Tai yra antroji interviu ciklo „Bankininkai: ne apie pinigus“ dalis. Šiuo projektu siekiama pamatyti kitą, ne finansinių institucijų, bet žmonių kuriamos ekonomikos pusę. Kitą savaitę skaitykite pokalbį su banko DNB vadovu Bjornaru Lundu.
Su ja susitikome centrinėje banko būstinėje, jos darbo kabinete. Pokalbio metu pašnekovė papasakojo ne tik apie ilgas darbo valandas, bet ir apie savo požiūrį į šeimą, valstybės funkcijas bei feminizmą.
– Koks buvo pirmas dalykas apie kurį šiandien pabudusi pagalvojote?
– Pabudusi pagalvojau apie savaitės darbus, kuriuos turiu nuveikti. Tokį planą pasiruošiu kiekvieną penktadienį ateinančiai savaitei. Mažiausiai penkias dienas per savaitę gyvenu tuo, kuo gyvena bankas ir nuolat su visa komanda ieškome priemonių, kaip kuo geriau įgyvendinti akcininkų iškeltus tikslus.
Galbūt mano atsakymas atrodo labai įprastas, bet iš tikrųjų taip ir yra. Taip buvo ir prieš penkerius, ir prieš dešimtį metų (tik tuomet dirbau kitoje organizacijoje).
– Esate viena iš dviejų Lietuvoje veikiantiems bankams vadovaujančių moterų. Kodėl, jūsų manymu, dauguma vadovaujamųjų pareigų užima vyrai?
– Situacija kinta: statistikos duomenys rodo, kad moterų vadovių visose srityse daugėja. Kiekvienas žmogus turi teisę rinktis, ir karjerą vietoje šeimos židinio saugojimo pasirenka vis daugiau moterų.
Tačiau faktas, kad moterų įmonių vadovių pareigose dirba mažiau nei vyrų, yra, mano nuomone, normalus, nes esminė moters misija yra motinystė, ir šios šventos misijos įgyvendinimas pareikalauja iš moters labai daug laiko.
Todėl natūralu, kad tarp įmonių, taip pat ir bankų, vadovų yra daugiau vyrų, nes jie turi daugiau galimybių ir laiko karjeros siekiams įgyvendinti ir tame jokios dramos nematau.
– Ar save pavadintumėte feministe?
– Feminizmo atsiradimas istoriškai buvo nulemtas moterų siekio tapti savarankiškomis ir lygiavertėmis visuomenės narėmis, turėti profesiją, balsavimo ir kitas teises bei galimybes, jas iš tikrųjų įgyvendinti.
Todėl daugelis feminizmo idėjų nėra svetimos man, kaip ir bet kuriai šiuolaikinei moteriai. Ar galėčiau save pavadinti feministe – nežinau, man šie svarstymai nėra labai aktualūs, nes ypatingų skriaudų iš vyrų pusės nesu patyrusi (juokiasi).
– Anksčiau esate sakiusi, kad šeima jums yra didžiausia vertybė. Ar toks požiūris nekliudė siekti karjeros?
– Požiūris į šeimą, kaip didžiausią vertybę, man niekada nekliudė – greičiau motyvavo nesuklysti svarbiausiuose pasirinkimuose, tačiau buvo ir sunkių laikotarpių.
Buvo ne vienas atvejis, kai aukštų ir gerai apmokamų pareigų nedvejodama atsisakiau, kuomet mano sūnūs buvo dar maži ir jiems reikėjo daug dėmesio, ir tų nepanaudotų galimybių niekada nesigailėjau.
Turiu tolerantiškus šeimos narius, kurie mane supranta ir padeda. O karjeros niekada nesiekiau kaip svarbiausio tikslo – tiesiog mano darbo istorija taip susiklostė. Įgyvendinti viską, ką planuoju ir apie ką svajoju man stigo ir, matyt, dar ilgai stigs tik vieno dalyko, kaip ir daugeliui aktyviai dirbančių žmonių, – laiko.
– Kokį patarimą duotumėte jaunoms mamoms?
– Mano patirtis tokia: jei moteris apsisprendė turėti šeimą ir vaikus ir ji turi nors mažiausią galimybę nedirbti iki vaikas paaugs – būtina atidėti kitus darbus ir karjeros planų įgyvendinimą.
Ir jeigu yra nors mažiausia galimybė nevesti vaiko į vaikų darželį ir sudaryti vaikui galimybę augti namuose auginamam mamos bent jau iki 5-6 metų – tai didelė vertybė. Būtina patiems tėvams skirti kuo daugiau dėmesio vaiko sveikatai, grūdinimui ir ugdymui.
Mano manymu, vaikas, kaip asmenybė, susiformuoja iki 13-14 metų – vertybės jam sėkmingiausiai įdiegiamos ir sveiko gyvenimo būdo poreikiai geriausiai išugdomi iki to amžiaus.
Bet puikiai suprantu, kad patarinėti dažnai lengviau nei tais patarimais vadovautis. Daugelio moterų apsisprendimą kuo anksčiau grįžti į darbo rinką, deja, lemia ne suvokimo, kaip ji reikalinga vaikui, stoka ar kažkokie ypatingi karjeros siekiai, o tiesiog pinigų trūkumas.
– Esate minėjusi, kad daugelį vertybių perėmėte iš savo šeimos, ar jas taip pat perdavėte ir savo sūnums?
– Taip, savo svarbiausias vertybes stengiausi ir stengiuosi perduoti vaikams. Tai, visų pirma, atsakomybės jausmas ir žodžio laikymasis – įvykdyti tai, ką tu esi pasiryžęs ir pateisinti kitų žmonių lūkesčius. Antra, nuolatinis išsilavinimo siekimas. Trečia vertybė, tai santarvė šeimoje ir meilė vaikams.
– Ar turite kokių nors bendrų pomėgių su savo vyru Kęstučiu?
– Visi mūsų pomėgiai paprasti ir tokie pat, kaip ir daugelio kitų Lietuvos šeimų. Mes auginame nedidelį sodą ir juo rūpinamės tik patys. Tai suteikia mums labai daug teigiamų emocijų.
Čia nėra nieko ypatingo ar išskirtinio, dauguma šeimų stengiasi turėti sodybą ar kitokį prieglobstį gamtoje, šis sąlytis su gamta teikia didelę atgaivą ir sveikatą.
– Bankų sektoriuje dirbate jau 16 metų.
– Taip, ir dar beveik dvejus metus iki tol dirbau Revizijų departamente prie Finansų ministerijos. Kaip tik tuo laikotarpiu buvo audituojami 1991-1995 metais bankrutavę bei uždaryti bankai.
Tuomet ir turėjau progą iš šalies ir detaliai išnagrinėti, kokios pirmųjų Lietuvoje įsikūrusių komercinių bankų klaidos lėmė jų bankrotus. Tų klaidų buvo daug, ir jų pasekmės buvo labai sunkios.
– Kai prieš keletą metų „Parex“ bankas susidūrė su didelėmis problemomis, Latvijos Vyriausybei teko perimti banko akcijas. Vėliau iš gerosios to banko dalies atsirado „Citadele“. Ar tai, jūsų manymu, buvo geriausias kelias?
– Taip, tai buvo geriausias kelias. Detaliau galiu paaiškinti, kad Latvijos valstybė, 2008-2009 metais įvertinusi „Parex“ banko situaciją, kurią didele dalimi lėmė pasaulinė ekonominė krizė, priėmė tokį sprendimą, koks jau buvo priimtas krizės metais dėl kai kurių kitų bankų pasaulyje, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos „Northern Rock“ banko, kuris buvo vienas iš penkių didžiausių būsto bankų.
Latvijoje gerųjų aktyvų pagrindu buvo įkurtas visiškai naujas „Citadele“ bankas. Lietuvoje „Parex“ banko pavadinimas buvo pakeistas į „Citadele“.
– Noriu paklausti būtent apie valstybės įsikišimo aspektą. Ar, jūsų manymu, ekonomika turėtų būti daugiau valdoma rinkos ar kontroliuojama valstybės?
– Manau, kad tam tikros ekonomikos sritys, tarp jų ir bankininkystė turėtų būti ir toliau reguliuojamos.
Iš tiesų valstybės siekimas reguliuoti ekonomiką yra seniai visiems suprantamas ir reikalingas, tačiau svarbu, kad reguliavimas nemažintų konkurencingumo ir nesąlygotų papildomų didelių kaštų, o teiktų realią naudą valstybei ir visuomenei.
Labai daug priklauso nuo valstybės politinės situacijos, politinių sprendimų ir bendrai valstybės kultūros bei visuomenės vertybių. Visa tai lemia, kaip ir kiek efektyviai reguliavimas vykdomas.
– Ar jūsų požiūriui turėjo įtakos gyvenimas sovietmečiu?
– Kiekviena gyvenimo diena turi įtakos žmogaus pažiūroms. Man, kaip ir kitiems žmonėms, sovietmečiu ekonomikoje buvo nesuprantamų dalykų. Tai supratau dar ekonomikos studijų pradžioje.
Pavyzdžiui, pirmųjų studijų Vilniaus universitete metu mums teko studijuoti tokius dalykus, kaip socializmo politinė ekonomija. Šį dalyką dėstė profesorė Sara Ginaitė ir kiekvienas, kuriam tekdavo atsakinėti į klausimus šio dalyko seminaruose, pavirsdavome tikrais kankiniais, nes negalėdavome logiškai suvokti to, kas buvo rašoma šio „mokslo“ konspekte.
Jau tada visi puikiai suvokėme, kad ekonomika remiasi tik rinkos dėsniais, kurie yra visiškai suprantami. Pamenu ir kitą universiteto dėstytoją, prof. Jablonskį, dėsčiusį kapitalizmo politinės ekonomijos dalyką.
Jis sakydavo: „Na taip... kapitalizmo bruožai yra: mirštantis, parazitinis, pūvantis“, – o po to žvilgtelėjęs į mus linksmai pridurdavo (išdrįsdavo tai pasakyti), – „bet kažkodėl tų puvėsių kvapo tai nesijaučia!“. Taigi, ir tuomet buvo daug išmintingų, drąsių ir humoro jausmo nepraradusių žmonių.
– Jei šį pokalbį dabar skaito ekonomikos studijas pasirinkusi mergina, kuri norėtų pasiekti to paties, kaip ir jūs, ką jai pasakytumėte?
Pirmiausia patarčiau gerai apmąstyti, kokie yra jos gyvenimo tikslai ir prioritetai. Antra, įspėčiau, kad ji turi iš anksto suvokti, jog pasirinkus karjeros finansų srityje kelią, ramu nebus ir gyvenime reikės atsisakyti labai daug ko.
Pavyzdžiui, asmeninio laiko, kurį dirbdama lengvesnį darbą galėtų paskirti poilsiui. Tai bus tiesiog voverės nuolat besisukančiame rate gyvenimas. Bet jei atkaklumo ir pasiryžimo netrūksta – būtina eiti tik pirmyn nedvejojant ir drąsiai įgyvendinti savo siekius. Nes kiekvienas pasirinkimas turi savo žavesio.
– O kokie yra jūsų pačios artimiausi ateities planai?
Mūsų motininis „Citadele“ bankas yra Latvijos AS „Citadele banka“, jo akcininkai yra Latvijos valstybė ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB). Mums keliami išties aukšti tikslai, todėl taip sparčiai kintančioje rinkoje labai svarbu kartu su visa komanda parinkti tinkamas priemones, kaip juos įgyvendinti.
Mūsų banko strateginės kryptys yra dvi. Pirmoji – smulkaus ir vidutinio verslo kreditavimas. Aktyviai bendradarbiaujame su mažomis ir vidutinėmis įmonėmis, ypač aktyviai kredituojame ūkio subjektus pagal valstybės įgyvendinamas programas su garantiniais fondais – „Invega“ ir Žemės ūkio paskolų garantijų fondu.
Tai yra mūsų niša. Čia bankas turi patirtį, turime puikius specialistus ir tą rodo ir šių metų rezultatai: per keturis šių metų mėnesius pagal paskolas suteiktas su garantinių fondų garantijomis (tiek paskolų skaičiumi tiek ir suma), mes esame pirmi tarp bankų. Šiuo metu banko klientais yra jau apie 6,5 tūkstančio įmonių.
Antroji „Citadele“ banko veiklos strateginė kryptis yra „American Express“ kreditinių kortelių išleidimas ir aptarnavimas Lietuvoje.
Šiandien turime jau apie trylika tūkstančių aptarnavimo vietų. Klientų patogumui labai sparčiai didiname jų skaičių. Pradėjome šį verslą 2007 metais, nuolat investuojame tiek į kortelės savybių gerinimą, tiek į aptarnavimo vietų plėtrą.
Kantrus aiškiai užsibrėžtų tikslų įgyvendinimas davė savo vaisius – šiemet Latvijos valstybei sumokėjome apie 11 mln. litų dividendų už 2012 metus, o šiemet banko veiklos rezultatas už pirmąjį ketvirtį yra 7,7 mln. Lt neaudituoto pelno.
Apie pašnekovę
A. Vaitkunskienė bankų sektoriuje dirba nuo 1997 m., turi ekonomistės ir teisininkės išsilavinimus.
Be tiesioginių pareigų banke ji taip pat yra Lietuvos Verslo darbdavių konfederacijos Ekonomikos bei Verslo ir politikos komitetų narė, savaitraščio „Veidas“ Metų vadovo rinkimų komisijos narė, Švietimo ir mokslo ministerijos bei ES inicijuotos programos skirtos profesijos dėstytojų ir mokytojų technologinių kompetencijų tobulinimui Administravimo grupės pirmininko pavaduotoja.
2012 m. A. Vaitkunskienė Vilniaus regiono Pramonės prekybos ir amatų rūmų išrinkta geriausia įmonės vadove.
