„Reikia gerbti savo ir kitų kolegų darbą, net jei po konkurso užsakovui šmėsteli mintis, kad jis geriausiai išmano architektūrą, ir be jokių ceremonijų atstumia paskelbtą laimėtoją, architektai turi būti vieningi, neužsiimti profesine prostitucija – nelipti kolegoms per galvą, atsisakyti bendrauti su tokiais užsakovais.
„Statydami savo šalį negalime daryti jokių kompromisų dėl architektūros kokybės. Tuo pagaliau turėtų pradėti domėtis ir valstybė”, – sakė „Lietuvos ryto” kalbinti architektai.
Lemiamas balsas – arkivyskupo
Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba ir Lietuvos architektų sąjunga (LAS) prieš šešerius metus surengė atvirąjį architektūros konkursą, kurį laimėjo architektų Donaldo Trainausko ir jo grupės suprojektuotas darbas.
Bet prieš mėnesį jie sužinojo, kad toje pačioje vietoje, sostinės Pašilaičių rajone, planuojama statyti Palaimintojo Jono Pauliaus II bažnyčią, kurios projektą parengė architekto Kęstučio Pempės vadovaujama grupė.
„Buvo Pašilaičių, dabar – Jono Pauliaus II bažnyčia. Pakeitė pavadinimą ir pakeitė projektą. Toks vaizdas, tarsi vieną dieną kažkas nusprendė – ai, neįdomu, nepatinka. Statysime kitą bažnyčią”, – Arkivyskupijos sprendimas D.Trainauską tiesiog pribloškė.
Jis tikino, kad per šešerius metus iš Ekonomo tarnybos vadovo Rimanto Dalgėdos nesulaukė kvietimo į derybas ar bent pokalbį.
Nesulaukė ir kritiškų pastabų dėl paties projekto.
„Dabar supratau, kad jei jie ne valstybinė įstaiga, vadinasi, jiems taisyklės negalioja”, – stebėjosi architektas. Kai jis pats kreipėsi į Arkivyskupijos ekonomą, šis neturėjo laiko susitikti, neatsakė ir į architekto išsiųstą registruotąjį laišką.
Bet nuo „Lietuvos ryto” R.Dalgėda neslėpė: prieš šešerius metus jiems nepatiko nė vienas konkursui pateiktas projektas.
„Komisijai gal ir patiko nugalėtojo darbas, tačiau arkivyskupui – ne. O lemiamas ir paskutinis žodis priklauso jam”, – paaiškino.
Jei Bažnyčiai nerūpi profesionalų nuomonė, jei ant savo žemės, už savo lėšas ji gali statytis tai, ką išrenka arkivyskupas, kam gi tuomet rengti konkursą, mokėti pinigus?
„Turėjome vilties, kad gal architektai pateiks gražių, įdomių bažnyčių projektų, deja, mūsų lūkesčių jie nepateisino”, – sakė Bažnyčios atstovas.
Jis teigė, kad jau kone buvo atsisakyta minties Pašilaičiuose statyti bažnyčią.
„Tačiau maždaug prieš pusmetį architektas K.Pempė pasisiūlė dykai parengti tris bažnyčių projektus.
Vienas jų kardinolui Audriui Bačkiui patiko ir jis paprašė paplėtoti”, – istorijos tęsinį pasakojo R.Dalgėda.
Tiesa, K.Pempė kiek kitaip prisimena susitikimą su ekonomu. Esą architektai nesugalvoja kam nors ką nors suprojektuoti. „Ekonomas kardinolo iniciatyva pats kreipėsi į mane ir aš sutikau parengti jau kitos bažnyčios nei konkurse projektinius pasiūlymus, pagal kitą – naujai sudarytą programą”, – sakė buvęs LAS pirmininkas.
„Galima nuspėti, kodėl Bažnyčiai K.Pempės projektas priimtinesnis: pretenzinga, iš aplinkos išsiskirianti architektūra ir kryžiaus formos planas daug geriau dera prie katalikiškų šlovinimo tradicijų negu protestantizmu dvelkianti, saikinga susikaupimo vieta, kurią išrinko komisija, – svarstė architektas Justinas Dūdėnas. – Tačiau atmesti viešai išrinktą projektą niekam nieko nepaaiškinant yra negarbingas Bažnyčios žingsnis, nesvarbu, kad teisėtas.”
Gėdinga lipti per galvą
2007-ieji architektams buvo ypač pelningi metai – daugiabučiai dygo vienas po kito, viskas buvo skaičiuojama kvadratiniais metrais.
Darbo daug, tačiau jis nuobodus. Kūrėjams norėjosi emocijų, todėl tuomet paskelbtame Pašilaičių bažnyčios konkurse dalyvavo net 20 bendrovių.
„Dabar juokingai atrodo – sukvietė mus visus kaip kvailius, tiesiog šiaip. O mes puolėme naktimis braižyti. Daug darbo, širdies ir pinigų įdėjome į šį projektą. Kiek už pirmąją vietą sumokėjo užsakovai, užteko vos pusei maketo sumos padengti.
Bet ne pinigai čia svarbiausi, tiesiog jaučiamės apkvailinti”, – neslėpė D.Trainauskas. Prieš kelias savaites jis kreipėsi į LAS Etikos komisiją, kad ji įvertintų, ar nebuvo peržengtos ribos – pažeista profesinė etika. Atsakymo dar nėra.
Daugumos architektų nestebina, kad LAS Etikos komisija neskuba vertinti susiklosčiusios situacijos.
Jie neslepia senokai nebepasitikintys šia įstaiga.
„Jei jau įvykus konkursui užsakovui šmėsteli mintis, kad jis geriausiai išmano architektūrą, ir be jokių ceremonijų atstumia paskelbtą laimėtoją, tuomet bet jau mums, architektams, reikėtų būti vieningiems, gerbti vieniems kitus, neužsiimti profesine prostitucija”, – tiesiai rėžė architektas Tomas Lapė.
Projektavimą vietoje, kurioje jau dirbo kitas kolega, J.Dūdėnas vadina paprastai – lipimu per galvą.
Tačiau tokius architektų veiksmus jis laiko smulkmena, palyginti su tuo, kai atstatydami (tiesiogine prasme) savo šalį kažkodėl darome daugybę kompromisų dėl kokybės.
„Pasirodo, Bažnyčia tarsi kokia privati įstaigėlė, statanti savo žemėje, pagal žemės paskirtį ir už savo lėšas turi teisę nejausdama atsakomybės visuomenei imti ir nusipirkti bet kokį pigų tipinį projektą ir pasistatyti ūkiniu būdu ką nori, nekreipdama dėmesio į profesionalios komisijos nuomonę. Ką gi, tokios taisyklės. Bet ar teisingos?” – piktinosi J.Dūdėnas.
Valstybė, leisdama naudoti savo žemę ar finansuodama statybas, turėtų pasirūpinti architektūros konkursų rezultatais. Jei konkurso rezultatai netenkina, galima iš klaidų pasimokyti: užsakovai susimoka ir skelbia naują konkursą, tik jau geriau apmąstę dalyviams keliamas sąlygas bei reikalavimus.
Dabar, J.Dūdėno nuomone, valstybė dažnai remia labai abejotinos kokybės statybas – taip darkomas miestų veidas, o tos žaizdos juk ilgai neužgyja.
Visuomenė tyli
Kai kuriami visuomeniniai objektai, norėtųsi, kad šiame procese aktyviau dalyvautų visuomenė. T.Lapei apmaudu, kad architektams vis nepavyksta rasti tokio dialogo formos.
Kol kas tiesiausias ir bene vienintelis kelias į architektūrinę kokybę – viešieji konkursai, tačiau dažniausiai apie juose dalyvaujančius projektus žino tik patys architektai.
„Kalbant apie bažnyčių statybas, – tęsė T.Lapė, – joms kaip tik turėtų būti keliami aukštesni kokybės reikalavimai. Juk visais laikais jas kūrė garsūs architektai, buvo naudojamos pažangiausios to meto technologijos.”
„Žinoma, sunku įvertinti bažnyčių architektūrą, – sakė D.Trainauskas. – Manau, svarbiausia, kad bažnyčios atitiktų jas supančią aplinką. Juk kokiame nors kaime moderni bažnyčia atrodys keistai.
O mieste tarp blokinių daugiabučių geriau tiks modernūs maldos namai.”
Net jeigu paimtume įspūdingiausias pasaulio bažnyčias ir perkeltume į kitą vietą, gali būti, kad jos atrodytų lyg nesusipratimas.
Iš pirmų lūpų
Rūta Leitanaitė
LAS Informacinio centro vadovė
„LAS išskirtinį dėmesį kreipia į visuomenei svarbius – reikšmingą socialinę funkciją turinčius, didelės apimties ar matomose miesto vietose iškilsiančius – statinius.
Jų architektūrinė kokybė, patogumas, estetiškumas nebėra vieno žmogaus asmeninio skonio reikalas, nes tiesiogiai liečia plačiąją visuomenę, kuri tą pastatą matys, naudosis.
Kad visuomenės interesui būtų kuo objektyviau atstovaujama, LAS rekomenduoja organizuoti architektūrinius konkursus, per kuriuos geriausią projektą atrenka ekspertai, reikiamą išsilavinimą ir patirties turintys architektūros specialistai.
O apie bažnyčias – žinoma, ne visus projektus atrenka profesionalai.
Deja, šiuo metu, kol nėra priimta Architektūros įstatymo, jokie teisės aktai neįpareigoja statytojo skelbti architektūrinio konkurso.
Formaliai neįpareigoja ir konkursą organizavusio užsakovo paisyti konkurso rezultatų.
Užsakovas gali ir pats rengti konkursą, rinkti nugalėtoją gali įvairios sudėties komisija – tai nėra uždrausta.”
Per metus – maždaug po dvi bažnyčias
Bažnyčia – brangus pastatas. Paprastai jos tūris – didelis, prasideda nuo 1000 kvadratinių metrų. Architektai skaičiuoja, kad vien pats statinys atsieina mažiausiai 5–6 milijonus litų.
Nuo to, kaip bus įrengiamas jos vidus, kaina gali išaugti kelis kartus.
Lietuvos vyskupų konferencijos duomenimis, per dvidešimt metų Lietuvoje pastatytos 48 naujos bažnyčios, šiuo metu statomos šešios.
