Sutuoktinio nuodėmių sąrašas – vos už porą šimtinių

Vos už kelis šimtus litų galima nusipirkti klausymuisi naudojamą blakę, įrangą automobiliui ar žmogui sekti ir buvimo vietai nustatyti, slaptąją kamerą ar užmaskuotą diktofoną, telefono, kompiuterio sekimo įrangą. Parduodami ir šnipinėtojus nustatantys ar blokuojantys aparatai.

Anksčiau tokios įrangos įvežimą į Lietuvą griežtai kontroliavo Policijos departamentas. Dabar kontrolės įvežti ne profesionalų naudojamas sekimo priemones faktiškai nėra.

Rinką prižiūri tik Ryšių reguliavimo tarnyba, bet į jos akiratį patenka tik signalus skleidžianti įranga.

„Lietuvos ryto” žurnalistas pamėgino išsiaiškinti, kokią sekimo įrangą galima legaliai įsigyti. Rezultatas apstulbino.

Surasti šnipinėjimo įranga prekiaujančias įmones paprasta. Pakanka interneto paieškos paslaugą teikiančioje sistemoje surinkti „sekimo įranga”.

Netrukus susidarė kone dešimties oficialiai dirbančių prekeivių sąrašas.

Interneto parduotuvėse galima įsigyti ir prietaisų, kuriais darbdaviai seka vilkikų vairuotojų maršrutą, ir egzaminuotoją apgauti siekiantiems moksleiviams ar studentams skirtų miniatiūrinių ausinių, ir tikros sekimo įrangos. Ten pat – įprastą USB atmintinę primenantys prietaisai, nuskaitantys asmeninio kompiuterio duomenis.

Parduodami ir specialūs prietaisai, neleidžiantys klausytis ir įrašinėti pokalbių, fiksuoti vaizdų. Saugios patalpos plotas ir apsaugos lygis priklauso nuo vieno kriterijaus – kiek plačiai praverta kliento piniginė.

Didžiulį asortimentą siūlantys prekeiviai plačiai aprašo, kam skirti ir kam naudojami prietaisai, žada pirkėjus išmokyti jais naudotis.

Tačiau visi sutartinai kratosi vieno – atsakomybės už įrangos panaudojimą. Mat savarankiškai užsiimti operatyvine veikla, sekti žmones ir naudoti surinktus duomenis mūsų šalyje draudžia įstatymai.

Interneto parduotuvę šiaulietis Mindaugas su partneriu Rolandu įkūrė prieš dvejus metus. Šiaulietis atsakingas už prekybą Vakarų Lietuvoje, o likusioje teritorijoje prekiauja Vilniuje įsikūręs įmonės bendraturtis.

Mindaugas pastebimai sutriko išgirdęs, kad skambina žurnalistas, bet papasakojo apie netradicinį savo verslą.

Technikos mokslus baigę vaikinai šia specifine rinka susidomėjo atsitiktinai. Iš pradžių jauni inžinieriai patys įsigijo keletą prietaisų, išbandė, o tada nutarė pradėti verslą.

„Tai nėra pagrindinis pajamų šaltinis, labiau hobis, nes Lietuvoje poreikis nėra didelis, – pasakojo Mindaugas. – Konkurentų turime nemažai, nes panašia veikla užsiima keliolika bendrovių – nuo elektronikos prekių parduotuvių iki vien sekti skirtos įrangos prekyba užsiimančių įmonių.”

Šiaulietis inžinierius patikino prekiaujantis tik mėgėjiška įranga, kurios įvežti nedraudžiama: „Profesionalams skirtą aparatūrą vargu ar kas įpirktų.”

Beveik visa įranga atsisiųsta iš Kinijos. Tačiau Mindaugas patikino, kad kiekviena gauta siunta kruopščiai patikrinama, o techniniai duomenys surašomi tik po testavimo procedūros.

Paklaustas, kokios populiariausios prekės, šiaulietis neslėpė, jog dažniausiai ieškoma prietaisų auklei, vaikams ar sutuoktiniui sekti – slaptos vaizdo kameros ar klausomųjų įrenginių.

„Retas klientas pasako, kam jam reikia šių prietaisų. Dar rečiau sužinome, ar įranga padėjo išsklaidyti įtarimus, pavyzdžiui, dėl neištikimybės, – pasakojo šiaulietis inžinierius. – Apie rezultatus prabyla vienas kitas.”

Didžioji pirkėjų dalis – labiau pasiturintys didmiesčių gyventojai. Jie dažnai perka arba išsinuomoja įrangą, kuria galima patikrinti, ar patalpose, automobilyje, buitiniuose prietaisuose nėra sumontuota slapukų.

„Ne paslaptis, kad specialūs detektoriai suranda ne viską – tik signalą skleidžiančius prietaisus, todėl žmogus net ir po patikros negali būti ramus, kad jo kas nors neseka ar nesiklauso”, – pripažino įmonės bendraturtis.

Inžinierius patikino, kad labai didelės grėsmės nekelia ir USB atmintinės su specialia šnipinėjimo programa. Mat kompiuteryje įrašant šnipinėjimo programą reikia žinių, kaip susitvarkyti su įdiegtomis apsaugos sistemomis.

Be to, neprofesionalams skirtas šnipinėjimo programas gali nesunkiai aptikti ir labiau išprusęs kompiuterininkas.

„Apie šios rūšies įrangą labiau klausinėjama. USB atmintinės imitaciją perka retas klientas, – sakė šiaulietis prekeivis. – Nemanau, kad jos naudojamos piktais tikslais – dažniausiai tėvai bando kontroliuoti, ką laisvalaikiu veikia ir kuo iš tiesų domisi jų atžalos.”

Pokalbis su prekeiviu neįtikino, nes Lietuvoje skandalai dėl šnipinėjimo įrangos nuvilnija ne taip jau ir retai.

Naujausias garsesnis atvejis – Pakruojo vicemero Romo Medzvecko kabinete sumontuota miniatiūrinė vaizdo kamera ir klausomasis įrenginys.

Šnipinėjimo gija užčiuopta ir šiurpioje istorijoje, per kurią nusikaltėliai sieros rūgštimi suluošino kaunietę Eglę V. Per tyrimą paaiškėjo, jog kraupaus išpuolio užsakovas kaunietis 34 metų Paulius Kairys sekė savo draugę – jos automobilyje paslėpė specialų telefoną, kuris siuntė informaciją apie kaunietės kelionių maršrutus.

Prieš kelerius metus plačiai nuskambėjo ir bendrovės „Vilniaus vandenys” vardas, nes jos būstinėje apsilankę STT agentai aptiko pokalbių klausymąsi ir įrašinėjimą blokuojančią įrangą. Itin šiuolaikiška aparatūra aptikta kabinete, kuriame įmonės vadovas aptarinėdavo verslo reikalus.

Patikinta, kad šia įranga buvo galima ir įrašinėti pokalbius.

Specialistai tada prakalbo, kad tokią įrangą susimontavęs ne vienas verslininkas.

Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis sakė, kad didžiausia problema yra sekimo įranga surinktų duomenų naudojimas.

Už mėgėjiškos įrangos prekybą, įsigijimą ir laikymą nebaudžiama.

„Įstatymo ribos peržengiamos, kai šiais įrenginiais imama sekti žmogų, naudoti sukauptus duomenis, tačiau tai reikia įrodyti”, – kalbėjo A.Matonis.

Lietuvos kriminalinės policijos biuro specialiųjų užduočių 2-osios valdybos viršininkas Rolandas Gečas patikino, kad bandymų užsiimti neteisėta žmogaus sekimo, duomenų apie asmeninį gyvenimą rinkimo ir jų panaudojimo veikla nebūna itin daug.

„Vis dėlto reikia pripažinti, kad šių įrenginių rinka labai menkai kontroliuojama.

Anksčiau įvežant tokią įrangą reikėdavo Policijos departamento leidimo, o dabar tuo užsiima tik Ryšių reguliavimo tarnyba”, – pabrėžė R.Gečas.

Specialisto teigimu, Lietuvoje sekimo banga jau nuslūgusi.

Didžiausias bumas buvo kilęs maždaug prieš penkiolika metų, kai auksarankių sumontuotais prietaisais buvo sekami ir sutuoktiniai, ir verslo partneriai, ir konkurentai.

Seimo Žmogaus teisių komiteto narė

„Lietuvoje žmonės tarsi turi teisę į privatų gyvenimą ir yra ginami įstatymų, bet tai tik žodžiai.

Galiu paminėti labai paprastą pavyzdį – įstatymas draudžia parduoti nepilnamečiams rūkalus, tačiau nėra įstatymo, kuris draustų vaikams rūkyti.

Deja, tokių skylėtų įstatymų turime ne vieną, nes juos teisės aktų kūrėjai sukurpė ir pateikė skubotai.

Išvis nevaržoma ar menkai varžoma prekyba sekimo įranga – didžiulė problema. Nemanau, kad galima pasiteisinti, jog laisvai galima įvežti ir pardavinėti neprofesionalams skirtus prietaisus.

Esu įsitikinusi, kad tokia į asmeninį gyvenimą besikėsinanti įranga negali būti parduodama laisvai.

Tą patį galiu pasakyti ir apie privačių detektyvų veiklą. Taip, jie ir jų paslaugos reikalingi, bet viskas turi būti labai griežtai reglamentuota. Pirmiausia turi būti užtikrinta žmogaus teisė į privatų gyvenimą.

Manau, kad Lietuvoje padėtis nėra normali. Asmeniškai aš klausimą dėl prekybos sekimo įranga iškelsiu artimiausiame posėdyje.”

Bendrovės „Privatūs detektyvai” vadovas

„Lietuvoje dabar yra susiklosčiusi išties įdomi situacija – prekybos sekimo įranga rinka faktiškai nekontroliuojama, todėl žmonės gali daryti ką tik nori. Įstatymo pataisos dėl privačių detektyvų veiklos įteisinimo stringa.

Tokią situaciją galima pavadinti chaosu, nes žmogus laisvai gali įsigyti blakę ar kitokį sekimo įrenginį. Įstatymų ribos labai neapibrėžtos. Pavyzdžiui, kiekvienas privatus detektyvas pasakys, kad jis užsiima stebėjimu, o ne sekimu. Tai yra tik žodžių žaismas, nes iš esmės tai reiškia tą patį.

Bandymų sekti daugėja ir daugės, nes žmonės trokšta valdžios ir jiems riba tarp gėrio ir blogio faktiškai neegzistuoja. Todėl manau, kad pirmiausia įstatymų leidėjai turi nubrėžti aiškias ribas, kad sekti skiriama įranga nebūtų pardavinėjama taip pat liberaliai kaip ir žaislai.

Privatūs detektyvai teikia paslaugas, kurios neprieštarauja įstatymams. Dažniausiai norima sužinoti, ar partneris yra ištikimas – tokie prašymai sudaro 65–70 proc. visų užsakymų.

Nesmerkiu tėvų noro kontroliuoti savo vaiką, žinoti, kuo jis domisi, su kuo bendrauja, ar nevartoja narkotikų.

Lygiai taip pat vertintinas šeimos noras žinoti, ką namuose daro pasilikusi auklė. Tačiau viskam turi būti griežtos ribos, o tai – užduotis įstatymų leidėjams.”

Slaptas diktofonas. Kaina – 110-1400 litų.

GPS seklys automobiliams, žmonėms sekti. Kaina – 300-900 litų.

Laikrodis su slapta kamera. Kaina – 180-240 litų.

Profesionalams skirta pokalbių blokavimo įranga. Kaina – nuo 6500 litų.

Kompiuterio sekimo įranga USB atmintinėje. Kaina – 240-600 litų.

Belaidės ausinės. Kaina – 100-400 litų.

Paslėpta GSM klausymosi įranga. Kaina – 200-800 litų.

Specialiai LR, Berlynas

„Klausomųjų įrenginių naudojimas turint tikslą sužinoti neviešai tartą žodį be kalbančiojo žinios draudžiamas įstatymu”, – taip teigia Vokietijos baudžiamojo kodekso 201 straipsnis.

Jį pažeisti galima išskirtiniais, įstatymo numatytais atvejais. Pavyzdžiui, esant pagrįstam įtarimui, jog sekamasis galėtų būti padaręs ypač sunkų nusikaltimą, tokį kaip šalies išdavimas. Tuomet leidimą panaudoti klausymosi priemones turi teisę suteikti trys teisėjai skubos atveju, o jeigu nusikaltimo tyrimui gresia nesėkmė – ir vienas teisėjas.

Už neteisėtą klausomųjų priemonių panaudojimą gresia iki trejų metų nelaisvės arba administracinė bauda. Valdininkams ir viešuosius interesus ginantiems asmenims bauda griežtesnė – laisvės atėmimas iki penkerių metų arba atitinkama administracinė bauda. Baudžiama ir už bandymą pasiklausyti.

„Realiai už nelegalų klausymąsi baudžiama tada, kai įrodoma, jog klausymosi turinys gali pažeisti teisėtus kito asmens interesus. Bausmės galima išvengti padarius viešą pranešimą, kad klausymosi turinys yra naudingas viešajam interesui”, – teigė Berlyno teisininkas Louis Michaelis.

Slaptą kamerą ar diktofoną Vokietijoje geriausia pirkti internetu, tačiau solidesniuose tinklalapiuose pardavėjai irgi įspėja, kad už klausymąsi Vokietijoje baudžiama.

Taip pat jie primena, kad naudoti didesnį negu 30 MHz dažnį yra pavojinga – tokius dažnius naudoja ir policija.

LR korespondentas Romoje ir Vatikane

Italija – politinių skandalų ir mafijos išpuolių prieš valstybę šalis. Todėl teisėsauga, gaudydama nusikaltėlius, dažnai naudoja klausymosi ir sekimo techniką. Tačiau atvejai, kai prokurorai ir slaptosios tarnybos sekimo duomenis naudoja ne pagal įstatymą, nereti.

Neseniai paaiškėjo, kad buvo klausomasi net valstybės prezidento Giorgio Napolitano, buvusio vidaus reikalų ministro Nicolos Mancino telefono pokalbių.

Todėl įstatymo raidė, baudžianti šnipinėjančius pareigūnus, juolab paprastus piliečius, Italijoje gana griežta. Kiekvienas italas, panorėjęs įsigyti klausomąją ar slapto filmavimo techniką, internetinėse parduotuvėse gali nusipirkti blakę. Pardavinėti šiuos šnipinėjimo aparatus nedraudžiama. Bet naudoti – griežtai draudžiama.

Nepaisantiems šių draudimų gresia kalėjimo gultas: 1978 metais priimtas privatumo apsaugos įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę iki 4 metų tiems, kurie pažeidžia gyventojų teisę į privatumą arba turėdami leidimą naudoti sekimo techniką paviešina slapto sekimo duomenis.

Ar dažnai Lietuvos piliečius seka šalies pareigūnai, negali pasakyti niekas – tikslių skaičių nepateikiama.

Prieš porą metų buvo kilęs skandalas, kad Europos Komisija paskelbė šiurpinančią statistiką – 2008-aisiais Lietuvoje sekta per 85 tūkstančius piliečių.

Kilus nepasitenkinimo bangai Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos atstovai suskubo raminti, jog kalčiausia – ES valstybėse taikoma skirtinga duomenų skaičiavimo metodika.

Patikinta, kad sunkiais ir labai sunkiais nusikaltimais įtariamų asmenų sekimo statistika pateikta kartu su telefono pokalbių srauto užklausomis ir klausymusi.

Tai neišsklaidė abejonių, nes Europos Komisija paskelbė, jog per 2010-uosius į Lietuvoje veikiančias telekomunikacijų įmones išsiųsta kone 100 tūkstančių užklausų. Tai dukart daugiau nei 2009 m.

Teisę klausytis pokalbių ir skaityti elektroninius laiškus Lietuvoje turi 8 institucijos.

Pakoregavus Operatyvinės veiklos įstatymą teisė išduoti leidimus pareigūnams klausytis pokalbių ir sekti finansines operacijas palikta tik apygardų teismų pirmininkams.