Kol ilgametis bankininkas dar nepaliko vadovo posto, lrytas.lt nusprendė su juo pasikalbėti apie ateities bankininkystę, švietimą, technologijas, atsakomybės prisiėmimą, pažinimo džiaugsmą ir kodėl geriau nenorėti, kad Tonis, kaip jį vadina draugai, klaustų antrą kartą.
Tai yra pirmoji interviu ciklo „Bankininkai: ne apie pinigus“ dalis. Šia rašinių serija atskleisime kitą, ne finansinių institucijų, bet žmonių kuriamos ekonomikos pusę. Kitą savaitę skaitykite pokalbį su banko „Citadele“ vadove Alma Vaitkunskiene.
Su A. Daniu susitinkame „Swedbank“ būstinėje, pirmajame dangoraižio aukšte įsikūrusiame restorane, aplink atviros erdvės, toks pat atvirai besišypsantis yra ir mano pašnekovas.
– Bankų sektoriuje dirbate 15 metų. Kokį pagrindinį patarimą sau duotumėte, jei galėtumėte grįžti į 1998-uosius?
– Per tuos 15 metų buvo dvi krizės, jų metu suvokiau, kad reikia kuo geriau pažinti savo klientą ir jo verslą. Dabar visada sakau, jog pirma reikia įsigilinti į kliento finansus, tada jam galima pateikti gerą pasiūlymą. Anksčiau buvo tiesiog banko produktų stumdymas. Manau, tai yra esminis dalykas.
Kaip ir parduotuvėje prieš 15 metų – ateidavai ir nusipirkdavai sūrio, bet jeigu paprašydavai dešros, pardavėja sakydavo: „Aš nežinau, eikite į kitą skyrių“. Šiandien ir parduotuvėje, ir banke viskas daug labiau sujungta.
Jeigu kalbame apie banko vidų, galiu pasakyti, kad pagaliau suvokiau, kaip greitai vartosi pasaulis, kaip lūkesčiai pradėjo tempti visus į priekį, žmonės net nespėja sustoti ir pamąstyti, ką iš tikrųjų daro.
Prisiminkime prieškrizinius lūkesčius, kad žemė brangs, įves eurą – nekilnojamasis turtas brangs. Todėl reikia nepamiršti, kad daryti reikia tik tai, ką supranti ir išmanai. Kai kažkas jau tampa masine psichoze, jau negerai – reikia sustoti ir apsidairyti.
– Galbūt ir savo klientams būtumėte pataręs mažiau tikėti lūkesčiais?
– Geras klausimas (juokiasi). To paties klausiau savo buvusio šefo, jis maždaug mano metų taip pat kovojo su krize Švedijoje. Jis man sako: „Antanai, čia yra 7-oji „Swedbank“ krizė. Pirmoji buvo geležinkeliai, visi patikėjo, kad išrasto garvežio visiems labai reikės ir puolė kloti geležinkelius. Aišku, tiek daug jų nereikėjo“.
Bus krizė, turbūt dar ir dar viena. Ji turbūt bus kitokia, bet aš nemanau, kad žmonės greitai išmoksta visas pamokas, jie yra emocionalūs.
Iš kitos pusės, jei dabartines žinias būtume turėję prieš 5 ar 15 metų, tai būtume daug išmintingiau elgęsi. Tačiau klausimas yra ne apie praeitį, o apie ateitį – kad ateityje nebekartotumėm klaidų.
Tai tada reikia galvoti savo galva, greičiau suvokti ir sureaguoti į sisteminius pokyčius. Tada bus aišku, kad stebuklų nebūna: jeigu turto vertė auga labai greitai, reikia klausti, kodėl taip vyksta.
– Ar kliento poreikių tenkinimas yra sudėtingiausia jūsų darbo dalis?
– Manau, kiekvieno verslo sėkmė priklauso nuo gebėjimo klientui kurti vertę. Visiškai sutikčiau, kad jeigu jos nekuri, konkurencinėje kovoje tampi niekam nebereikalingu.
Ar tu bankininkas, ar gamybos, ar statybos versle, klientas gale renkasi paslaugas, kuriomis naudojasi – moka pinigus, kuriais balsuoja vertindamas vertę.
– Noriu paklausti abstraktaus klausimo: kas yra darbas?
– Kažkada domėjausi, kas yra džiaugsmas. Vieni mane įtikinėjo, kad kai turi kažkokį daiktą, tai yra džiaugsmas. Tačiau, iš tiesų to daikto pažinimas yra džiaugsmas.
Žmonės, turintys darbą, kuriame auga, save realizuoja, yra laimingi. Jeigu neturi tokio darbo, pradeda kažko trūkti.
Manau, kad darbas yra žmogaus savirealizacijos forma ir būtina dalis.
– Kokiais principais grindžiate savo darbo etiką?
– Pirmas ir svarbiausias principas yra tai, kad turi būti savimi. Visur elgiesi vienodai ir darai, ką iš tikrųjų sakai, tada tau sekasi ir tu gerai jautiesi.
Antras principas – nežaisk su mėšlu, nes pirštai smirdės. Turi laikytis savo žodžio, tai yra vienas didžiausių turtų, kurį gali sukaupti gyvenime. Visi verslo santykiai yra pagrįsti pasitikėjimu.
Dar man patinka dirbti komandoje, joje būdingi tam tikri dėsniai. Turi būti atviras, kolegoms padėti ir gerbti, tada tas pats grįžta atgal.
Be to, darbe kažką darydamas kartu turi ir kažko mokytis. Kai išlukšteni ką nors naujo, tai yra žiauriai svarbu, o jeigu tai atsitinka visam kolektyvui „vau, negalvojau, kad taip galima, čia tai geras“, tada atsitinka komandinis džiaugsmas, kuris pats savaime būna labai stipriu varikliu.
Pažiūrėkite į mažą vaiką, jis pasiima kokį nors numestą ant žemės daiktą, jį varto, knaisioja ir kol visko neišsiaiškina, jo ramybėje nepalieka. Taip ir suaugusiam pažinimo džiaugsmas yra labai svarbus, o jei jis dar duoda vertę kitam, tai – nuostabu.
Bet nemėgstu beprasmių veiklų. Visada reikia klausti, o kam to reikia?
– Koks galėtų būti beprasmės veiklos pavyzdys?
– Žmogus 80 proc. to ką daro, daro iš įpročio. Vieną kartą peržiūrėjome apie ką mes kalbame per valdybos susitikimus, kokie yra operatyvinio, kontrolinio pobūdžio klausimai, rizikos, rezultatai, strategijos.
Paaiškėjo, kad operatyviniai užima didžiausią laiko dalį, kontroliniai apie 10-20 proc. Dėl to šiandien valdybos klausimų yra beveik per pusę mažiau, kad žmonės galėtų daugiau atsakomybės prisiimti patys ir dalis strateginių klausimų yra gerokai didesni. Klausiame, kur norime būti po 2-3 metų ir kaip ten atsidursime.
Tai nėra beprasmė veikla, taip suteikiama galimybė žmogui spręsti pačiam. Kitose organizacijoje būna posėdžiai po posėdžių, bet daug geriau, kai pats esi savo dienotvarkės kalvis. Aišku, kartais reikia susirinkimų, bet negerai, jei juose būni nuo ryto iki vakaro.
–Ar save pavadintumėte griežtu vadovu?
Keletą kartų iš bendradarbių esu girdėjęs: „Nenorėk, kad Tonis klaustų antrą kartą“. Aš paklausiu, kaip sekasi, detalių nekontroliuoju, bet seku, kas vyksta, klausiu, noriu sužinoti, ar pats žmogus supranta problemos greitį, rimtumą ir turi planą, kaip ją spręs.
Jeigu sako „aš dar nežinau“ ir po kelių dienų grįžta su atsakymu ar diskutuoja, tai valio, aš džiaugiuosi, bet jeigu praeina laikas ir aš negaunu atsakymų, tada pradedu klausinėti daugiau.
Todėl ir sako, jog „nenorėk, kad klaustų antrą kartą“, nes aš ir klausiu: kada bus, kaip padarysi, kada konkrečiai atneši ir taip toliau.
– Neseniai studijavote „Singularity“ universitete, Kalifornijoje (Silicio slėnyje įsikūrusi švietimo institucija, kurios tikslas „įkvėpti lyderius naudojant technologijas spręsti didžiausius žmonijos iššūkius“. – Red.). Kokias pagrindines pamokas parsivežėte ir galbūt pritaikėte savo darbe?
– Pirma, kad pasaulis yra apvalus ir globalus. Anksčiau žinias gaudavome iš paštininko, šiandien per 5 minutes sužinome, kas vyksta Japonijoje, Kinijoje ar Korėjoje.
Antra, technologijos auga eksponentiškai, pinga. Tai suteikia labai daug galimybių žmogui, kuris supranta globalias pasaulio problemas, padeda jas spręsti.
Pats bandžiau suvokti, kaip naujos technologijos gali pasiekti bankinį sektorių. Pavyzdžiui, Afrikoje neseniai buvo pasiūlytas sprendimas banko pavedimą atlikti trumpąja žinute. Tai net ne bankas, afrikiečiui iki banko nuvykti yra neįkandami kaštai, atstumas, kurio jis nėra įveikęs gyvenime.
Taip žmogus banką pradeda suvokti ne kaip vietą, bet tiesiog kaip veiksmą, kurį galima atlikti čia ir dabar. Tai reikšmingai keičia mūsų stereotipą, kad bankas yra pinigų maišas ir pastatas.
– Kalbama, kad dėl demografinių ir technologinių pokyčių žmonės vis daugiau reikės mokytis visą gyvenimą. Kaip ateityje galėtų keistis švietimo sistemos tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje?
– Demografinė problema Lietuvai aktuali tiek pat, kiek ir visoms kitoms Vakarų Europos šalims. Mirštamumas didesnis, nei gimstamumas, visuomenė sensta. Prisideda emigracija, tai normalu, nes dėl to ir stojome į Europos Sąjungą.
Kiekvienais metai turėsime vis didesnį pensininkų ir dirbančių žmonių santykį ir vien tik ilginti pensijinį amžių neužtenka. Reikia suprasti, kad mums reikia tapti patrauklesniais imigrantams, arba tiesiog susitaikyti su mintimi, kad socialinė sistema blogės, augs mokesčiai.
Šiuolaikiniame pasaulyje bet kas nustojęs mokytis iškart iškrenta iš žaidimo, nesvarbu, kokia yra demografinė situacija. Tai yra būtina norint išlikti konkurencingu.
Savo vaikus mokau žingeidumo ir noro mokytis, nes žinau, kad pats negaliu jų visko išmokyti.
Švietimo sistema yra vienas didžiausių Lietuvos akmenų. Jeigu lygintume save su Vakarų šalimis, mūsų aukštojo švietimo sistema yra nuėjusi į kiekį, o ne į kokybę.
Kiek vidurines baigusių įstoją į aukštąją Lietuvoje yra daugiau nei Švedijoje ar Vokietijoje. Tai mums brangiai kainuoja ir mes negalime pasiekti to paties kokybinio lygio. Manau, kad norėdami konkuruoti su pasauliu, turime konkuruoti ir su pasaulio universitetais.
Kita problema yra mokyklos, mažėjant gimstamumui mokinių ateina vis mažiau. Todėl reikės galvoti, kaip užtikrinti, kad jų kokybė nekristų. Jaunuoliams norintiems studijuoti universitete reikia ne tik gerų matematikos žinių, bet ir žinoti, ką jie nori mokytis.
Dėl to „Swedbank“ paleido projektą „Kam to reikia?!“, kuriame padedame mokiniams apsispręsti, ko jie norėtų siekti gyvenime.
– Kol kas yra įprasta, kad valstybė padeda tik jauniems žmonėms, mokyklose, universitetuose. Galbūt ateityje atsiras kokių nors programų, kurios padės ir vyresnio amžiaus žmonėms, kurie nori pakeisti savo karjeros kelią?
– Reikia klausti, kas yra atsakingas už mokymąsi? Kuo anksčiau žmogus supranta, kad čia yra jo atsakomybė ir noras, tuo geriau jam sekasi. Jeigu jis pats nenori, tai valstybė niekada neuždengs jo išsilavinimo spragų.
Atsakymo į tą klausimą nėra. Amerikiečiai nusprendė, kad jeigu žmogus yra 55-erių metų ir turi įgūdžius, kurie nebereikalingi, tai reikia investuoti į jo perkvalifikavimą. Tuo metu vokiečiai sako, kad taip bus neprotingai panaudoti pinigai, nes po to jų nebeliks jo vaikams.
Pasauliniu lygiu ši diskusija yra pakankamai sudėtinga ir įdomi, mano galva, kiekvienas turi suprasti, kad mokytis reikia visą gyvenimą.
Be to, ne tik žinios yra mokslas. Taip pat svarbu, kad būtų galima mokytis darbe. Savo kolegų kartais paklausiu, ar moki žongliruoti? Sako: „nemoku“, – tai aš jam paaiškinu: turi 3 kamuoliukus, vieną išmeti, kol jis ore meti kitus ir taip toliau. Tai tada jis jau žino ir aš jam duodu tris kamuoliukus – žongliruok.
Šalia teorinių žinių reikia ir kompetencijos, bet tai dažnai užmirštama, dėl to Lietuvoje dar nepakankamai vertinamas profesinis mokslas.
– O kaip keisis bankai? Ar jiems apskritai reikia keistis?
– Neišvengiamai, mes jau esame pakeitę savo tikslą. Norime užtikrinti tvirtą ir tvarią gyventojų finansinę padėtį. Jeigu matome, kad žmogui paskola bus per didele našta, tai siūlome palaukti, nes ji nieko gero neatneš.
Be to, ateityje mokėjimai taps intuityvūs, o konsultacijos reikalaus vis geresnio turimų ne tik žinių, bet ir duomenų panaudojimo. Bankai turi daugybę duomenų ir kartais pasinaudojęs jais gali klientui labai supaprastinti visą procesą.
Galų gale, anksčiau bankininkystei augant ir plečiantis buvo nemaža darbuotojų kaita. Vidutinis aptarnaujančio darbuotojo stažas buvo keli metai, dabar reikalaujama, kad žmonių, dirbančių su klientais, kompetencija būtų daug aukštesnė.
Mūsų banke absoliučiai didžioji darbuotojų dalis dirba virš 5-erių ar net 10 metų. Tai svarbu, nes jie jau yra susidūrę su panašiomis situacijomis, matė krizę. Kvalifikaciniai reikalavimai banko darbuotojams yra labai išaugę.
– Galbūt šiandien net svarbesne tampa banko patariamoji, o ne kapitalo suteikimo funkcija?
– Taip, pridėtinė vertė ateina labiau iš konsultacijos, nes pinigai tam tikra prasme tėra žaliava.
– Ar galėtumėte įsivaizduoti banką kaip nepelno siekiančią organizaciją?
– Reikėtų įsivaizduoti banko akcininkus, kurie duotų savo pinigus nenorėdami uždirbti. Tokių formų yra, tai specializuoti bankai, kurie veikia labai tikslingai ir daugiausiai socialiai skaudžiuose pasaulio taškuose.
Bendrąja prasme, Vakaruose labai daug diskusijų kelia pati nepelno forma. Sakoma, jei žmogus nenori sumokėti už paslaugą, tai gal joje ir nėra vertės.
Ne pelno forma nėra tvari, nes gyvuoji tik tol, kol tave kas nors paremia. Norint tvirtai stovėti ant kojų reikia gauti pelno ir investuoti toliau, plėsti savo veiklą.
– Kokios technologijos galėtų pakeisti bankų veiklą iš esmės?
– Apie tai galvojant reikėtų bankų veiklą skaldyti į dalis, jo funkcijas. Viena jų – patariamoji. Yra ganėtinai daug konsultantų ir bendrovių, kurios bando patarti.
Kita dalis veiklos yra mokėjimai. Šiandien matome labai daug startuolių, kurie sėkmingai įsilieja į konkurenciją su bankais. Pažiūrėkite į „Facebook“, ten yra 85 skirtingi galimi atsiskaitymo būdai.
Lietuvoje turime keletą mokėjimo startuolių, tai yra ganėtinai normalu.
Dar viena veikla, kurioje kai kas taip pat sėkmingai konkuruoja su bankais, yra skolinimas.
Pavyzdžiui, kai gyventojai skolina vieni kitiems. Anglijoje yra keletas tokių projektų. Be to, dar yra investavimo alternatyvos, kur yra nepriklausomi portalai, makleriai, siūlantys investuoti.
Tačiau turime suprasti vieną dalyką – nišiniai žaidėjai gali veikti, bet kai pasiekiamas tam tikras mastas, reikia priežiūros.
Turbūt čia didesni žaidėjai - įvairios investicijų valdymo kompanijos, pensijų fondai, apribotos rizikos fondai ir prižiūrėtojai, kaip Lietuvos bankas, ir suka galvą, kaip vis dėlto užtikrinti, kad neįvertinta rizika neatsisuktų prieš klientą ir prieš visuomenę.
Europos Sąjunga diskutuoja, kaip užtikrinti, kad bankų sektorius būtų tvarus, kad vėliau nekainuotų mokesčių mokėtojams per sekančią krizę. Visi normatyvai ir reikalavimai tam skirti.
Nukreipiau atsakymą todėl, kad ši diskusija niekada nedings – kaip pasikeis bankai ir technologijos.
Atrodo, kad galima greitai imtis bankininkystės ir kažką pakeisti. Tai – neatsakingas ir supaprastintas požiūris į pinigų tvarkymą, saugojimą ir valdymą.
Dėl to priežiūros institucijos pateikia kapitalo, likvidumo, informacijos atskleidimo klientui, vartotojų apsaugos reikalavimus.
– Galbūt verslas, kurį ketinate kurti, Lietuvos rinkai pasiūlys naujų technologijų?
– Manau, kad Lietuvoje turime labai daug jaunų ir gabių žmonių. Yra nežmoniškas potencialas lietuvių, kurie mokosi užsienyje. Manau, knibždėte knibžda idėjų ir vienintelis dalykas, kuris stabdo, yra eiti ir bandyti daryti.
Aš nematau savęs, kaip gražaus startuolio. Manau, kad man reikia užsiimti tuo, ką išmanau geriausiai – finansus ir vadybą – o ne bandyti programuoti patyliukais garaže.
Palinkėčiau šitam jaunimui yra galvoti ne tik apie Lietuvą. Pasaulis yra globalus, reikia galvoti apie visą Europą, JAV, visą pasaulį.
Ten potencialas yra daug didesnis. Jeigu kažkas sprendžia trijų milijonų gyventojų problemas, galbūt tai galėtų išspręsti ir milijardo žmonių problemas.
– Užsienyje mėgstama viešai diskutuoti apie vadovų postus paliekančių bankininkų „auksinius parašiutus“ - milžiniškas išeitines kompensacijas. Ar jis jums irgi paruoštas?
– Jeigu įsivaizduojate, kad toks „parašiutas“ leidžia iki pensijos gyventi niekuo nesirūpinant, kaip mes girdime naujienose iš užsienio šalių – milijonai svarų, tai atsakymas – ne, pas mus nėra tokios praktikos. Čia, turbūt, tik britų ir amerikiečių bankininkams išmokamos milijoninės išmokos.
– Vis dėlto esate susikaupęs tam tikro kapitalo, kad galėtumėte pradėti naują verslą finansų srityje?
– Lietuvoje mes painiojame nuosavą ir pasiskolintą kapitalą. Kai pasiskolini, iškart turi taikytis prie kreditoriaus reikalavimų, pasidarai tam tikrą planą, kaip grąžinsi paskolas ir nebeturi jokio lankstumo.
Dėl to, kaip taisyklė, visos įmonės, kurios nori sparčiai ir greitai augti, ieško investuotojų, ir naudojasi nuosavu kapitalu. Tam yra rizikos kapitalo fondai, verslo angelai, privataus kapitalo fondai. Jie suteikia daug daugiau lankstumo.
O įmonės, kurios pasiekia vidutinio verslo etapą, generuoja nuolatinį pinigų srautą, kreipiasi paskolų.
Tada jau paskolos dydis priklauso nuo to, kiek esamas verslas gali ją aptarnauti. Galima vertinti, kiek ji galės būti panaudota verslui augti.
Jeigu pasiskolini optimistiškai galvodamas, kad „aš uždirbsiu“, bet kažkas nepasiseks – viskas nueis šuniui ant uodegos – tiek tavo verslas, tiek užstatas, kurį davei bankui.
Bet kuris, kas nori skolintis, turi suprasti, kad reikia tikėti verslu, kurio imasi. Jeigu skoliniesi neturėdamas pinigų srauto, atitinkamai daug labiau rizikuoji.
– Nemaža dalis startuolių nebūna sėkmingi iš pirmo karto. Jaunimui rengiamuose seminaruose dažnai sakoma, kad reikia nebijoti klysti. Galbūt taip formuojamas ne visai teisingas požiūris, nes nesėkmė vis tiek yra nesėkmė ir jų toleravimas tampa nauja norma?
– Taip, nereikia supaprastinti, nesėkmė nėra gerai pati savaime. Esu ne kartą sakęs, kad jeigu žmogus pripažįsta klydęs, tada jis kažko išmoksta. Jei klaidos nepripažįsti, tai ir neišmoksi, o jeigu tu nedarai klaidos, tai reiškia, kad nepriimi sprendimų.
Startuoliai yra labai rizikingas verslas, išauga tik 1 iš 10 ir norint jį atrasti reikia daug daugiau rizikuoti.
Man patinka verslūs žmonės. Kai mokyklose mokinių paklausi, kas nori turėti savo verslą, pakilusių rankų dalis Lietuvoje, JAV ir Australijoje yra labai panaši – apie pusę. Bet kai pažiūrime, kiek realiai įsteigia savo verslą, nebūtinai startuolį, kažką paprasto, mūsų šalyje jų yra kur kas mažiau.
Užsieniečiai tiesiog drąsiau to imasi ir daro. Iš tikro, ne verslo idėjų, bet bandymų ir eksperimentavimo trūkumas yra Lietuvos problema.
Ar Lietuvoje verslas turi potencialo? Kol mokiniai kelia rankas – taip. Trūksta, tai tik drąsos.
***
Išsilavinimas:
„Singularity“ universitetas, Kalifornija, JAV, lyderystės studijos (2012 m.)
Londono verslo mokykla, Didžioji Britanija, išplėstinė programa vadovams (2005 m.)
Vilniaus universitetas, tarptautinės prekybos magistras (1998–2000 m.)
Bostono koledžas, JAV, vadybos mokykla (kryptis – finansai ir rinkodara, 1992–1996 m.)
„Wayne Memorial“ vidurinė mokykla, Mičiganas, JAV (1991–1992 m.)
Kauno technologijos universiteto gimnazija (1990–1991 m.)
Darbo patirtis:
AB „Swedbank“ valdybos pirmininkas, administracijos vadovas (2008 – 2013 m.)
„Hansabanko“ valdybos pirmininko pavaduotojas, mažmeninės bankininkystės vadovas, „Hansabank“ grupės valdybos narys (2005–2008 m.)
„Hansabanko“ valdybos pirmininko pavaduotojas, Finansų tarnybos direktorius (2004–2005 m.)
„Hansabanko“ valdybos narys, Elektroninės bankininkystės skyriaus vadovas (2001–2003 m.)
„Hanza Lizingo“ vyriausiasis finansininkas (1998–2001 m.)
„Baltijos televizijos“ vyriausiasis finansininkas (1996–1998 m.). Iki tol – finansų analitikas (1995-ųjų vasara), vertėjas (1994 m. vasara), reklamos agentas (1993 m. vasara).
