Lengvatinių mokesčių oazėse prasidėjo sausra. Austrija ir Liuksemburgas – jau paskutinės Europos Sąjungos valstybės, sutinkančios atskleisti savo bankų paslaptis.
Singapūras pradėjo keistis informacija su kitomis valstybėmis. Virš Karibų jūros regiono lengvatinių mokesčių šalių irgi kybo Damoklo kardas.
Receptas – kelionės
Dėl neseniai atskleistų duomenų apie lengvatinių mokesčių šalyse registruotas įmones dėmesio centre atsidūrė žmogus, kuris nė vienoje pasaulio valstybėje nėra įregistruotas kaip asmuo, privalantis mokėti mokesčius.
J. Mellonas – labai turtingas JAV naftos karalių dinastijos palikuonis. Aistringas medžiotojas, pelnęs begalę apdovanojimų už savo gausius trofėjus.
Bet pirmiausia jis – asmuo, sugebantis išvengti mokesčių. Kaip pats sako, visiškai legaliai.
Anksčiau itin mėgęs Lichtenšteiną J.Mellonas apvynioja aplink pirštą bet kurio pasaulio kampelio mokesčių tarnybas: Italijoje, JAV ir net Šveicarijos vienuolyne.
70-metis atvirai kalba apie savo gudrybes. Svarbiausia jų – niekada neužsibūti toje pačioje vietoje, kad nebūtum priskirtas prie asmenų, privalančių mokėti mokesčius. Dėl šios priežasties turtuolis griežtai laikosi režimo – laiką nuolat leidžia kelionėse.
„Aš daug keliauju ir tiksliai laikausi kiekvienos šalies taisyklių“, – tvirtino J. Mellonas.
Žinomos šeimos atstovas
Tarptautiniam tiriamosios žurnalistikos konsorciumui paskelbus šūsnis dokumentų apie įvairių veikėjų įmones lengvatinių mokesčių zonose, J. Mellonas kaipmat pelnė mokesčių žonglieriaus vardą.
Nors ir nuolat keliauja, pačiose JAV jis yra žinomas asmuo. Mellonų dinastija priklauso įtakingiausioms ir turtingiausioms Amerikos šeimoms.
J. Mellono senelis Williamas Mellonas Pitsberge įkūrė „Gulf Oil Company“, kuri tapo viena didžiausių pasaulyje naftos verslo įmonių ir dabar priklauso „Chevron“.
Vienas universitetų pavadintas šeimos vardu, o „BNY Mellon Bank“, kurio filialai išsibarstę po visą pasaulį, triūsia 48,7 tūkst. darbuotojų.
J. Mellonas nejautė pašaukimo nei būti bankininku, nei naftos verslininku. Ieškodamas nuotykių jaunasis nutrūktgalvis mieliau keliavo po Afriką ir medžiojo gyvūnus.
Būdamas vos 30-ies už savo gausius medžioklės laimėjimus jis pelnė „Roy E.Weatherby Big Game Trophy“ ir iki šiol tebėra jauniausias šio prizo savininkas. Tai – išskirtinis didžiosios medžioklės apdovanojimas, laikomas medžiotojų „Oskaru“.
Pasipiktino JAV valdžia
Tačiau jaunystėje amerikietis stojo į kovą su priešininku, kurį ne taip jau paprasta nukauti.
„Anuomet gyvendamas Kenijoje norėjau paskelbti testamentą. Mano advokatas pasakė: jei mirsiu Afrikoje, JAV vyriausybė susižers 55 procentus nuo visko, kas man priklauso įvairiose pasaulio šalyse. Bet tai prakeiktai vyriausybei aš nenoriu duoti savo pinigų!“ – kategoriškai pareiškė J.Mellonas.
Amerikietis tapo britu
Po tokio sukrėtimo 1977-aisiais turtuolis žengė pirmą žingsnį, kad išvengtų mokesčių. J. Mellonas atsisakė JAV pilietybės ir tapo Didžiosios Britanijos Mergelių Salų piliečiu.
„Tikiuosi, suprantate, ką tai reiškia? Nuo šiol esu tik britų valstybės pilietis ir nebeturiu jokių ryšių su JAV“, – aiškino milijonierius.
J. Mellonas nemažai išmoko kovodamas su įtakingiausia pasaulio mokesčių tarnyba: jei nori pergudrauti JAV iždą, turi iš pradžių nebebūti amerikiečiu.
Bet atsisakiusiam Jungtinių Valstijų pilietybės jam dar liko vienas rūpestis: jei gyvenamoji vieta yra Amerikoje, vis vien privaloma šiai šaliai mokėti mokesčius, nei jei esi užsienietis.
Tuomet jis oficialiai persikėlė į Mergelių Salas. Kai tenykštis verslo klimatas pasikeitė J.Mellonui nepalankia kryptimi, jis žengė kitą žingsnį – pasirinko gyvenimą be gyvenamosios vietos.
Visur – kaip svečias
Turtuolis dabar oficialiai negyvena jokioje pasaulio šalyje, todėl jam priekaištų neturi ne tiktai JAV, tačiau ir Italijos, Mergelių Salų bei Šveicarijos mokesčių tarnybos, nors šiose šalyse britu tapęs amerikietis – dažnas svečias.
Šveicarijos vienuolyne jo šeimai priklauso žavus kalnų namelis su sodu, kurį nuo keltuvo skiria dešimties minučių kelias.
„Kiekviena šalis turi kitokias taisykles“, – aiškino J.Mellonas.
Pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos turi sąrašą kriterijų, pagal kuriuos tarnybos nusprendžia, ar asmuo yra šalies gyventojas, ar ne.
Jos sprendžia, ar asmuo yra vietos bendruomenės narys ir ar registruotas kaip rinkėjas.
Pasak J.Mellono, jo gyvenamuoju statusu JAV mokesčių tarnybos dar niekada nesuabejojo.
Šveicarijoje J.Mellonas, kaip ir kiti užsieniečiai, gali per metus gyventi iki trijų mėnesių, tačiau jiems neprivaloma mokėti mokesčių.
Kitų nuomonė nerūpi
Paskelbus lengvatinių mokesčių šalyse registruotų įmonių duomenis JAV bene dažniausiai buvo minimas būtent J. Mellonas.
Tačiau jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad registruodamas įmones lengvatinių mokesčių šalyse rado geriausią mokesčių problemos sprendimą.
Kad toks jo pasirinkimas ne visų ir ne visur gerai sutinkamas, turtuolio visiškai nejaudina.
„Man nesvarbu, ką mano žmonės. Man rūpi vienintelis dalykas – ar tai, ką darau, legalu. Taip, viskas buvo ir yra legalu“, – tvirtino J. Mellonas.
Pasitiki Lichtenšteinu
Mokėti kuo mažiau mokesčių J. Mellonui taip pat įprasta, kaip ir paprastam piliečiui pirkti mėsą ar duoną, kuriai taikoma nuolaida.
Todėl turtuolis stengiasi savo pinigus laikyti ten, kur jam lieka daugiausia.
Praėjusio amžiaus paskutinius du dešimtmečius jis naudojosi daugybe lengvatinių mokesčių šalyse registruotų įmonių. Informaciją apie jas atskleidžiantys dokumentai byloja, kad vien 2002–2009 metais buvo atlikta daugiau nei 60 milijonų dolerių vertės banko operacijų.
Pagal planą, kurį sukūrė J.Mellonas, jo finansų centro vaidmuo teko Lichtenšteinui.
Patikėtinis iš Vaduco daugelį metų valdė brito lengvatinių mokesčių šalyse registruotų įmonių milijonus.
„Pasitikiu žmonėmis iš Lichtenšteino. Jų mentalitetas – šveicariškas“, – sakė 70-metis, neabejojantis, kad šiuos žodžius reikia vertinti kaip komplimentą.
Veiksmai kėlė abejonių
Brito bankų operacijos buvo tokios avantiūristinės, kad į jas nekaip pažiūrėjo net Karibų jūros regiono mokesčių specialistai.
2005 metais J. Mellonas norėjo iš Karibų jūros regiono bendrovės sąskaitos pervesti 7,5 milijono dolerių į savo asmeninę sąskaitą, vengdamas raštiškai patvirtinti, kad jis sąžiningai moka mokesčius.
Lengvatinių mokesčių šalyse registruotų įmonių steigimo ir priežiūros paslaugas teikianti bendrovė „Portcullis TrustNe“ primygtinai reikalavo, kad pinigų pervedimas būtų bent įformintas kaip paskola be palūkanų ir palaimintas oficialiai Lichtenšteine įregistruotos bendrovės savininko.
J. Mellono patikėtinis iš Vaduco sutiko, nepaisydamas konsultantų abejonių dėl mokesčių.
Tokias pinigų pervedimo operacijas J.Mellonas gali tik „miglotai“ prisiminti. Jam konsultantai neva sakę, kad pinigus reikia „įvilkti“ į paskolų rūbą dėl teisinių priežasčių.
JAV valstybės iždui jam, savaime suprantama, nereikėjo atiduoti nieko, nes tuomet ten jis jau neturėjo gyvenamosios vietos.
Išsivežė ne visą turtą
Bet J.Mellonui, entuziastingai atliekančiam savo misiją nedovanoti jokiai vyriausybei nė cento, kartais tenka sudėti ginklus.
Jis moka tūkstančius dolerių nekilnojamojo turto ir kitokių mokesčių, nes JAV turi akcijų dviejose kompanijose, kurias įkūrė jo senelis ir perleido jam kaip palikimą.
„Šie pinigai tvirtai investuoti JAV. Turto iš šalies negalima išvežti“, – sakė apsukrusis turtuolis. Karibų jūros regiono šalyse J.Mellonas savo pinigų nebelaiko. Šiais laikais tai nebėra naudinga.
Tad kur dabar slepiami milijonai JAV dolerių?
Šios paslapties J. Mellonas nenori išduoti, tad į klausimą atsako kaip šveicaras: „Tai – asmeninis reikalas.“
Parengė Ona Kacėnaitė
