Paprastai nebūna tokių metų, kad kuri nors iš Lietuvos alaus daryklų negautų kokio nors tarptautinio apdovanojimo.
Vis dėlto kai kurie šio gėrimo mėgėjai mėgsta postringauti, esą lietuviškas alus suprastėjęs, nes gaminamas iš velniai žino ko.
– Ar tikrai mūsų didžiosios daryklos alų verda iš miltelių? – pasiteiravome Lietuvos aludarių gildijos vadovo Sauliaus Galadausko.
– Gal kai kas ir nustebs, tačiau – taip. Kitokio alaus ir nebūna: jis verdamas iš miltų. Sumalto salyklo miltų. Ir jokių kitokių – tik malti miežių arba kviečių grūdai.
Kitokių miltų tikrai nebūna. Esame pasirengę tam, kuris jų surastų, įteikti nemažą premiją arba brangiai nupirkti tuos miltelius. Nėra jokių natūralaus salyklo pakaitalų.
Salykliniai miežiai yra netgi ekologiškesni už paprastus, nes jų augintojams keliami aukštesni reikalavimai.
– Ar mūsų šalies alaus darykloms užtenka Lietuvoje išauginamų grūdų?
– Lietuvoje superkami visi išauginti salykliniai miežiai, kad tik ūkininkai spėtų užauginti. Lietuvos aludariai sunaudoja visus mūsų šalyje užaugintus salyklinius miežius. Bet jų neužtenka, tad salyklininkams tenka ir importuoti.
– Nuo šių metų įsigaliojo draudimas pardavinėti alų, supilstytą į didesnę kaip litro plastikinę tarą. Kaip manote, ar alaus kokybei tai į naudą?
– Esu tikras, kad taip. Plastikas, vadinamoji PET tara, savo savybėmis apskritai negali prilygti stiklui ar aliumininei skardai. Tokioje taroje alus greičiau gauna deguonies. Ypač dviejų litrų plastikiniuose buteliuose.
Lietuva buvo pigaus ir stipraus alaus fenomenas. Anksčiau net 36 procentai nuperkamo alaus būdavo stipresnis nei 6 laipsnių alkoholio.
Į vakarus nuo mūsų esančiose šalyse daugiausia tokio alaus parduodama ne Belgijoje, kaip galima būtų įsivaizduoti, bet Lenkijoje. Tačiau ir ten – tik 18 proc. visos rinkos.
Maža to, Lietuvoje 88 procentai stipraus alaus buvo parduodama 2 ar 2,5 litro plastikiniais buteliais. Net ir Lenkijoje tokios PET pakuotės (beje, jos mažesnės – tik 1,5 litro) sudaro vos 0,1 procento.
Neslėpsime, kad toks alus, supilstytas į tokią tarą, Lietuvoje buvo dažnai perkamas pigiai pasigerti. Tai diskreditavo visą alaus pramonę.
Kad ir kiek rengėme įvairių socialinių akcijų, mums vis tiek priekaištavo dėl vadinamųjų bambalių.
Todėl mūsų gildija tikrai neprieštaravo, kad būtų nustatyta apribojimų. Patys aludariai jau suvokė, jog padėtis tapo nenormali. Tai kenkė viso sektoriaus įvaizdžiui.
– Įvaizdis – viena, o pinigai – kas kita. Kaip rodo pirmieji duomenys, metų pradžioje dėl draudimų alaus rinka smuko. Ar tai jums nekelia nerimo?
– Mes su tuo susitaikėme, beje, panašių rezultatų ir tikėjomės. Aišku, būtų idealu, jei didelius bambalius pirkę vartotojai dabar nuo lentynų šluotų aukštesnės klasės alų, supilstytą į mažesnę tarą. Tačiau to tikėtis naivu.
Nedidelė dalis stipraus alaus mėgėjų dabar perka spirituotą vyną, nes jis pigus, kai kas kitokius gėrimus. Tai nemalonu, tačiau alaus rinka savotiškai sveiksta, tampa panašesnė į Europos.
Mes nuo Europos alaus vartotojo skiriamės vartojimo kultūra. Viena vertus, turime puikaus, įvairius apdovanojimus laiminčio alaus, kurį nuolat giria ir šalies vizitine kortele laiko užsieniečiai.
Tačiau beprotiškas alaus plastikinėje taroje kiekis traukia visą sektorių žemyn.
Finansiniu požiūriu aludariai vargu ar ką nors praras. Ateityje alaus galbūt bus suvartojama mažiau. Tačiau svarbiausia, kad kokybiškesnio, aukštesnės kategorijos ir, savaime suprantama, brangesnio.
Jei pajamos trumpam imtų mažėti, vis tiek kaina būtų derinama, kad alaus ir aludarių įvaizdis gerėtų.
Kita vertus, nuo 2007 metų vidutinė alaus kaina krito. Daugiausia – dėl pigaus ir stipraus alaus. Tai nebuvo naudinga nė vienam aludariui – nei stambiajam, nei smulkiajam.
– Vis dėlto juk niekas aludarių nestūmė pilti alų į bambalius, jie patys taip elgėsi?
– Didieji aludariai negalėjo nedalyvauti bambalių rinkoje, nors ir bandėme spręsti šią problemą, mėginome tartis, sukūrėme Aludarių garbės kodeksą.
Ketinome patys sutarti dėl aukščiausios alaus stiprumo ribos, bet mažieji aludariai prieštaravo, atsisakė pasirašyti Garbės kodeksą.
O dėl taros dydžio neįmanoma tartis, nepažeidžiant Konkurencijos įstatymo. Kas kita, kai valdžia visiems nustato vienodas sąlygas.
Deja, tuomet, kai lietuviškas alus ėmė skinti tarptautinius apdovanojimus, jo įvaizdis ir geras vardas buvo pakilęs į aukštumas, aludariai patys savotiškai užmigo ant laurų – net ir reklamoje buvo išnykęs pats alus, buvo naudojami įvairūs personažai – viskas, bet tik ne alus.
Reklamose neliko alaus ir būtent tada atsirado gandai apie miltelius, chemines medžiagas, visokias technologijas.
Kaip grąžinti gerą alaus vardą ir kelti jo vartojimo kultūrą? Yra keli būdai. Pirma, pagaliau į reklamą grįžta pats alus.
Antra – įkūrėme Alaus akademiją, rengiame paskaitas apie alaus gamybą, organizuojame ekskursijas į daryklas. Juk geriausias mitų griovimas yra parodyti, kaip iš tiesų verdamas, fermentuojamas ir brandinamas alus.
Trečia – daug dėmesio ir lėšų skiriame socialinės atsakomybės akcijoms, kurias rengiame nuoširdžiai.
Surengėme geras ir įtaigias kampanijas, skirtas kovai su jaunimo girtavimu, tam pasitelkėme krepšininką Joną Valančiūną, tenisininką Ričardą Berankį, kitas populiarias jaunimo žvaigždes.
Net ir mūsų oponentai, kaltinę aludarius fariziejiškumu, pagaliau nutilo, nes išvydo, jog tai veikia.
Dabar esame nusprendę kovoti su tais, kurie prie vairo sėda išgėrę. Tai vis dar lieka didžiulė Lietuvos bėda, o aludariai yra nusiteikę padėti ją įveikti.
Dar vienas mūsų žingsnis – palaikyti tuos valdžios veiksmus, kurie nukreipti prieš žalingą ir pavojingą alkoholio vartojimą. Pastarieji sprendimai riboti plastikinės taros dydį buvo tikrai teisingi.
Visiškai pritarėme ir tam, kad būtų ribojamas sidro bei kitų fermentuotų gėrimų taros dydis. Tai susiję su jaunimo girtavimu. Jei jaunas, tik pilnametystės slenkstį perkopęs žmogus įsigis pusės litro skardinę sidro, nieko blogo jam greičiausiai nenutiks.
Kai šis gėrimas buvo pardavinėjamas pusantro litro buteliais, nusipirkus jo derėjo greitai išgerti, kad nepakistų jo skonio savybės. O toks kiekis – tikrai ne į naudą.
– Kaip manote, ar teigiamas kitas valdžios sprendimas uždrausti pardavinėti stipresnį nei 7,5 proc. alų?
– Tikrai ne, jį reikėtų keisti. Uždrausti atvežti belgiško ar pačiam Lietuvos aludariui išvirti stipraus alaus – visiška nesąmonė.
Negalima drausti pardavinėti kokybišką stiprų alų, supilstytą į saugią tarą. Europos Komisija irgi tam prieštarauja.
Manau, kad stiprus alus gali būti parduodamas, tarkime, supilstytas į ne didesnę nei pusės litro tarą. Neribojant stiklinių ar keraminių suvenyrinių butelių, taip pat metalinių skardinių dydžio: pavyzdžiui, reikia leisti parduoti bet kokio stiprumo alų statinėmis vestuvėms ar kitoms progoms.
Šios taros kainos tokios, kad riboti dydį ir vaizduoti kovą su girtavimu yra tiesiog absurdiška.
– Kas Lietuvoje, be pačių aludarių, rūpinasi alaus kokybe ir kas yra tas gyvas alus?
– Lietuvoje galiojantis Alaus gamybos reglamentas griežtai nurodo, kad visos žaliavos, kurias galima naudoti verdant alų, turi būti natūralios kilmės.
Tai galioja visiems: ar alus verdamas didelėje gamykloje, ar mažutėje kaimo darykloje. O jei alui gaminti naudojamos kitokios medžiagos, jis jau nebegali būti vadinamas alumi, o papildomos medžiagos privalo būti nurodomos etiketėje.
Šis pagrindinis alaus gamybos dokumentas neleidžia į alų dėti jokių konservantų ir sintetinių priedų. Kaip laikomasi reglamento, tikrina Žemės ūkio ministerija ir už maisto kokybę atsakingos tarnybos.
Visi Lietuvos aludariai verda gyvą alų, tik vėliau jis yra pasterizuojamas ir (arba) filtruojamas. Gyvu gali būti vadinamas nepasterizuotas ir nefiltruotas arba filtruotas alus, jeigu jame iki galiojimo termino pabaigos 1 mililitre alaus yra ne mažiau kaip 0,1 milijono gyvų mielių.
Tačiau netgi ir pasterizuoto lietuviško alaus galiojimo laikas yra apie 4–6 mėnesius.
Tai labai mažai, palyginti su importuojamu alumi, galiojančiu 1–2 metus.
Tokie skaičiai įrodo, kad mūsų alus yra natūralus ir šviežias. Juokaudamas aiškinu, kad, palyginti su importiniu, visą lietuvišką alų galime laikyti gyvu.
Taros dydį buvo būtina riboti
• Atsisakyti į didžiulius plastikinius butelius supilstyto stipraus alaus sutinka patys aludariai. Mat šis gėrimas buvo tapęs žmonių, turinčių bėdų dėl girtavimo, pigiausiu pasirinkimu.
• Apskaičiuota, jog už vieną alkoholio procentą perkant degtinę tenka sumokėti mažiausiai 0,7 lito.
• Perkant stiprų (6,8 proc. alkoholio) alų stikliniame butelyje ar skardinėje vieno alkoholio procento kaina siekia 0,54 lito.
• Perkant spirituotą vyną šis rodiklis sumažėja iki 0,4 lito.
• Užtat įsigijus 2 litrų plastikinį butelį su 8,5 proc. alkoholio turinčiu alumi vienas alkoholio laipsnis tekainuodavo 0,32 lito.
