Dažniausiai įvardijama darbo vasarą priežastis - noras užsidirbti ir turėti savo, tėvų nekontroliuojamų pinigų. Bet be gaunamo atlyginimo, vasaros darbai taip pat gali tapti labai naudingomis gyvenimo pamokomis, kurių metu įgautus įgūdžius jaunas žmogus galės vėliau panaudoti savo profesinėje karjeroje.
Šiame straipsnyje norėčiau pasidalinti keturiomis savo vasaros darbuose išmoktomis pamokomis.
1. Darbas elektros apskaitos skydų gamykloje
Tai buvo pirmasis darbas, kuriame oficialiai gavau pajamų, netgi teko susikurti banko sąskaitą. Darbo diena truko, kaip ir įprasta – nuo 8 iki 17 valandos. Didžiąją dalį gamykloje praleisto laiko konstruodavau pirmo numerio dėžutes - taip jas vadinome su ten pat dirbusiu bendraamžiu kolega.
Neilgai trukus supratau, kad mūsų darbo vietos yra šalia ne tik todėl, kad pradėjome dirbti tuo pačiu metu. Kadangi atlyginimo dydis priklausė nuo sukonstruotų dėžučių skaičiaus, tarp mūsų visą laiką tvyrojo konkurencija – kas per dieną ar per savaitę jų padarys daugiau.
Norėdamas pasiekti geresnių rezultatų, pradėjau stebėti, kaip dirba gamyklos senbuviai. Pastebėjau, kad dėžutes jie konstruoja ne po vieną, bet susideda jų ant stalo bent po dešimt ir mechaniškai prie kiekvienos atlieka tą patį veiksmą. Kiekvienoje prisuka tą patį varžtą, užlenkia laidą ar priklijuoja „Atsargiai! Įtampa“ lipduką.
Seniau buvau skaitęs apie britų ekonomisto Adamo Smitho darbo pasidalijimo principą, kurį vėliau savo automobilių fabrikuose pritaikė Henry Fordas. Pamačiau, kad toks darbo metodas iš tikro duoda geresnių rezultatų – pradėjau dirbti sparčiau. Vienu metu pagal sukonstruotų dėžučių skaičių aplenkiau savo kolegą, tačiau ir jis neilgai trukus išmoko šią pamoką.
Pamoka: geriausi rezultatai pasiekiami konkurencinėje aplinkoje ir nuolat pritaikant inovacijas.
2. Darbas naktiniu sargu vaikų darželyje
Šis darbas buvo bene lengviausias mano gyvenime. Tereikdavo kas trečią naktį ir kartais savaitgaliais išsimiegoti ne savo lovoje, bet ant sofos, šalia namų esančiame vaikų darželyje. Aišku, tekdavo kelis kartus apeiti darželio teritoriją, uždaryti ir atidaryti įėjimą, patikrinti kitas duris.
Didžiąją laiko dalį, kai nemiegodavau, skaitydavau arba žiūrėdavau televizorių. Vienintelis šiek tiek įtampos sukėlęs epizodas įvyko dar pačią pirmąją darbo savaitę. Žvalgydamas teritoriją už vieno pastato kampo užtikau keletą nelabai draugiškai nusiteikusių vyrukų.
Pagal taisykles jie ten būti ir gurkšnoti alaus negalėjo. Pirma į galvą šovusi mintis - skambinti policijai, tačiau vėliau pagalvojau, kad tai būtų pernelyg drastiška. Nusprendžiau su jais pasikalbėti. Priėjau, saldžiu balseliu paprašiau, kad ilgai neužsibūtų ir nepamirštų išsinešti šiukšlių.
Kitą rytą patikrinau, ar mano naujieji pažįstami ištesėjo duotą pažadą. Ir tikrai, ant laiptelių neradau nei alaus skardinių, nei nuorūkų.
Kiek žinau, šiandien ten pat įsidarbinti nebegalėčiau, prieš keletą metų sargo paslaugas pradėjo teikti profesionali apsaugos tarnyba ir niekas naktimis ant vaikų darželio sofos nebemiega.
Pamoka: kai kurie darbai yra visiškai nereikalingi, arba juos kas nors gali atlikti šimtą kartų efektyviau.
3. Skrajučių išnešiojimas
Šį darbą galima dirbti ne tik vasarą, nes darbo grafikas yra labai lankstus – skrajutes į pašto dėžutes mėtyti gali kada tik nori. Tai labai monotoniška ir smegenų veiklos beveik nereikalaujanti veikla.
Įmonė duoda dėžę skrajučių ir prašau – nešiok, kaip tinkamas. Tiesa, yra du dalykai, dėl kurių darbas tampa šiek tiek sudėtingesnis. Pirma - daugelyje daugiabučių laiptinių šiais laikais yra įmontuoti įėjimo kodai. Tačiau skrajučių nešiotojai dažnai padeda vieni kitiems – prie įėjimo reikia tiesiog atidžiai apsidairyti – ant sienos, ar dar kur nors pamatysite išbraižytą skaičių kombinaciją. Maždaug 90 proc., kad tai yra jums reikalingas durų kodas.
Antra - dažnai kyla pagunda į vieną pašto dėžutę mesti ne po vieną, bet po kelias ar dar daugiau skrajučių. Kas pastebės ar sužinos? Tačiau darbdavys informavo, kad vienas iš butų mano trasoje yra jo, be to, jis gali paklausinėti, kiek skrajučių rado jo draugai ar kaimynai. Jei pašto dėžutėje rastų daugiau nei vieną skrajutę, mano atlyginimas smarkiai sumažėtų, arba jo visai negaučiau.
Pamoka: jų šįkart dvi – atidumas ir sąžiningumas.
4. Reklaminių rankenėlių montavimas viešajame transporte
Tai buvo pirmoji veikla, už kurią gavau pinigų atsikraustęs gyventi į Vilnių ir pradėjęs studijuoti pirmame kurse. Naktimis darbdaviai surinkdavo 4 ar 6 studentus ir nuvežę į troleibusų parką į rankas įduodavo elektrinį grąžtą ir plastikines rankenėles su varžtais. Jei važinėjate viešuoju transportu turbūt esate tokių pastebėję.
Darbas vykdavo ne tik Vilniuje. Vieną naktį apvažiavome Tauragę, Klaipėdą, Telšius, Panevėžį ir Uteną. Sustodavome kiekvieno miesto autobusų parke ir greitai susukdavome rankenėles, pakeliui klausėmės elektroninės muzikos. Žinoma, darbas sunkus ir ilgai tokio dirbti nenorėtų turbūt niekas, bet tokia patirtis labai įdomi.
Atmintyje ilgam įstrigo sustojimai užkąsti šalia tuščios autostrados, prieš automobilio ratus prašmėžavusi stirna, o ir sutikti naktimis dirbantys žmonės yra šiek tiek kitokie, keistesni, bet gerąja prasme.
Pamoka: dažnai verta dalyvauti net ir iš pirmo žvilgsnio neįdomioje veikloje, vėliau ji gali maloniai nustebinti.
