Buto remontui 65 tūkst. litų išleidusi savivaldybė jį pardavė už 416 litų

Už tokią kainą savivaldybės valdininkai leido privatizuoti būstą privačiam asmeniui.

Paaiškėjo, kad bene pigiausiai kainavusiame miesto būste šeimininkauja pensininkė Jadvyga Auglienė.

Šios moters gyvenimo istorija pasirodė esanti nepaprasta.

J. Auglienė pati daugybę metų bylinėjosi dėl gyvenamojo ploto, nes buvo privatizuota drauge su savo namais.

Sausio pradžioje Kauno savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba pateikė 2009 metais atlikto miesto remontuotinų laisvų gyvenamųjų patalpų remonto darbų sąmatų pagrįstumo ir teisingumo audito išvadas. Paaiškėjo skandalingų faktų.

Ypač keista, kad savivaldybė už beveik 65 tūkstančius mokesčių mokėtojų litų suremontavo nusidėvėjusį socialinį 33 kvadratinių metrų butą Petrašiūnuose, Vaivos gatvėje.

Remontui pasibaigus būstas buvo parduotas privačiam asmeniui už 416 litų.

Nuvykę į Vaivos gatvės 2-uoju numeriu pažymėtą namą buvome nustebinti.

1976 metais iš gelžbetonio plokščių statytas devynaukštis atrodė labai tvarkingai.

Abi namo laiptines ir įėjimus į rūsius saugo šarvuotos durys. Gyventojų butų langai – nauji, plastikiniai. Laiptinės tvarkingai išdažytos.

Net keista, kad gyventojų prižiūrimame name gali būti socialinis būstas.

Namo bendrijos pirmininkė Laima Stankaitienė, paklausta, ar žino, kas gyvena neįtikėtinai pigiai parduotame bute, suskubo pasakoti šio būsto istoriją.

„Vieno kambario bute sovietmečiu gyveno graži šeima.

Tačiau vyras ilgainiui prasigėrė, žmona išsikraustė. Būstas taip ir liko neprivatizuotas, virto socialiniu būstu”, – prisiminė bendrijos pirmininkė.

Moteris ir kitas jos kaimynas Antanas Bakanauskas atskleidė, kad landynėje liko gyventi senasis šeimininkas. Bute nuolat lankydavosi girtuokliai, pats būstas buvo visiškai nudėvėtas.

„Nuolat tekdavo kviesti pareigūnus. Rinkome parašus, kad vyrą iškeldintų.

Pagaliau jis prasiskolino, nebemokėjo mokesčių. Netrukus susirgo ir mirė nakvynės namuose”, – pasakojo namo bendrijos pirmininkė.

Tuščią butą 2009 metais savivaldybė ėmėsi remontuoti.

„Remontas truko ilgiau nei pusmetį. Visiems kėlė nepatogumų. Tačiau įdomiausia buvo tai, kad valdininkai nusprendė į buto remontą nemažai investuoti. Svetimo gero man negaila, bet akivaizdus pinigų švaistymas stebino”, – kalbėjo viena namo gyventoja.

Bendrijos pirmininkė neslėpė, kad bute po remonto jai yra tekę apsilankyti.

„Suremontuota viskas. Paklotas naujas vamzdynas. Vonioje – plytelės ir nauja santechnika. Virtuvėje net viryklė nauja. Tviska grindys, langai, šarvuotos durys”, – pasakojo L. Stankaitienė. Bendrijos pirmininkė prisiminė, kad praėjus kuriam laikui po remonto bute apsigyveno pagyvenusi moteris.

„Po kurio laiko naujoji kaimynė pranešė, kad tapo buto savininke ir nuo 2010 metų pradėjo mokėti mokesčius”, – pasakojo L. Stankaitienė.

Gyventojai pasidžiaugė, kad buvęs socialinis būstas tapo kažkieno nuosavybe. Tačiau sakė, kad įsikėlusi moteris – nepaprastai uždara, su nieko nebendrauja. Todėl, kaip jai pavyko įsigyti butą už 416 litų, tik spėlioja.

Kai paskambinome į garsiojo buto duris, jų ilgai neatidarė. Durims pagaliau prasivėrus, pro plyšį pažvelgė tvarkinga garbaus amžiaus moteris – J. Auglienė.

Iš pradžių senolė šaukė esą atėjusieji ją nori pasmaugti, nužudyti. Vėliau pašnekinta ir apžiūrėjusi žurnalistus sutiko išeiti į laiptinę pasikalbėti.

Moteris patvirtino, kad 416 litų kainavusiame bute įsikūrė prieš kelerius metus.

„Savivaldybėje buvo posėdis. Ten visokie valdininkai nusprendė, kad man priklauso socialinis butas. Į jį įsikėlusi sužinojau, kad butą galiu įsigyti lengvatinėmis sąlygomis – pirma, nes čia jau gyvenau”, – teigė J. Auglienė.

Pradėjus domėtis, kodėl šiai kaunietei priklausė lengvatos, ėmė aiškėti nepaprasta moters gyvenimo istorija.

„Mane pačią su mano gyvenamuoju plotu privatizavo. Dėl to bylinėjausi 14 metų”, – pasiguodė J. Auglienė.

J. Auglienės tėvai dar sovietmečiu, nuo 1972 metų, gyveno miesto centre, K. Būgos gatvės 20-ajame name. Dviejų aukštų namo pusrūsyje buvo Kauno miesto valdybai priklausiusios tarnybinės patalpos.

Jose kaip nuomininkai ir buvo apgyvendinti tuomet kūrikais „Kauno energijoje” dirbę sutuoktiniai. Kitose namo patalpose gyveno dvi kaimynų šeimos.

Vienam iš kaimynų inžinieriui Jurgiui Keliuočiui 1989 metais tuometinė Kauno miesto valdyba leido išsipirkti pusę namo ir dalį pusrūsyje buvusios patalpos.

Praėjus šešeriems metams, tėvams mirus, 1995 metais J. Auglienė nuvyko į 2-ąją butų ūkio tarnybą ir norėjo perrašyti būsto nuomos sutartį savo vardu.

Tada moteris ir sužinojo, kad jai priklausiusį gyvenamąjį plotą privatizavo kaimynas J. Keliuotis.

Dėl savo pažeistų teisių J. Auglienė kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą. Nors J. Keliuotis teigė, kad iš J. Auglienės motinos esą buvo gavęs sutikimą privatizuoti pusrūsio dalį už tai, kad ji ir toliau ten gyventų kaip nuomininkė, tokie faktai nepasitvirtino, raštiško dokumento nebuvo.

2002 metais teismas nustatė, kad J. Keliuotis negalėjo pirkti pusrūsio patalpų.

Buvusiems nuomininkams kitos patalpos gyventi Miesto valdyba nesuteikė, todėl pirkimo-pardavimo sutartis tarp J. Keliuočio ir Vykdomojo komiteto pripažinta negaliojančia.

J. Keliuotis skundė šį teismo sprendimą, bet ir Kauno apygardos, ir Aukščiausiasis teismas buvo palankūs J. Auglienei.

Kol vyko teismai, J. Keliuotis 2005 metais kreipėsi į Registrų centro Kauno filialą. Vyras prašė pusrūsio patalpų statusą pakeisti į rūsio patalpas.

Pagal tuo metu galiojusius įstatymus rūsiu buvo pripažįstamos giliau nei 90 centimetrų į žemę įleistos patalpos. J. Auglienei priklausęs pusrūsis buvo 1,82 metro gylio.

Jei patalpos pripažįstamos rūsiu, jos jau nebebūtų atskira gyvenamoji patalpa, o taptų buto priklausiniu. Remdamasis tokiomis taisyklėmis, J. Keliuotis bandė pakeisti pusrūsio statusą ir vėl jį įsigyti.

Teismo dokumentuose teigiama, kad name apsilankė Registrų centro Kauno filialo ir Santakos butų ūkio atstovai, išmatavo patalpas ir nustatė, kad tai ne pusrūsis, o rūsys. Todėl patalpų statusą Registrų centras pakeitė.

J. Auglienė teigė apie jos būste apsilankiusią komisiją nieko nežinojusi, nes tuo metu gulėjusi ligoninėje. Moteris kreipėsi į policiją tvirtindama, kad į jos namus buvo įsiveržta neteisėtai.

Tačiau pareigūnai nustatė, kad į namus komisiją įleidusi kažkokia moteris, ir J. Auglienės pretenzijų nebetyrė.

Tuo pat metu J. Keliuotis su kitu kaimynu rekonstravo namo mansardą. Tada prasidėjo teismai dėl namo bendrosios dalies nuosavybės dalių pakeitimo, nes J. Auglienė nesutiko, kad gyvenamųjų patalpų dalių dydžiai būtų pakeisti.

Miesto savivaldybė, matydama, kad J. Keliuotis nevykdo teismo sprendimų, vilkina bylas, ir įžvelgusi grėsmę, jog turtas gali būti parduotas kitiems asmenims, kreipėsi į teismą, kad šis leistų areštuoti namą ir uždrausti juo disponuoti.

Teismas namą areštavo. Bylos tęsėsi.

2008 metų pradžioje savivaldybės atstovų komisija apsilankė K. Būgos 20-ojo namo rūsyje.

Specialistai nustatė, kad jis netinkamas gyventi, yra drėgnas, supelijęs, nešildomas. Patalpos buvo pripažintos kaip netinkamos gyventi.

Priėmus šį sprendimą, savivaldybė kreipėsi į teismą, atsisakė savo ieškinio areštuoti namą. 2009 metų pavasarį civilinė byla buvo nutraukta.

2010 metų rugpjūtį savivaldybės Privatizavimo skyriaus vedėja Audronė Griškonienė pasirašė raštą, kuriuo J. Auglienei leista privatizuoti socialinį būstą Vaivos gatvėje.

Pradėjus domėtis, kas dabar valdo nelemto namo rūsį, paaiškėjo, kad 14 metų dėl nuosavybės bylinėjęsis J. Keliuotis prieš kelerius metus mirė.

K. Būgos gatvės 20-ojo namo kaimynai pasakojo girdėję painią, neaiškią istoriją apie šio būsto gyventojus.

Jiems buvę keista, kad iš pažiūros inteligentiškas ir malonus J. Keliuotis galėjo taip aršiai siekti turto.

„Tačiau prieš kelerius metus jis pasimirė. Nuo to laiko su šio namo gyventojais nebendraujame”, – teigė kaimynai.

Laura Stankevičienė, savivaldybės gyvenamojo fondo administravimo skyriaus vedėja:

„Privatizuoti socialinį būstą savivaldybė gali leisti, jei jis nusidėvėjęs daugiau kaip 60 procentų arba pripažįstamas netinkamas gyventi.

Atvejis, susijęs su Vaivos gatvės butu, buvo kitoks.

Ankstesni gyventojai buvo prasiskolinę, tad butas buvo parduodamas iš varžytynių. Jos vyko du kartus, buto kaina smuko. Todėl jis buvo parduotas už 416 litų. Pirmumo teisę jį įsigyti turėjo bute prieš kurį laiką apgyvendinta J. Auglienė.”

Kornelijus Kleinauskas, savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos kontrolierius:

„2009 metais Kauno savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba atliko Vaivos gatvėje buvusio socialinio būsto remonto auditą.

Remontui buvo išleisti 64 tūkstančiai 925 litai ir 55 centai.

Dokumentuose teigiama, kad buvo atliktas paprastas einamasis remontas. Kadangi remontas buvo ne kapitalinis, o paprastas, likutinė buto vertė liko 64 litai 82 centai – tokia pati, kokia buvo ir prieš remontą.

Auditoriai įtarė, kad remontas galėjo būti atliktas už mažesnę kainą. Tačiau dėl teisės aktų netobulumo nustatyti pažeidimų nepavyko. Formaliai visi dokumentai atitiko reikalavimus.

2010 metais viešojo sektoriaus apskaitos standartai buvo pakeisti, sugriežtinti. Todėl, remiantis dabartiniais įstatymais, tokia remonto kaina ir nedidelė likutinė buto vertė būtų įstatymų pažeidimas.”