Pirmasis Tulpinių dvaro aukcionas buvo surengtas praėjusiais metais, rugsėjo 14 dieną. Tuomet sodybos pradinė kaina buvo 93,7 tūkst. litų. Tačiau pirkėjų neatsirado nei tuomet, nei dar keturiuose aukcionuose, o sodybos pradinė kaina sumažinta iki 55 tūkst. 752 litų.
Tik balandžio 24 dieną į aukcioną atvyko du dalyviai. Pasak Ritos Skavičienės, Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovės spaudai, vienas jų per aukcioną ir pasiūlė didžiausią kainą – 57 tūkst. 983 litus. Kai ne vėliau kaip per penkias darbo dienas pirkėjas sumokės šią sumą, aukcionas bus paskelbtas įvykusiu, o su naujuoju minėtos sodybos savininku bus sudaryta notarinė pirkimo-pardavimo sutartis. Aukciono nugalėtojo tapatybė neskelbiama.
Pirkinys su praeitimi neviliojo
Prieš kelias savaites lrytas.lt kalbintas Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis abejojo, ar atsiras norinčių pirkti vadinamąjį Tulpinių dvarą.
„Aš abejoju, ar kas šitą sodybą pirks. Jei be tos istorijos, tai būtų vertingas pirkinys – graži vieta prie vandens, geras privažiavimas, didžiulė aptverta teritorija. Tačiau juk visi žino, kokie negeri dalykai čia vyko. Ar jūs norėtumėt čia gyventi? Aš tai ne“, – atvirai prisipažino P. Žagunis.
Nors už maždaug 60 tūkst. litų artimiausioje Ėriškių gyvenvietėje galima įsigyti tik senos statybos, remonto laukiantį mūrinuką su nedideliu žemės sklypu, vietos gyventojai sakė, kad Tulpinių dvaro neimtų net už dyką. „Kas ten žino, kiek dar lavonų apie sodybą yra užkasta ar tvenkinin sumesta?“ – spėlioja ėriškiečiai.
Iš tiesų, sovietmečiu pastatyta kolūkio poilsiavietė beveik dešimtmetį buvo savotiška Panevėžio Tulpinių nusikalstamos grupuotės tvirtove.
1993 metais šią sodybą perpirko panevėžietis Stanislovas Raišelis. Jo sūnus Sigitas Raišelis minimas tarp senosios Tulpinių nusikalstamos grupuotės lyderių, tiesa, vėliau kartu su jais į teisiamųjų suolą nesėdęs. Po 2000 metų, kai Tulpinių autoritetai atsidūrė už grotų, vyresnysis S. Raišelis atsisakė bet kokių pretenzijų į šią sodybą, pareiškęs, kad ji tiesiog buvo nupirkta jo vardu.
Tulpiniai nuošalioje, tačiau vaizdingoje vietoje, šalia gero kelio stovinčią sodybą suskubo apjuosti aklina maždaug 2 metrų aukščio gelžbetoninių plokščių tvora, sodybos teritorijoje budėdavo ginkluoti sargybiniai su šunimis. Pagal tų laikų madą, negailint pinigų buvo suremontuotas gyvenamasis namas, ant tvenkinio kranto išdygo pirtis, prie vartų – dviaukštis sargų namelis.
Privežus daugybę sunkvežimių smėlio, buvo įrengtas paplūdimys, kur pramogaudavo gaujos autoritetų žmonos ir sugyventinės su vaikais.
Sodybą šturmavo „Aras“
Tik po to, kai 2000 metų liepos 6 dieną, pakeliui iš Vilniaus į namus paslaptingai dingo Mažeikių turtuolis Gediminas Kiesus su sūnumi ir vairuotoju, o šiam nusikaltimui išaiškinti mestos didžiulės teisėtvarkos pajėgos, pareigūnai rimtai nusitaikė į Tulpinius ir jų dvarą.
2000 metų liepos 21 dieną Vilniaus policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos ir „Aro“ greitojo reagavimo rinktinės pareigūnai šturmavo Tulpinių vilą Ėriškiuose. Pasitelkę ugniagesių sunkiasvorę techniką, kuria taranavo ir išvertė metalinius sodybos vartus, jie įsiveržė į sodybą.
Tą pačią dieną Nidoje, savo bute poilsio namuose „Rūta“, buvo sulaikytas vienas Tulpinių lyderių Algimantas Vertelka, pravarde Pinčia (gim. 1961 m.). Pareigūnai skubėjo jį sulaikyti, nes buvo gavę duomenų, kad A. Vertelka ketina jachta išplaukti į Švediją.
Pareigūnai tikėjosi, kad Kiesai ir jų vairuotojas Alfonsas Galminas gali būti gyvi ir laikomi šioje viloje. Tačiau Tulpinių dvare nei pagrobtųjų, nei jokių jų buvimo pėdsakų neaptikta. Tik 2001 metų lapkritį nužudytų mažeikiškių kūnai be galvų buvo rasti užkasti miškelyje už kelių kilometrų nuo Tulpinių dvaro.
Kai po ilgai trukusio ikiteisminio tyrimo Tulpiniai A. Vertelka, Audrius Andrušaitis (gim. 1968 m.), Virginijus Baltušis (gim. 1966 m.) ir Darius Blinkevičius (gim. 1967 m.) atsidūrė teisiamųjų suole, jiems buvo pareikšti kaltinimai dėl 24 žmonių nužudymo ir kitų sunkių nusikaltimų. Iš viso Tulpinių grupuotės 1993-2000 m. įvykdytiems nusikaltimams aprašyti buvo skirti 62 šios baudžiamosios bylos tomai.
Teisiamieji buvo pripažinti kaltais dėl žiaurių nusikaltimų ir nuteisti. D. Blinkevičiui buvo skirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė, kitiems – nelaisvė iki gyvos galvos. Šiemet šių bausmių pagrįstumu nesuabejojo ir nuteistųjų skundus išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Tvenkinyje slėpė lavonus
„Net ir dabar, pagavę kokį riebesnį karšį Dubulių tvenkinyje, žvejai kartais pajuokauja, kad gal jis žmogiena maitinosi, kad toks didelis užaugo“, – lrytas.lt makabriškus meškeriotojų pajuokavimus persakė viena užkalbinta Ėriškių senbuvė.
Iš tiesų, kai kurių savo aukų Tulpiniai nesivargino vežti kažkur toli slėpti – jų kūnus sugrūdo į statines ir sumetė į šalia vilos tyvuliuojantį Dubulių tvenkinį. Kai pareigūnai ėmė narplioti šios gaujos nusikaltimus ir prabilo kai kurie egzekucijų dalyviai, 2002 metų pradžioje iš šio tvenkinio buvo ištraukta metalinė statinė su buvusio Tulpinių lyderio Sauliaus Janonio palaikais, tų pačių metų gegužę – į statinę įgrūstas panevėžiečio Vaido Kavaliausko kūnas.
Praradusį pasitikėjimą S. Janonį sėbrai nužudė 1999 metų kovo 5 dieną. Kai apie paslaptingai pradingusį sūnų jo tėvai pranešė policijai, Tulpinių vadeivos juos veidmainiškai guodė ir žadėjo būtinai išsiaiškinti, kur bičiulis dingo.
Kaip viena pirmųjų aukų Tulpinių dvare minimas jaunas panevėžietis Deimantas Kairiūnas. Tiesa, tyčia jo nužudyti Tulpiniai neketino. 1996 metų liepą, švenčiant šioje sodyboje vieno iš gaujos lyderių gimtadienį, išgėręs D. Kairiūnas užsitraukė V. Baltušio nemalonę. Šis įsiutęs, kad jaunuolis įžūliai elgiasi, trenkė jam į veidą. Aukštielninkas nukritęs D. Kairiūnas smarkiai susitrenkė galvą, o V. Baltušis dar kelis kartus jam smogė ir paliko ramybėje.
Tik ryte pastebėję, kad vaikinas leisgyvis, Tulpiniai jį nuvežė į ligoninę Vilniuje. Tačiau ten, taip ir neatgavęs sąmonės, jis po kelių dienų mirė dėl kraujo įsiliejimo į smegenis.
Sodybą niokojo žmonės ir gamta
Tulpinių dvaras nuo tų laikų, kai jame karaliavo banditų šutvė, gerokai pasikeitė. Atrodo, kad siaubingos praeities pėdsakus bando ištrinti ir pati gamta, ir nekviesti svečiai.
Per tą dešimtmetį po „Aro“ atakos ir gaujos vadų sutupdymo už grotų, sodyba buvo visiškai nuniokota. Greičiausiai net gyvenamąjį namą pigiau būtų nugriauti, nei remontuoti.
Nepadėjo net tai, kad nuo 2002 iki 2010 metų, vykdant teismo įpareigojimą, areštuotą Tulpinių dvarą buvo įpareigota saugoti Panevėžio rajono savivaldybė. Pasamdytas vienas sargas buvo bejėgis apsaugoti nuošalią sodybą nuo įsibrovėlių.
Iš pradžių dingo kalto metalo lauko žibintai, stoglangiai, vėliau imta laupyti viską, ką tik galima parduoti ar panaudoti savo ūkyje – pradedant kanalizacijos šulinių ketiniais dangčiais, baigiant pirties sienų dailylentėmis ar namo elektros jungikliais.
Ko negalėjo išlupti, vandalai sulaužė, sudaužė. Sodyboje ne kartą kilo gaisrai. Per vieną tokį visiškai sudegė sargų namelis. Kelis kartus bandyta padegti ir patį gyvenamąjį namą.
Šią žiemą ant sodybos tvoros bei namo sienų kažkas prirašinėjo grėsmingų užrašų „Aš tave stebiu“, „Mirtis“, pripaišė kryžių ir akių.
Atrodo, kad nusikaltėlių buveinę kuo greičiau sunaikinti nori ir gamta – baigia užželti įvažiavimo keliukas, vėtros išlaužė nemažai medžių, sugriuvo neprižiūrimos pavėsinės, mediniai laiptai, tilteliai.
