O. von Bismarckas dar 1889 metais išleido įstatymą dėl pensijų vyresnio amžiaus sulaukusiems žmonėms. Tiesa, šios išmokos buvo menkos.
Antra vertus, nors jos priklausė ir tarnautojams, ir darbininkams, ir netgi ūkininkams, gauti pensiją nebuvo pati paprasčiausia užduotis vien dėl palyginti trumpo vidutinio amžiaus. Mat O.von Bismarckas nustatė nemenką tiems laikams pensinio amžiaus ribą – 70 metų.
Neilgai trukus pensijų sistemą įvedė ir Danija – 1891 metais. Šioje valstybėje ji buvo nuolat plečiama, į ją įtraukiama vis daugiau žmonių. Ilgainiui Danijoje atsirado kaupiamoji pensijų pakopa.
Todėl „gerovės valstybe“ vadinamos šios šalies piliečiai dabar gali jaustis išties oriai: 2009 metais vidutinį atlyginimą gavusio dano pensija siekė daugiau nei 90 proc. jo ankstesnių pajamų.
Kada atsirado pensijų fondai ir kokie jie buvo? Užuomazgos siekia net XIX amžiaus pabaigą. Pirmieji pensijas pradėjo gauti valstybės tarnautojai, tačiau šie pinigai buvo skiriami iš biudžeto įplaukų.
Toks modelis visiškai netiko darbdaviams. Todėl pastarieji ėmė siūlyti kaupiamąsias pensijas būsimoms išmokoms.
Vieningos sistemos tuo metu niekur nebuvo, todėl kaip įmonė norėjo, taip ir elgėsi. Todėl pensijų kaupimas buvo ne tik rūpinimasis darbuotojo senatve, o siekis išlaikyti kvalifikuotą darbininką savo bendrovėje, viliojant jį būsimomis išmokomis.
Po Antrojo pasaulio karo daugelyje šalių nuspręsta neapmokestinti įmokų į kaupiamuosius pensijų fondus. Todėl pastarieji tapo ypač populiarūs.
Tačiau valstybės suvokė, kad darbdavių steigiami ir valdomi fondai tapo galingu socialiniu įrankiu, todėl ėmėsi griežtesnio reguliavimo: ėmė nurodinėti, kur galima investuoti, kokios turi būti išmokos, garantijos ir pan.
Fondus įsteigusiems darbdaviams tai, suprantama, nepatiko. Būtent tuomet ėmė kurtis savarankiški, nuo įmonių visiškai nepriklausomi pensijų fondai. Jie – labai panašūs į dabartinius ar net iš esmės tokie patys, nes buvo nutarta siekti pelno investuojant surinktas pensijų įmokas.
Lietuvoje šiuo metu veikia trys dešimtys pensijų fondų. Nelygu fondo pasirinktos investavimo kryptys, skiriasi ir rizika, prisiimama jiems patikėjus pinigus.
- Kokios paprastai būna investavimo kryptys, priklausomai nuo rizikos? - Lrytas.lt pasiteiravo Lietuvos banko Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento specialisto Audriaus Šilgalio.
- Lietuvoje veikiantys antrosios pakopos pensijų fondai pagal riziką skirstomi į 4 grupes: konservatyvaus investavimo fondai (lėšas investuojantys į indėlius, VVP ir kitus nerizikingus aktyvus), mažos akcijų dalies pensijų fondai (iki 30 proc. turto gali sudaryti akcijos), vidutinės akcijų dalies fondai (iki 70 proc. turto gali sudaryti akcijos), akcijų fondai (iki 100 proc. turto gali sudaryti akcijos).
Priemones, į kurias gali investuoti pensijų fondai, griežtai reglamentuoja Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymas.
Didžiausia dalį pensijų investicijų portfelio sudaro kolektyvinio investavimo subjektų vienetai, vyriausybių vertybiniai popieriai, indėliai, grynieji pinigai ir akcijos.
- Fondų valdytojai paprastai pataria: kuo jaunesnis žmogus, tuo rizikingesnės gali būti jo investicijos. Ar sutinkate su šia nuomone?
- Sutinku. Jaunesni investuotojai turėtų rinktis rizikingesnes investicijas, nes jų grąžos potencialas yra didesnis, o istoriniai rezultatai rodo didesnę akcijų nei obligacijų grąžą. Be to, jauni asmenys turi daugiau laiko iki pensijos, todėl net ir įvykus krizei rinkose, iki išėjimo į pensiją jų investicijų vertė atsikurtų.
Pernelyg konservatyviai pensijai kaupiantys asmenys rizikuoja nesukaupti pakankamai lėšų ir jų gali neužtekti išgyvenimui pensijos laikotarpiu (ilgaamžiškumo rizika).
Pagrindinė amžiaus ir rizikos siejimo idėja yra ta, kad pradžioje siekiama sukaupti kuo daugiau turto investuojant į rizikingesnius aktyvus, o priartėjus išėjimo į pensiją datai, siekiama išsaugoti sukauptą kapitalą investuojant konservatyviai.
- Kiek, pavyzdžiui, per visą Lietuvos pensijų fondų veiklą koks nors fondas yra uždirbęs daugiausia, o kuriame galbūt prarasta daugiausia pinigų?
- Analizuojant pensijų fondų vienetų verčių pokyčius nuo veiklos pradžios galime matyti skirtingus rezultatus, yra fondas, kurio vertė nuo veiklos pradžios sumažėjo 5,7 proc., tačiau yra ir fondų, kurių vertės per tą patį laikotarpį padvigubėjo.
Tačiau vieneto vertės pokytis neparodo tikrojo rezultato, jis neįvertina atskaitymų nuo įmokos ir to, kad į pensijų fondus yra investuojama periodiškai. Šiuo atveju, geresnis rodiklis būtų IRR (vidinė grąžos norma), parodantis kiek per metus vidutiniškai paaugo kiekviena į fondą pervesta įmoka. Šis rodiklis svyruoja nuo -1,23 iki 6,24 proc.
Plačiau su pensijų fondų veiklos rezultatais galite susipažinti Lietuvos banko puslapyje.
- Pensijų fonduose esantys pinigai neapdrausti, kaip bankų indėliai. Ar įmanomas variantas, kad pensijų fondas bankrutuos? Koks šiuo atveju yra Lietuvos banko vaidmuo?
- Pensijų fondas bankrutuoti negali, gali bankrutuoti jį valdanti įmonė, tačiau tuo atveju, fondo valdymas būtų perduotas kitai bendrovei. Pensijų fondų veiklą griežtai reglamentuoja įstatymai ir viena iš pagrindinių nuostatų yra turto atskyrimas.
Fondų turtas yra atskirtas nuo valdymo įmonės turto bei laikomas atskirame depozitoriume, į jį negali būti nukreipti valdymo įmonės kreditorių reikalavimai. Lietuvos bankas atlieka pensijų fondų priežiūrą, analizę, valdymo įmonių patikrinimus.
