Ką apie karjerą Lietuvoje galvoja švedas, pakistanietis ir baltarusis?

Lietuvių kalba sunki, žiema ilga ir šalta, tačiau geri užsieninės virtuvės restoranai, žmonės, nors ir šaltoki, pabendravę tampa draugiški. Šitaip apie Lietuvą kalbėjo mūsų šalyje įsitvirtinę švedas, pakistanietis ir baltarusis.

Pirmasis stebėjosi tuo, kad lietuviai vienoje vietoje gali išdirbti net 30 metų, antrasis suabejojo lietuvių aistra krepšiniui, trečiasis įsitikinęs, kad jei gyveni ir dirbi Lietuvoje, būk mielas – kalbėk lietuviškai.

Mūsų šalyje labiausiai jaučiamas tolimųjų reisų vairuotojų ir informacinių technologijų (IT) specialistų stygius.

Verslas Baltijos šalyse visuomet domino 32 metų švedo Johano Franklio šeimą. 1990-aisiais jo tėvas Peteris Franklis tapo didžiausios Europoje polietileno perdirbimo ir gamybos įmonės „Plasta” vienu iš akcininkų.

Gamykla įsikūrusi Lietuvoje. Tad netrukus ir Johanas atvyko į Vilnių. Vėliau sostinę jis aplankė dar kelis kartus, o prieš metus „Plastos” generalinis direktorius Vytas Poderis pakvietė jį kartu padirbėti.

J.Franklis net nebandė svarstyti – dviejų universitetų absolventas ėmėsi lietuvius konsultuoti finansų klausimais.

Jei ne šeimos verslas, ar Lietuva suviliotų tokį specialistą?

„Žinoma, daugumai užsieniečių jūsų šalis nėra geidžiamiausių įsidarbinti valstybių sąrašo viršūnėje. Tačiau jie čia net nėra buvę!

Tie, kurie susipažįsta su Lietuva, iškart pajunta, kad jauni žmonės čia turi daug galimybių. Ir jos palankesnės nei bet kur kitur. Jei esi protingas ir darbštus, čia gali daug pasiekti. Man patinka ir tai, kad lietuviai verslininkai nebijo rizikuoti”, – kalbėjo J. Franklis.

Tačiau bene didžiausią įspūdį jam padarė „Plastos” kolektyvas. Švedą sužavėjo, kad ten nemažai žmonių gamykloje dirba po 30 ir dar daugiau metų.

„Jie puikiai išmano savo amatą. O šalia šių patyrusių vilkų dirba veržlus, gerą išsilavinimą turintis jaunimas.

Dirbti tokioje komandoje man – neįkainojama patirtis”, – apie darbo atmosferą daugiau nei penkiasdešimt metų skaičiuojančioje įmonėje kalbėjo užsienietis iš Vakarų.

Beje, jis nemano, kad Vokietijoje ar bet kurioje kitoje Europos šalyje veikianti panaši gamykla labai skiriasi nuo „Plastos”.

„Gal tik ten pagaminamų produktų kainos aukštesnės”, – svarstė finansininkas.

Apie laisvalaikį Johanas neturi daug ką pasakoti, mat jo beveik neturi. Nors Vilniuje beveik visur įmanoma susikalbėti angliškai, su lietuviais jis, žinoma, norėtų pasikalbėti jų gimtąja kalba.

Tačiau švedas apgailestauja: jis lietuviškai dar neišmoko.

Kas labiausiai nustebino sostinėje? J. Franklis netikėjo, kad čia ras gerų prancūzų, indų ir meksikiečių restoranų.

Lietuva pastaraisiais metais vis labiau traukia trečiųjų šalių gyventojus.

35 metų pakistanietis Khalidas Hameedas į Vilnių atvyko praėjusių metų vasarą. Šiuo metu informacinių technologijų specialistas dirba įmonėje „EVP International”.

„Žiemą čia labai šalta. Pakistane nebūna sniego, tad man tai buvo labai neįprasta. Ir kai kurie žmonės čia šalti, uždari.

Tačiau kai pabendrauji ilgiau, jie sušyla ir tampa itin draugiški”, – su šypsena kalbėjo Kh. Hameedas, paprašytas papasakoti, kas jį labiausiai nustebino Lietuvoje.

Atvykėlis iš Pakistano prisipažino, kad pastaruoju metu dažnai internete ieško lietuviškų frazių, žodžių.

„Jau žinau miestus: Klaipėda, Kaunas, Šiauliai, Trakai.

Greitai, kai turėsiu daugiau laisvo laiko, aplankysiu Trakus”, – kalbėjo pašnekovas, jam žinomus lietuviškus žodžius tardamas beveik be akcento.

Artimiausi Khalido planai – kelionė į kitas Europos Sąjungos šalis. Taip pat, jei pavyks geromis sąlygomis pratęsti sutartį su lietuvių įmone, nusipirkti automobilį.

Ar jis ketina čia įsikurti ilgesniam laikui?

Kh. Hameedas entuziastingai linksi galva. Khalidui čia beveik viskas tapo sava – jis dar iki galo nesupranta tik lietuvių traukos prie alaus ir krepšinio.

„Žmonės kalba, kad labai mėgsta krepšinį, bet iš tikrųjų retas jį žaidžia.

Tai daro tik profesionalūs žaidėjai, kuriuos matome per televiziją. Nesakyčiau, kad dauguma lietuvių labai myli krepšinį”, – svarstė Kh. Hameedas.

Kolegų giriamo lietuviško alaus vyriškis ragavo tik kartą – vartoti alkoholį musulmonui draudžia religija.

Kh. Hameedas nelinkęs ilgai kalbėti apie savo įsidarbinimą. „Kelis mėnesius teko palaukti”, – numojo jis ranka.

Užtat jo darbdaviai apie patirtus vargus gali kalbėti ilgai ir negailėdami karčių žodžių Lietuvos biurokratinei sistemai.

„Pasikviesti dirbti užsienietį, kuris nėra ES pilietis, yra sudėtinga ir ilga procedūra. Iš pradžių reikia paskelbti darbuotojų paiešką Lietuvoje, kad būtų suteikta galimybė ir mūsų šalies piliečiams.

Tik po to jau gali siūlyti darbą, tarkime, kad ir pakistaniečiui. Tačiau tai nereiškia, kad jis tuojau pat sės į lėktuvą ar traukinį ir po kelių dienų pradės dirbti”, – „Lietuvos rytui” pasakojo „EVP International” komunikacijos vadovas Rytis Sabas.

Nuo Kh.Hameedo susitarimo su įmone iki jo atvykimo į Vilnių praėjo beveik metai. Tiek užtruko įvairių dokumentų, leidimų, garantijų ir prašymų tvarkymas. Be to, Khalidas beveik dvi savaites praleido Turkijoje laukdamas Lietuvos vizos.

„Daugiausia laiko buvo sugaišta dėl to, kad Pakistane nėra Lietuvos ambasados. Kreiptis dėl atvykimo dokumentų galima tik tiesiogiai į mūsų šalies ambasadą. Be to, dokumentus reikia pateikti fiziškai – nei elektroniniu būdu, nei paštu dokumentų nepriima”, – trūkumus vardijo „EVP International” teisininkė Gabrielė Valiokienė.

Iš pradžių Kh.Hameedas ketino vykti į Lietuvos ambasadą Kinijoje – jai pagal teritorinį principą priklauso Pakistanas.

Tačiau dėl nesusišnekėjimo tarp Kinijos pareigūnų ir Lietuvos ambasados pakistanietis nebuvo įleistas į šią šalį.

Be to, nemažai laiko suvalgė laiškų su dokumentais siuntinėjimas iš Lietuvos į tolimas šalis. Net išsiuntus laišką greituoju paštu, Pakistaną jis pasiekdavo tik po kelių savaičių.

Baltarusis chemikas Jauhenas Baruška Lietuvoje gyvena beveik dvejus metus. Kad įsidarbintų pagal specialybę, jam prireikė beveik pusmečio.

„Kai yra pagrindas gauti reikalingus dokumentus, tuomet tai trunka palyginti trumpai. Keli mėnesiai – žinoma, netrumpas laikas. Man tinkamų laisvų darbo vietų Lietuvoje nebuvo daug, tačiau viena atsirado”, – kalbėjo 31 metų chemikas, dirbantis augalų apsaugos priemonėmis prekiaujančioje įmonėje MKDS.

J. Baruškai svarbiausia priežastis atvykti gyventi ir dirbti į Lietuvą buvo meilė. Jo žmona – Lietuvos pilietė.

„Nemanau, kad lietuviai labai skiriasi nuo baltarusių. Baltarusijoje dirbau ne vienoje įmonėje. Kaip sekasi dirbti, priklauso juk nuo bendrovės, o ne nuo politikos”, – apie savo šalį ir Lietuvą kalbėjo J. Baruška.

Lietuviškai baltarusis jau supranta beveik viską, kalba vis dar strigdamas, tačiau neabejoja, kad neilgai trukus prabils sklandžiai.

„Vis dėlto juk į Lietuvą atvykau, tad turiu ir kalbėti jūsų kalba”, – sakė J. Baruška.

Aukštos kvalifikacijos specialistų dažnai ieškančios įmonės tvirtina, kad vidutinis įsidarbinimo dokumentų tvarkymo laikas Lietuvoje – pusmetis.

Didžiausia problema įdarbinant specialistus iš trečiųjų šalių tampa leidimo apsigyventi Lietuvoje išdavimas.

„Leidimų gyventi išdavimas gali trukti 2–3 mėnesius, net iki pusės metų. Pavyzdžiui, Latvijoje už papildomą mokestį tai gali būti sutvarkoma per kelias dienas”, – sakė advokatų kontoros „Lawin” partneris, migracijos politiką nagrinėjančios vyriausybinės darbo grupės narys Ramūnas Petravičius.

Leidimą dirbti imigrantas gali gauti per kelias savaites.

Biurokratinių kliūčių atvykėliams iškyla ir vėliau – praėjus vieniems metams. Tuomet pasibaigia leidimas gyventi ir jį reikia prasitęsti, nors leidimas dirbti galioja dvejus metus.

Anot R. Petravičiaus, labiausiai Lietuvai šiuo metu trūksta tolimųjų reisų vairuotojų – jų reikėtų bent kelių tūkstančių, o užsiregistravusių yra tik keli šimtai. IT specialistų taip pat stygius.

„Europoje atrodome labai prastai. Mūsų įstatymai orientuoti saugoti darbo rinką, bet tas saugojimas labiau pasireiškia biurokratinių kliūčių kūrimu ir dokumentų krūvomis”, – kalbėjo įmonės „Infobalt” inovacijų vadovas Andrius Plečkaitis.

Apskaičiuota, kad Lietuvoje 2012 metais dirbo apie 200 IT specialistų iš trečiųjų šalių.

Jų stygius stabdo Lietuvos ūkio plėtrą.

„Trūkstamus vairuotojus lengviau suskaičiuoti, o kiek trūksta IT specialistų, nežinia. Lietuviškos įmonės tiesiog nesiplečia, kai nėra darbuotojų, tad atrodo, kad jų kaip ir netrūksta”, – sakė A. Plečkaitis.

Pašnekovas neslėpė apmaudo, kad Lietuva pralaimi kovą dėl gabių užsienio darbuotojų ne dėl menkų atlyginimų – pas mus jie ne prastesni nei pas kaimynus, o dėl biurokratinių kliūčių.

„Latvija, Estija dalyvauja tose sistemose, kuriose darbuotojams suteikiama reikalinga informacija apie šalį. Lietuvos ten nėra”, – trūkumus vardijo A. Plečkaitis.

Organizacijos „Kurk Lietuvai” narys Paulius Vertelka atliko specialų tyrimą – skaičiavo, kiek trunka įsidarbinti Lietuvoje ir Latvijoje.

Tyrimo rezultatai rodo, kad imigrantams į Lietuvą pakliūti gerokai sunkiau negu į kaimynines šalis.

„Lietuva negali pasigirti išskirtinėmis sąlygomis. Terminas dokumentams susitvarkyti Lietuvoje yra 60 dienų, o Latvijoje – 5–7 dienos.

Sumokėjus papildomai reikalingus dokumentus galima sutvarkyti dar greičiau. Bulgarija taip pat išduoda reikiamus dokumentus per 7 dienas”, – vardijo P. Vertelka.

P. Vertelka dalyvauja grupėje, kuri teikia siūlymus, kaip būtų galima sumažinti biurokratinę naštą imigrantams.

Artimiausi grupės tikslai – sumažinti dabartinį laukimo laiką iki 30 dienų ir suteikti galimybę leidimus gauti greičiau už papildomą užmokestį.

Rūta Vainienė, ekonomistė:

„Lietuvos aukštasis mokslas atitrūkęs nuo realybės. Į darbą ateina specialistai, kurie nemoka dirbti su esamais įrenginiais. Per ilgus metus prikepta prastų specialistų, nes žmonės tingėjo mokytis sunkių dalykų. Ir dabar rengiami vadybininkai, o ne inžinieriai.

Į Lietuvą įmonės įsiveža trūkstamus inžinierius, technologus, architektus. Taip yra ir dėl to, kad Lietuvoje kartais nespėjama arba neparengiama specifinių specialistų, mokančių dirbti su retesnėmis, naujesnėmis technologijomis.

Nelengva taip sutvarkyti įstatymus, kad netaptume pašalpų gavėjus importuojančia šalimi. Biurokratinės kliūtys turi būti statomos tokiems žmonėms, kurie atvyksta gauti pašalpų, bet panaikinamos atvykstantiems dirbti specialistams. Juos būtina kuo skubiau įsileisti, juk jie kuria aukštą pridėtinę vertę.”

Europos Sąjunga (ES) mėgina supaprastinti imigrantų iš trečiųjų šalių įsidarbinimą šalyse narėse – tam skirta mėlynoji kortelė („Blue Card”).

Mėlynoji kortelė buvo paleista į gyvenimą susizgribus, kad 27 ES šalys taiko 27 skirtingas imigracijos sistemas su savais reikalavimais.

ES valdininkai tikisi, kad mėlynoji kortelė sukurs palankią sistemą ir garantuos imigrantams ne tik patogesnį įsidarbinimą, bet ir didžiąją dalį darbuotojo ir ES gyventojo teisių.

Taip pat mėlynąją kortelę turintis ir bent 5 metus ES gyvenęs asmuo turės galimybę pasilikti Europoje visam laikui.

Kai kurie mėlynosios kortelės punktai dar tobulinami ir svarstomi, bet manoma, kad į ją galės pretenduoti darbuotojai, turintys 5 metų patirtį, arba aukštąsias studijas baigę jaunuoliai.

Šiuo metu Lietuvos mėlynosios kortelės sistemoje yra užregistruotos dvi anketos, iš kurių tik viena priklauso realiam žmogui.

Statistikos departamento duomenimis, 2012 metais į Lietuvą imigravo 19 843 žmonės. Tai – didžiausias skaičius nuo 2006 metų.

Iš Lietuvos 2012 metais emigravo 41 100 žmonių. Tai prilygsta 2009 metų lygiui. Prieš krizę per metus iš Lietuvos emigruodavo apie 30–20 tūkst. gyventojų.

Didžioji leidimų dirbti Lietuvoje dalis išduodama Baltarusijos ir Ukrainos piliečiams – atitinkamai 43 proc. ir 40 proc. visų leidimų dirbti. Apie 70 proc. visų leidimų išduodama tolimųjų reisų vairuotojams.