Daugiabučiai stovės ten, kur daugiau negu pusšimtį metų buvo gaminamas šokoladas, saldainiai, daugiau negu šimtą metų buvo kepama duona, beveik pusantro šimto metų verdamas alus.
Kol kas iš miesto centro pasitraukusių įmonių teritorijos apmirusios, bet netrukus jose darbuosis statybininkų technika.
Sklypas buvo per didelis
Saldumynais kvepėjusi bendrovė „Vilniaus pergalė” iš Stirnų gatvės į Aukštuosius Panerius išsikraustė daugiau negu prieš metus.
Tačiau dar įmonei veikiant Žvėryne jau buvo galvojama, kaip panaudoti sklypą.
„Vilniaus pergalė” savivaldybei prašymą leisti pradėti detaliojo planavimo procedūras pateikė dar 2009-aisiais. Įmonės 3,3 hektaro sklypas buvo suskaidytas į penkis.
Keturiuose sklypuose iškils daugiabučiai, o viename – komercinės paskirties pastatas. Jame įsikurs parduotuvės ir biurai.
Patvirtintame detaliajame plane numatyta, kad statinių aukštis bus iki 6 aukštų.
Studentai prašė sausainių
Kad Latako gatvė kvepėjo kepamais sausainiais, prisimena tik vyresni vilniečiai. Čia buvo įsikūręs bendrovės „Vilniaus pergalė” cechas.
Kitoje gatvės pusėje yra Vilniaus dailės akademijos bendrabutis, tad eidami į paskaitas studentai užkalbindavo ceche triūsiančias moteris baltomis skarelėmis ir gaudavo sausainių.
Vėliau į langus buvo įstatytos grotos, bet kvapas Latako gatvėje neišnyko. Tačiau dabar čia cecho nebėra.
Netrukus duris užvėrė ir šalia įsikūrusi „Vilniaus pergalės” firminė parduotuvė.
Prieš kelerius metus menininkė Laisvydė Šalčiūtė apleisto pastato langus uždengė portretais su pozuojančių moterų pasirinktais poetiniais pranešimais ir kūrybinio dienoraščio nuotrupomis, šalia esančioje galerijoje buvo kepami vafliai su vanile, ir Latako gatvėje vėl pasklido kepinių kvapas.
Bet pastatas buvo atgaivintas trumpam. Dabar jis vėl niūrus ir apleistas.
Įrengs tris šimtus butų
Vilnietis, net užrištomis akimis vedamas, ties bendrovės „Vilniaus duona” kepykla nesuklysdamas galėjo pasakyti esąs Savanorių prospekte.
Kepamos duonos kvapas sklido ne tik gatvėje. Pravažiuojant jis smelkėsi į automobilių, autobusų, troleibusų salonus.
To kvapo jau daugiau kaip penkeri metai nebėra.
Kaip ir „Vilniaus pergalė”, „Vilniaus duona” iš Savanorių prospekto išsikraustė į Aukštuosius Panerius.
1,74 hektaro dabar jau plynas sklypas, kuriame buvo 127 metus gyvavusios kepyklos pastatas, dabar priklauso bendrovei „Vilbra”.
Duona ir bandelėmis Savanorių prospekte daugiau niekada nebekvepės, nes „Vilbra” planuoja pastatyti tris penkių ir devynių aukštų namus, kuriuose bus apie 300 butų, ir verslo centrą.
Į šį projektą bendrovė ketina investuoti maždaug 100 milijonų litų.
Pagal architekto Tado Balčiūno parengtą teritorijos urbanistinę koncepciją kvartalas bus su pusiau uždarais kiemais, o jo stuburu taps centrinė erdvė – pėsčiųjų promenada – jungianti Savanorių prospektą su A.Vivulskio gatve.
Kol kas kvartalui nesugalvotas pavadinimas, žadama skelbti konkursą.
Vilniaus urbanistikos ir architektūros tarybos ekspertai projektą įvertino teigiamai ir pažymėjo, kad urbanistinė kompozicija dera su gretimu užstatymu ir nebando prilygti urbanistine klaida laikomam kitoje Savanorių prospekto pusėje stypsančiam aukštybinių pastatų kompleksui „Helios City”.
Architektai dirba seniai
Aludarių gatvė buvo verta savo pavadinimo, kol joje buvo įsikūrusi „Tauro” alaus darykla. Tada gatvė kvepėjo salyklu ir raugu.
Senoji sostinės alaus darykla tapo bendrovės „Kalnapilis-Tauro grupė” dalimi ir persikraustė į Panevėžį, o sklypas, kuriame buvo aludarių pastatai, iki šiol kelia aistras.
Architektai Aleksandras Gvildys ir Larsas Toksvigas dar 2008 metais parengė projektą, kaip atgaivinti buvusios alaus daryklos pastatus, kad kvartalas mieste taptų prestižinis.
Architektai pastatus projektavo laiptuotus šlaito kryptimi. Komplekso komercinę dalį būtų sudarę viešbutis, biurai ir SPA centras.
Požeminėje aikštelėje automobiliams jie buvo numatę net penkis aukštus.
Neįtiko pastatų aukštis
Architektų ir alaus daryklos pastatus įsigijusių norvegų investuotojų „Verdispar Project” planai neįtiko nei savivaldybei, nei vilniečiams.
Ilgai nepavyko baigti net teritorijos detaliojo plano tvirtinimo procedūros, nes kilo ginčų dėl pastatų aukštingumo.
Pernai sklypo detaliojo plano projekto svarstymo procedūra buvo kartojama.
Ar viešbučiui pritaikyti buvusios alaus daryklos pastatą ne per brangu, ėmė abejoti ir investuotojai. Jiems tektų restauruoti ir bokštus, kurie pokariu buvo nugriauti, taip pat įdomius rūsius, salyklines.
Turtingo pirklio Vilhelmo Šopeno įkurta alaus darykla prie Tauro kalno veikė nuo 1860 metų. Atrodo, kad ginčai dėl pastatų ateities truks dar ne vienus metus.
Kates viliojo valerijonu
Bazilijonų gatvėje, prie pat Aušros vartų, buvo įsikūręs Vilniaus farmacijos fabrikas. Jam sovietmečiu buvo suteiktas „Gegužės pirmosios” vardas.
Sovietiniai ideologai turbūt tikėjosi, kad aplink farmacijos fabriką trainiosis visos sostinės senamiesčio katės ir taip piktins į Aušros vartus plūstančius tikinčiuosius.
Mat iš fabriko teritorijos Bazilijonų gatvėje, kuri tada vadinta V.Jacenevičiaus vardu, sklido ne tiktai vaistažolių, spirito, bet ir valerijonų kvapas, ypač viliojantis kates.
Vilniaus farmacijos fabrikas gamino boro rūgštį, gudobelių ir pelynų tinktūras bei skruzdžių rūgštį, girtuoklių žargonu vadinamą „muraveiniku”.
Kelia nuostabą turistams
Farmacijos fabrikas maždaug prieš penkiolika metų veiklą nutraukė, o savivaldybės taryba 1230 kvadratinių metrų patalpas Bazilijonų gatvės 12-uoju numeriu pažymėtame trijų aukštų pastate grąžino Vilniaus arkivyskupijos kurijai.
Kurijai valdžia grąžino ir dalį farmacijos fabriko nuomoto Bazilijonų gatvės 14-ojo pastato – 115 kvadratinių metrų. O už negrąžintas patalpas Bažnyčiai sumokėjo beveik 602 tūkst. litų kompensaciją.
Dabar abu šie pastatai atrodo graudžiai ir turistams, atvykstantiems į Aušros vartus, kelia nuostabą.
Jie nutriušę, užvertomis langinėmis ir atrodo labai apgailėtinai šalia rekonstravus Bazilijonų gatvės 10-ąjį pastatą.
Jau pasirodė skelbimų, kad šis keturių aukštų 730 kvadratinių metrų ploto namas net už 30 tūkstančių litų per mėnesį išnuomojamas viešbučiui arba gyvenamajam sektoriui.
