Palikti viską po senovei? Pasitikėti vien „Sodra”? O galbūt priimti valstybės siūlomą paramą ir kaupti pinigus ir antrosios, ir trečiosios pakopos pensijų fonduose. Toks klausimas pastaruoju metu iškilo tikrai ne vienam Lietuvos piliečiui.
„Aš derinsiu antrosios ir trečiosios pensijų pakopų teikiamus privalumus. Taip pat kaupiu papildomai ir kitais būdais”, – atskleidė Lietuvos investicijų ir pensijų fondų asociacijos prezidentas, „DNB investicijų valdymo” vadovas Šarūnas Ruzgys.
O ką specialistas patartų visiems Lietuvos žmonėms. Apie tai – pokalbis su Š. Ruzgiu.
– Kas, jūsų vertinimu, yra ori pensija?
– Įprasta, kad ji turėtų sudaryti apie 70–80 proc. buvusio atlyginimo. Tačiau tokiu atveju daugiau kalbame net ne apie orią pensiją, o apie to gyvenimo standarto, prie kurio žmogus pripratęs, išlaikymą.
Vargu ar kas tikisi, jeigu žmogus visa gyvenimą mažai uždirbo, neturėjo išsilavinimo, išėjęs į pensiją staiga pradės gyventi geriau nei dirbdamas ir gaudamas atlyginimą. Tad pensijos tikslas – išlaikyti bent jau panašų gyvenimo lygį. Juk ne veltui sakoma, kad alga skiriama gyvenimo standartui sukurti, o kaupiamos lėšos pensijai – jam išlaikyti.
– Šiuo metu Lietuvoje pensija siekia 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Ar galima tokią vadinti normalia?
– Visose Vakarų Europoje valstybėse pačios valstybės mokama pensija ir yra panaši, galbūt kartais gali siekti 50 proc. Taigi tas 40 proc. nėra blogai. Visa bėda – mažos algos ir skurdi valstybė.
Tačiau labiau išsilavinusioje visuomenėje žmogaus pajamos dažniausiai vien tuo neapsiriboja. Prie valstybės mokamos pensijos dažniausiai papildomai gaunamos lėšos iš privataus pensijų kaupimo fondo (tai ta pati II pakopa, tik ją privalomai finansuoja darbdaviai mokėdami mažesnius mokesčius negu Lietuvoje). Taip Vakarų Europos pilietis ir gauna apie 60–70 proc. savo europietiškos, o ne lietuviškos algos pensiją.
Valstybės iššūkis – išlaikyti bent tuos 40 proc.
Tačiau prastėjant demografinei padėčiai ir mažėjant gimstamumui po kelių dešimtmečių tai gali tapti vis sunkiau pasiekiamu tikslu. Vadinasi, į pensiją pasitraukusi dabartinė jaunesnioji karta, jeigu nieko nebūtų daroma, gyventų santykinai dar prasčiau nei dabartiniai pensininkai.
Turime atvirai pasakyti – valstybė mumis neišgalės dorai pasirūpinti: gausime pašalpos lygio pensiją, matyt, turėsime dar ilgiau dirbti, galbūt ir iki 67 ar 70 metų, o papildomomis pajamomis turėsime rūpintis patys.
Kaupimas – tik visos šios socialinės sistemos dalis. Čia žmogus mato, kiek sukaupta, kur tos lėšos investuotos, gali palyginti skirtingų valdytojų panašių fondų veiklos rezultatus ir esant poreikiui daryti pakeitimus. O „Sodra” tik žada, kad mokės pensiją. Juk niekas nežino, kokia ji bus. Taip, tai – konstitucinė valstybės priedermė ir ji bus vykdoma visais atvejais.
Deja, „Sodra” mokės tik tiek, kiek bus surenkama mokesčių. Kažkiek valstybė galės dar skolintis, bet tam irgi yra ribos. Norint panašaus gyvenimo standarto, vien II pakopa irgi neišgelbės, reikia visų trijų pakopų ir dažniausiai taupyti ne po 50 ar 100 litų per mėnesį. Negalima net klausti: „Sodra” ar pensijų fondai? Reikia abiejų. Pensija būtų mokama iš dviejų šaltinių.
– Galbūt galite palyginti, kas laukia vidutinį atlyginimą gaunančio žmogaus, jei jis nuspręstų nedalyvauti II ar III pakopoje?
– Greičiausiai – mažesnės pajamos sulaukus pensinio amžiau, nebent žmogus pats papildomai kauptų daug lėšų. Antroji ar trečioji pakopos yra tik keli valstybės remiami būdai kaupti savo ateičiai.
Daugiau nei vidutinį atlyginimą uždirbantys gyventojai gali mąstyti: ar kaupti, kaip siūlo valstybė, ar dalyvauti ir II, ir III pakopos pensijų fonduose. Šie žmonės netgi privalėtų taip elgtis. II pakopos modelis yra pigiausias, jei siekiama kad ir nedideles lėšas investuoti kapitalo rinkoje ir tikėtis didesnio pelningumo, nei sieks infliacija.
O mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms ši sistema yra ypač patraukli. Juk jeigu žmogus uždirba 1000 litų, jis pats sumokės vos 20 litų, o iš valstybės gaus net 64 litus.
Realus kaupimo lygis bus net 8,4 proc. (84 litai nuo 1000 litų mėnesio algos) per mėnesį, o ne 6 proc. kaip vidutinę algą gaunančio piliečio. Tiek kaupdamas žmogus jau gali mąstyti apie nedaug nuo gautos algos besiskiriančią pensiją.
Deja, daugiau uždirbantiems – priešingai.
Jeigu žmogus gauna, tarkime, 5000 litų per mėnesį, jo realusis tarifas būtų tik apie 4,9 proc. (244 litai nuo 5000 litų algos per mėnesį). Tad būtinai reikėtų kaupti papildomai, jeigu norime, kad pensija nebūtų keliskart mažesnė už algą.
Paprastai rekomenduojama kaupti bent 10 proc. savo mėnesio pajamų, o daug uždirbantiems – dar daugiau.
Vietoj išvados
Ar įmanoma pasiūlyti žmogui tinkamiausią pensijų kaupimo variantą? Taip. Tačiau apsispręsti vis vien turės jis pats, o ne kas kitas.
Akivaizdu tik tiek, kad valstybė vargu ar padės garantuoti orią ir sočią senatvę. Todėl reikia pasirinkti, kaip ir kiek kaupsime, kad ateityje pensija būtų kuo didesnė. Pasitikėti vien valdžios ar likimo malone tikrai nebūtų protinga.
