Akivaizdu, kad Valerijus yra blogos nuotaikos, bet stengiasi neparodyti savo emocijų: „Šiuo metu nėra taip blogai. Atlyginimas nevėluoja, kasdien einu į darbą. Tik kai gamyba sustabdyta, dabar ten nelabai yra ką veikti.”
Kuo jis ten užsiima? Smulkiais darbais – ką nors reikia išvalyti, sutaisyti. Ir, žinoma, tikėtis, kad netrukus vėl viskas stos į senas vėžes.
Skolingi net už elektrą
Valerijus yra vienas iš daugiau negu 2300 Latvijos metalurgijos įmonės „Liepajas Metalurgs” (LM) darbuotojų. Ji – didžiausias Liepojos, trečio pagal dydį miesto Latvijoje, darbdavys.
Turinti 460 milijonų eurų (1,59 mlrd. litų) apyvartą LM taip pat yra didžiausia metalurgijos įmonė Baltijos šalyse. Tačiau dabar ji stovi keli žingsniai nuo bankroto bedugnės.
Be kitų įsipareigojimų, įmonė skolinga kelis milijonus latų Latvijos energijos koncernui „Latvenergo” ir bet kurią akimirką elektros tiekimas fabrikui gali būti sustabdytas.
Net jei įmonė būtų išgelbėta ir atsirastų nauji investuotojai, vargu ar viskas būtų kaip anksčiau. Bent jau įmonės įvaizdžio atžvilgiu – vargu.
Šiuo metu LM laikoma bendrove, kurios verslo metodai grįsti melu.
Kol Latvijos valstybė stengiasi ją išgelbėti, patys savininkai bando apsukti gelbėtojus ir verslo partnerius aplink pirštą.
Gali būti, kad į sudėtingą schemą taip pat įsivėlusi ir Lietuvos įmonė „Torlina”.
Laužą perka užsienyje
Įmonė „Liepajas Metalurgs” buvo įkurta prieš 130 metų. Pirmasis jos savininkas buvo vokiečių verslininkas Adolfas Beckeris, kuris įkūrė ją kaip metalo sukimo ir vinių fabriką.
Sovietų okupacijos metais fabrikas buvo pervadintas į „Sarkanais Metalurgs” („Raudonasis metalurgas”), o praėjusio amžiaus pabaigoje – privatizuotas.
Šiuo metu įmonė daugiausia gamina plieno luitus, naudojamus statybose. Kaip žaliavą fabrikas naudoja metalo laužą. Kadangi Latvijoje nėra pakankamai metalo, LM perka jo laužą užsienyje.
Produkcija daugiausia eksportuojama į Alžyrą, Lenkiją, Lietuvą, Estiją, Vokietiją, Suomiją ir kitas šalis.
Teko mokėti vyriausybei
LM į Latvijos vyriausybę kreipėsi pagalbos 2009 metų pabaigoje. Ji paprašė valstybės suteikti įmonei paskolą. Tuo metu pati šalis gyvavo tik dėl Tarptautinio valiutos fondo finansinių injekcijų. Nenuostabu, kad panašūs prašymai buvo atmetami.
Bet LM padaryta išimtis. Finansų ministras Einaras Repšė laidavo už maždaug 85 mln. eurų paskolą, skirtą fabrikui atnaujinti. Sprendimas buvo pagrįstas įmonės svarba visai Latvijos ekonomikai. Žinoma, trijų milijonierių ir įmonės savininkų Kirovo Lipmano, Sergejaus Zacharjino ir Iljos Segalo lobistai taip pat atliko savo darbą.
Šių metų pradžioje LM netikėtai pranešė apie finansines bėdas – jos vadovybė vėl paprašė vyriausybės paramos, kuri siektų dar beveik 85 milijonus eurų.
Bendrovė norėjo, kad vyriausybė jai leistų nebemokėti už elektrą, suteiktų naujų garantijų ir atiduotų jos vardu paimtą ankstesnę paskolą.
Vyriausybė atsisakė padėti, jei akcininkai patys neprisidės savo pinigais.
Kol vyko nesėkmingos derybos, LM baigėsi lėšos, bent jau pagal įmonės savininkų pateiktą versiją. Dėl to Italijos bankui „UniCredit” laidavusi vyriausybė buvo priversta sumokėti mėnesio įmoką – 6 milijonus eurų (20,7 mln. litų).
Domisi net prokurorai
Bet dabar paaiškėjo, kad LM tada turėjo pakankamai pinigų, kad su banku atsiskaitytų pati. Vis dėlto LM nusprendė pervesti 4,6 milijono eurų (beveik 16 mln. litų) metalo laužo tiekėjai – lietuvių įmonei „Torlina”.
Kuo iš tikrųjų užsiima „Torlina”, neseniai aiškinosi Latvijos TV3 televizijos „Neka Personiga” žurnalistai.
Iš Lietuvos generalinės prokuratūros jie gavo patvirtinimą, kad šiuo metu tiriama byla, susijusi su „Torlina” ir LM. Tyrimo geografija plati – Lietuva, Latvija ir Lenkija.
„Kol kas negalime atskleisti jokių faktų”, – sakė prokuratūros vyriausioji specialistė Rita Stundienė.
Remiantis neoficialia informacija, „Torlina” kaltinama mokesčių slėpimu tiekiant metalo laužą LM, tai ji neva darė su Kipre įregistruota įmone. Dėl tokios schemos Lietuvos valstybė gali būti praradusi daugiau nei 700 tūkst. eurų (2,4 mln. litų) mokesčių.
Spalvinga praeitis
„Torlina” skelbiasi superkanti juodųjų ir spalvotųjų metalų laužą ir atliekas maždaug 40 vietų įvairiuose Lietuvos regionuose.
Kaip įmonės generalinis direktorius buvo nurodytas Vytautas Janušaitis, vėliau jį pakeitė Linas Adomavičius.
V.Janušaitis vienas pirmųjų Kaune prieš porą dešimtmečių ėmėsi spalvotųjų metalų laužo supirkimo ir įkūrė bendrovę „Lita-West”. Kaunietis buvo jos direktorius ir vienas akcininkų.
Verslas tuo metu klestėjo, bendrovė „Lita-West” tapo viena žinomiausių šio verslo atstovų šalyje, tačiau vienas didelis nesėkmingas sandoris jos vos nesužlugdė ir prireikė nemažai laiko vėl atsistoti ant kojų.
2001-ųjų liepą Kauną sukrėtė šiurpus nusikaltimas – bendrovės „Lita-West” metalų supirkimo punkte Draugystės gatvėje buvo nužudyti du žmonės.
Užpuolikai tąsyk nieko nepaėmė – nei pinigų, nei vertingų daiktų, nei metalų, todėl policijos tyrėjai spėjo, jog tai buvo kerštas bendrovei, kurią be paliovos stebėjo kriminalistai.
Būstinėje – kita įmonė
Pagrindinė „Torlinos” buveinė turėtų būti įsikūrusi Ateities plente, tačiau nurodytu telefonu atsiliepęs vyriškis pareiškė, kad čia veikia bendrovė „Polimeta”, kurios vadovu nurodomas Donatas Povilauskas.
Pašnekovas pasakojo, neva maždaug prieš pusmetį „Polimeta” perėmė metalo laužo supirkimo verslą iš „Torlinos”.
Pastarosios atstovai pasirodo labai retai, o iš metalų supirkimo verslo įmonė esą pasitraukė.
Pagrindinė „Polimetos” būstinė – Garliavoje (Kauno r.), S.Lozoraičio gatvėje, esančiame pramonės statinių komplekse. Ten pat anksčiau veikė ir „Torlinos” būstinė.
Šioje vietoje apsilankę „Lietuvos ryto” žurnalistai išvydo dar likusias „Torlinos” iškabas.
Sutikti žmonės tikino pernelyg nesidomintys, kokia įmonė superka metalo laužą, tačiau iškart nurodė, kur jį reikia iškrauti, pasverti ir paimti pinigus už atgabentą prekę.
Stebisi dideliu dėmesiu
„Liepajas Metalurgs” įmonė mums buvo skolinga, todėl ir sumokėjo pinigus. Visi atsiskaitymai vyko oficialiai, turime dokumentus”, – pareiškė „Torlinos” direktorius L.Adomavičius, kurį smarkiai nustebino didelis dėmesys jo vadovaujamai bendrovei.
„Torlina” seniai palaikė ryšius su LM ir pastaruosius trejus metus buvo viena pagrindinių žaliavos tiekėjų. Ji supirkdavo metalo laužą iš mažesnių tiekėjų ir tada siųsdavo į Latviją.
„Polimeta” – viena tokių partnerių.
L. Adomavičius patvirtino, kad „Liepajas Metalurgs” dar liko skolinga „Torlinai”, tačiau nepateikė tikslių skaičių.
Bendrovės vadovas neigė, kad „Torlina” visiškai nutraukė veiklą, bet neslėpė, kad jos likimas priklausys nuo LM likimo ir galimybių rasti naujų rinkų metalo laužui.
„Latvijos įmonė buvo labai svarbus rinkos žaidėjas, todėl nutraukus jos veiklą padėtis gali smarkiai pasikeisti”, – svarstė L. Adomavičius.
Ministrui teliko piktintis
Šiaip ar taip, LM išties pervedė „Torlinai” nemenką sumą, kurią Latvijos valdžia spaudė skirti atsiskaityti su kreditoriais.
Nenuostabu, kad tokiu įmonės vadovų elgesiu piktinosi net kaimyninės šalies finansų ministras Andris Vilkas: „Prieštaravo ir valstybės institucijos, ir auditoriai, tačiau įmonės vadovybė vis tiek pervedė pinigus.”
Tiesa, iš esmės Latvijos valstybė neturi jokių juridinių priemonių, kad paveiktų tokius LM veiksmus.
Vis dėlto „Liepajas Metalurgs” ateitis išlieka neaiški. Akcininkai S. Zacharjinas ir I. Segalas iš esmės sutinka parduoti savo akcijas už vieną latą.
Bet trečiasis akcininkas K. Lipmanas, kuris jau daug metų nesutaria su partneriais, prieštarauja tokiam sprendimui.
Eilinis LM darbuotojas Valerijus sako, kad kiekvieną dieną vis daugiau jo kolegų darbo ieško svetur – Norvegijoje ir Didžiojoje Britanijoje.
