiomis. Tai reiškia, kad kai kurie tų projektų niekada nepateko į rinką. Krizė tikrai smogė Lietuvai, ypač nekilnojamojo turto sektoriui, daugelis žmonių buvo per agresyvūs. Nemanau, kad dar kada nors pamatysime ką nors panašaus.
- Tačiau manote, kad krizių dar bus?
- Krizių bus visada.
- Kiek laiko žmonės gali būti ramūs?
- Dar išlieka klausimas, ar ši krizė jau pasibaigė, ar dar sulauksime recesijos. Europa dėl euro zonos vis dar atrodo niūriai, o Lietuva, būdama maža, labai nuo jos priklauso.
Tačiau yra auganti globali ekonomika, nėra absoliučios recesijos ir aš nesitikiu smarkios krizės. Galbūt tai labiau tikėjimas, o ne realybė.
Manau, kad Lietuva ir toliau augs po 2-3 proc. per metus ir ateities krizių išvengs. Blogiausia, kas gali nutikti, tai – staigus augimas, kai viskas kyla labai greitai. Lietuvoje pakanka 2-3 proc. augimo, kad galima būtų dirbti normalioje aplinkoje, nes istoriškai šalis gyveno kraštutinumais, arba staigiai augdavo, arba visiškai sustodavo.
Reikia mokėti dirbti normalioje makroekonominėje situacijoje, kaip tai darė daugelis Europos šalių, augti žingsnis po žingsnio, statyti plytą po plytos.
- Manote, kad Lietuvos augimas iki krizės viršijo mūsų galimybes?
- Būtent, manau, kad neturėjote tinkamo pamato. Buvote labai trapūs ir pradėjote augti, vietoje to, kad statytumėte pamatą.
- Ar mūsų ekonomika vis dar trapi?
- Taip, galima taip sakyti, tačiau šiandien pamatas yra daug geresnis. Lietuva politiškai įrodė, kad gali susitvarkyti su situacija savarankiškai. Pati prezidentė taip pat sakė, kad problemas išsprendėme patys ir neprašėme niekieno pagalbos.
Lietuvą stebėti buvo fantastika – kokių sunkių priemonių buvo imtasi. Manau, kad Lietuvoje reguliuotojai neleis, kad pasikartotų kas nors panašaus. Tai, kaip jie prižiūri bankus, neleidžia per daug pinigų į rinką, kad ši galėtų juos priimti. Per daug ir per pigūs pinigai vėl sukurtų netvarią investicinę aplinką.
- Ar atidžiai sekate Lietuvos politiką?
- Priklauso nuo to, ką turite mintyje, sakydamas atidžiai. Sakyčiau, taip, bet aš neseku kasdienių diskusijų. Turiu kelis kolegas lietuvius, kurie man papasakoja, kas vyksta. Problema ta, kad mano kalba nėra pakankamai gera skaityti laikraščius ar žiūrėti televiziją.
- Kokia jūsų manymu, yra didžiausia Lietuvos politinės arenos problema?
- Be abejonės trūksta pasitikėjimo, nuspėjamumo.
Manau, jei Lietuva nori pritraukti investuotojų, sustabdyti emigraciją, reikia išspręsti skaidrumo, korupcijos problemas. Reikia, kad investuotojai tikrai žinotų, kas bus daroma. Kol kas strateginis Seimo požiūris į kiekvieną industriją išlieka neaiškus.
Taip pat yra problemų su teismų sistema, net nežinome, kokia bus mokesčių sistema. Visos šios sritys turi būti aiškios ir nuspėjamos.
- Kai sakote, kad trūksta pasitikėjimo, ar teigiate, kad piliečiai nepasitiki savo valdžia?
- Nesu girdėjęs lietuvio, teigiamai kalbančio apie politiką.
- Bet ar politikai verti mūsų pasitikėjimo?
- Norvegijoje mėgstame sakyti, kad turime tokius politikus, kokių esame verti. Be to, niekas iš tikro nenori eiti į politiką.
Lietuvoje tai taip pat yra jūsų kultūros, istorijos dalis – niekuo nepasitikite. Galbūt kam nors pasirodys, kad norvegai yra naivūs, bet mes paprastai pasitikime žmonėmis tol, kol įrodoma priešingai. Lietuvoje atvirkščiai – pasitikėjimą reikia užsitarnauti. Dėl to ir versle reikia kitos prieigos.
- Kokius norvegiško gyvenimo būdo aspektus siūlytumėte perimti lietuviams?
- Dauguma norvegų yra pakankamai aktyvūs, mėgsta sportuoti, ypač lauke. Žinoma, turime ir žmonių, kurie visą laiką praleidžia prie televizoriaus ar kompiuterio, ant sofos.
Lietuva taip pat juda ta linkme, pavyzdžiui, mūsų bankas Vilniuje organizuoja pusmaratonį.
Pats ir toliau užsiimu savo norvegiškais pomėgiais, neseniai dalyvavau slidinėjimo maratone. Lietuvoje buvo pakankamai sunku jam ruoštis, nes nėra trasų. Galbūt reikėtų paprašyti mero, kad tam skirtų daugiau dėmesio, nes ir Lietuvoje kelis mėnesius sąlygos slidinėjimui yra puikios.
- Ar buvo kokių nors įpročių, kurių teko atsisakyti?
- Ne, vėl pradėjau žaisti tenisą, jis gana populiarus tarp Vilniaus verslininkų. Pradėjau žaisti golfą, jis Lietuvoje fantastiškas, nes nėra daug žaidėjų, o laukai puikūs. Važinėju dviračiu, apskritai aš mėgstu sportą, todėl, kai nedirbu, užsiimu juo.
- Ar žaisdamas tenisą su klientu esate pralaimėjęs tyčia?
- Ne, niekada, aš per daug mėgstu laimėti (juokiasi). Vieną kartą liepiau savo žmonėms pralaimėti. Kai jie jau artėjo link finalo manęs klausė: „Ar tikrai negaliu?“ (juokiasi).
Žinoma, versle klientas turi visada laimėti. Tačiau kai pasiruoši žaisti, atsiranda tokia aistra. Panašią aistrą matau lietuviškame krepšinyje. Norėčiau nors dalį jos perkelti į kasdienį darbą.
- Ar galėtumėte papasakoti apie savo šeimą?
- Manau, galiu šiuo klausimu būti atviras. Turiu du suaugusius vaikus iš pirmos santuokos, fantastišką 21-erių metų sūnų ir 24-erių metų dukrą, gyvenančius Osle.
Dabar esu „pusiau susituokęs“ su lietuve ir turiu 13 mėnesių sūnų, taigi vėl turiu mažą vaiką.
- Ar randate jiems pakankamai laiko?
- Apie pusiausvyrą klausiate (juokiasi). Taip, sakyčiau, kad taip. Visada galima norėti daugiau, bet man pakanka. Visada buvau labai griežtas dėl to, kaip naudoju savo savaitę, stengiuosi savaitgaliais neturėti daug darbo.
Vilnius yra mažas miestas, gyvenu centre, iki darbo nueiti man 10 minučių. Paprastai, kai gyveni kituose miestuose, kelionė į darbą gali užtrukti kelias valandas. Todėl čia gyventi labai patogu, turiu daugiau laiko šeimai.
- Ar šią vasarą planuojate atostogauti?
- Taip, tikiuosi. Vieną tingią savaitę praleisiu Sardinijoje, o liepą keliausiu į Skandinaviją. Mano vyriausia dukra žaidžia nacionalinėje Norvegijos futbolo komandoje, vyks Europos čempionatas, todėl greičiausiai keliausiu ir palaikysiu ją. Vėliau aplankysiu mamą ir seseris.
- Pokalbio pradžioje sakėte, kad Lietuvoje turite misiją, kokia ji?
- Gyvenimas Lietuvoje man yra projektas. Tikiuosi, kad tai DNB taps geriausiu banku, tiek klientams, tiek darbuotojams. Galbūt nebūsime didžiausi, bet tikrai geriausi.
