„Tulpinių dvaras“ domina tik vagis ir vandalus, o ne pirkėjus

„Jeigu šita sodyba būtų kitoje vietoj, ji jau seniai būtų nupirkta. Tačiau su tokia istorija nežinau, ar ją kas norės pirkti“, – lrytas.lt sakė Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis. Iš tiesų, vadinamojo „tulpinių dvaro“ praeitis kelia tik šiurpulį.

„Tulpinių dvaras“ – visai ne dvaras, o sovietmečiu pastatyta kolūkio poilsiavietė partiniams funkcionieriams priimti. Kai per 1990-ųjų metų privatizaciją atsirado galimybė šią pirtį nusipirkti už investicinius čekius, tai padarė vienas iš tuomečių Ėriškių žemės ūkio bendrovės vadovų.

1993 metais ją perpirko panevėžietis Stanislovas Raišelis. Jo sūnus Sigitas Raišelis minimas tarp senosios „tulpinių“ nusikalstamos grupuotės lyderių, tiesa, vėliau kartu su jais į teisiamųjų suolą nesėdęs. Po 2000-ųjų metų, kai „tulpinių“ autoritetai atsidūrė už grotų, vyresnysis S. Raišelis atsisakė bet kokių pretenzijų į šią sodybą, pareiškęs, kad ji tiesiog buvo nupirkta jo vardu.

Vos atsiradus naujiesiems šeimininkams, ėriškiečiai suprato, kad geriau nekviestiems artyn šios poilsiavietės nesiartinti. Net vietos paauglius, mėgdavusius ten nueiti nusimaudyti, brangiais automobiliais atvažiuojantys ir atvirai ginklus besinešiojantys naujieji savininkai išvaikė, pareiškę, kad čia privati teritorija.

„Tulpiniai“ sodybai prie Dubulių tvenkinio įrengti pinigų negailėjo. Visa didžiulė sodybos teritorija netrukus buvo apjuosta daugiau nei 2 metrų aukščio aklina tvora iš naujų gelžbetoninių plokščių, dviaukštis medinis namas buvo moderniai (pagal to meto supratimą) suremontuotas – pirmajame aukšte paklotas parketas, įrengta svetainė su židiniu, virtuvė, baseinas, antrajame aukšte – keli poilsio kambariai.

Prie tvenkinio buvo pastatyta pirtelė, o nukasus dalį pakrantės šlaito, padarytas paplūdimys, į kurį privežta daugybė sunkvežimių smėlio, įrengta čiuožynė į vandenį, kelios pavėsinės. Vėliau čia mielai laiką vasaromis leisdavo grupuotės autoritetų žmonos ir draugės su vaikais.

Sodybos pakraštyje, šalia įvažiavimo vartų išdygo dviaukštis sargų namelis, netoliese – voljeras piktiems šunims, kurie vietos gyventojams kėlė ne mažesnę baimę nei dvikojai „dvaro“ sargai. Šie „tulpinių“ klestėjimo laikotarpiu sodybą saugodavo apsiginklavę šautuvais ir uoliai vaikydavo pernelyg drąsius smalsuolius.

Už 20 kilometrų nuo Panevėžio, netoli Ėriškių kaimo tyvuliuojantis Dubulių tvenkinys – mėgiamas žvejų. Tačiau prieš kiek daugiau dešimtmetį net aistringiausi meškeriotojai dalį šio tvenkinio aplenkdavo ratu. Artintis prie vadinamojo „tulpinių dvaro“ mažai kas ryždavosi.

Šių eilučių autorei vienas tuometis Panevėžio teisėjas yra pasakojęs, kad su bičiuliu žvejodami Dubulių tvenkinyje ir pripučiama valtele priplaukę pernelyg arti minėtos sodybos, netrukus buvo perspėti – apie jų meškerių plūdes ėmė šokinėti vandens purslai. „Supratome, kad tai šaudo šios sodybos sargai ir skubiai nuplaukėme šalin“, – pasakojo teisininkas. Nors ne tik apylinkių gyventojai, tačiau ir tuomečiai Panevėžio teisėsaugininkai žinojo, kad šioje sodyboje renkasi „tulpiniai“, jų ramybės niekas nedrumstė iki pat 2000-ųjų. Nors šios gaujos lyderių pavardės figūravo tiriant ne vieną nusikaltimą, jų kaltei įrodyti įkalčių vis pritrūkdavo.

Tik po to, kai 2000 metų liepos 6 dieną, pakeliui iš Vilniaus į namus paslaptingai dingo Mažeikių turtuolis Gediminas Kiesus su sūnumi ir vairuotoju, o šiam nusikaltimui išaiškinti mestos didžiulės teisėtvarkos pajėgos, susidomėta „tulpiniais“ ir jų legendomis apipinta irštva.

2000 metų liepos 21-ąją dieną Vilniaus policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos ir „Aro“ greitojo reagavimo rinktinės pareigūnai šturmavo „tulpinių“ vilą Ėriškiuose. Pasitelkę ugniagesių sunkiasvorę techniką, kuria taranavo ir išvertė metalinius sodybos vartus, jie įsiveržė į sodybą.

Tą pačią dieną Nidoje, savo bute poilsio namuose „Rūta“ buvo sulaikytas vienas „tulpinių lyderių“ Algimantas Vertelka, pravarde „Pinčia“. Pareigūnai skubėjo jį sulaikyti, nes buvo gavę duomenų, kad A. Vertelka ketina jachta išplaukti į Švediją.

Pareigūnai tikėjosi, kad Kiesai ir jų vairuotojas Alfonsas Galminas gali būti gyvi bei laikomi šioje viloje. Tačiau „tulpinių dvare“ nei pagrobtųjų, nei jokių jų buvimo pėdsakų neaptikta. Tik 2001 metų lapkritį nužudytų mažeikiškių kūnai be galvų buvo rasti užkasti miškelyje už kelių kilometrų nuo „tulpinių dvaro“.

Kai po ilgai trukusio ikiteisminio tyrimo „tulpiniai“ A. Vertelka (gim. 1961 m.), Audrius Andrušaitis (gim. 1968 m.), Virginijus Baltušis (gim. 1966 m.) ir Darius Blinkevičius (gim. 1967 m.) atsidūrė teisiamųjų suole, jiems buvo pareikšti kaltinimai dėl 24 žmonių nužudymo ir kitų sunkių nusikaltimų. Iš viso „tulpinių“ grupuotės 1993-2000 m. įvykdytiems nusikaltimams aprašyti buvo skirti 62 šios baudžiamosios bylos tomai.

Teisiamieji buvo pripažinti kaltais dėl žiaurių nusikaltimų ir nuteisti. D. Blinkevičiui buvo skirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė, kitiems – nelaisvė iki gyvos galvos. Šiemet šių bausmių pagrįstumu nesuabejojo ir nuteistųjų skundus išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis teismas.

„Net ir dabar, pagavę kokį riebesnį karšį Dubulių tvenkinyje, žvejai kartais pajuokauja, kad gal jis žmogiena maitinosi, kad toks didelis užaugo“, – lrytas.lt makabriškus meškeriotojų pajuokavimus persakė viena užkalbinta Ėriškių senbuvė.

Iš tiesų, kai kurių savo aukų „tulpiniai“ nesivargino vežti kažkur toli slėpti – jų kūnus sugrūdo į statines ir sumetė į šalia vilos tyvuliuojantį Dubulių tvenkinį. Kai pareigūnai ėmė narplioti šios gaujos nusikaltimus ir prabilo kai kurie egzekucijų dalyviai, 2002 metų pradžioje iš šio tvenkinio buvo ištraukta metalinė statinė su buvusio „tulpinių“ lyderio Sauliaus Janonio palaikais, tų pačių metų gegužę – į statinę įgrūstas panevėžiečio Vaido Kavaliausko kūnas.

Praradusį pasitikėjimą S. Janonį sėbrai nužudė 1999 metų kovo 5 dieną. Kai apie paslaptingai pradingusį sūnų jo tėvai pranešė policijai, „tulpinių“ vadeivos juos veidmainiškai guodė ir žadėjo būtinai išsiaiškinti, kur jis dingo.

Kaip viena pirmųjų aukų „tulpinių dvare“ minimas jaunas panevėžietis Deimantas Kairiūnas. Tiesa, tyčia jo nužudyti „tulpiniai“ neketino. 1996 metų liepą, švenčiant šioje sodyboje vieno iš gaujos lyderių gimtadienį, išgėręs D. Kairiūnas užsitraukė V. Baltušio nemalonę. Šis įsiutęs, kad jaunuolis įžūliai elgiasi, trenkė jam į veidą. Aukštielninkas nukritęs D. Kairiūnas smarkiai susitrenkė galvą, o V. Baltušis dar kelis kartus jam smogė ir paliko ramybėje.

Tik ryte pastebėję, kad vaikinas leisgyvis, „tulpiniai“ jį nuvežė į ligoninę Vilniuje. Tačiau ten, taip ir neatgavęs sąmonės, jis po kelių dienų mirė dėl kraujo įsiliejimo į smegenis.

„Kas ten žino, kiek dar lavonų apie sodybą yra užkasta ar tvenkinin sumesta?“, – pečiais gūžčiojo lrytas.lt kalbinami Ėriškių gyventojai. Jie tikino iki šiol į „tulpinių dvarą“, nors jau seniai ištuštėjusį, nosies nekišantys.

Tačiau smalsuoliai, vandalai ir ilgapirščiai „tulpinių dvarą“ pamėgo. Per tą dešimtmetį, kai po „Aro“ atakos ir gaujos vadų sulaikymo sodyba ištuštėjo, ji pasikeitė neatpažįstamai. Iš išpuoselėtos poilsiavietės liko tik nuniokoti likučiai, o gyvenamąjį namą pigiau būtų nugriauti, nei remontuoti.

Nepadėjo net tai, kad nuo 2002 iki 2010 metų, vykdydami teismo įpareigojimą, areštuotą „tulpinių dvarą“ buvo įpareigota saugoti Panevėžio rajono savivaldybė. Pasamdytas vienas sargas buvo bejėgis apsaugoti nuošalią sodybą nuo įsibrovėlių.

Iš pradžių dingo kalto metalo lauko žibintai, stoglangiai, vėliau imta laupyti viską, ką tik galima parduoti ar panaudoti savo ūkyje – pradedant kanalizacijos šulinių ketiniais dangčiais ir baigiant pirties sienų dailylentėmis ar namo elektros jungikliais.

Ko negalėjo išlupti, vandalai sulaužė, sudaužė. Sodyboje ne kartą kilo gaisrai. Per vieną tokį visiškai sudegė sargų namelis. Kelis kartus bandyta padegti ir patį gyvenamąjį namą.

Šią žiemą ant sodybos tvoros bei namo sienų kažkas prirašinėjo grėsmingų užrašų „Aš tave stebiu“, „Mirtis“, pripaišė kryžių ir akių.

Atrodo, kad nusikaltėlių buveinę kuo greičiau sunaikinti nori ir gamta – baigia užželti įvažiavimo keliukas, vėtros išlaužė nemažai medžių, sugriuvo neprižiūrimos pavėsinės, mediniai laiptai, tilteliai.

2010 metais Panevėžio rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą „tulpinių vilos“ saugojimą, per 8 metus iš rajono biudžeto kainavusį per 100 tūkst. litų, nutraukti.

„Liūdna situacija. Tiek metų saugojome, sukišome tiek pinigų tarsi į balą, abejoju, ar pavyks juos kažkokiu būdu atsiimti “, – lrytas.lt sakė Panevėžio rajono meras P. Žagunis. Rajono vadovas neatmeta galimybės, jei sodyba galų gale bus parduota, kreiptis į teismą, kad savivaldybei būtų atlyginta už jos saugojimą.

„Tačiau aš abejoju, ar kas šitą sodybą pirks. Jei be tos istorijos – tai būtų vertingas pirkinys – graži vieta prie vandens, geras privažiavimas, didžiulė aptverta teritorija. Tačiau juk visi žino, kokie negeri dalykai čia vyko. Ar jūs norėtumėt čia gyventi? Aš tai ne“, – atvirai prisipažino P. Žagunis.

Teismo sprendimu konfiskuotą vadinamąjį „tulpinių dvarą“ bandoma parduoti jau beveik metus. Pernai rugsėjo 14 dieną Valstybinė mokesčių inspekcija surengė pirmąjį aukcioną. Tačiau sodybai prie Dubulių tvenkinio pirkėjo, pasiryžusio sumokėti 93 tūkst. 700 litų, neatsirado.

Šiemet vasario 6 dieną buvo paskelbtas jau trečiasis „tulpinių dvaro“ aukcionas, tačiau ir už beveik perpus sumažintą pradinę kainą – 55 tūkst. 751 litą, pirkėjų neatsirado. Už tokią pat pradinę kainą legendomis ir šiurpiomis istorijomis apipintą sodybą bus bandoma parduoti ir balandžio 24 dieną rengiamame 4-me VMI Panevėžio skyriuje organizuojamame aukcione.

Beje, už tokią sumą artimiausiame kaime – Ėriškiuose, galima nusipirkti tik senos statybos namuką su nedideliu žemės sklypu. Tačiau ėriškiečiai tikina, kad jiems iki šiol šiurpą keliančio „tulpinių dvaro“ jie neimtų net už dyką.