„Galbūt skambės keistai, bet grįžęs į namus net nejaukiai jaučiuosi tyloje, iškart pasigendu vaikų klegesio”, – šypsodamasis pasakojo M.Bražas, Šiaulių universitete įgijęs muzikos pedagogo išsilavinimą.
„Darbe esu kaip vyras. Bet, kita vertus, vyrų ir moterų pas mus nėra – tik pareigūnai”, – šypsojosi Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus Gaisrų tyrimų poskyrio vyriausioji specialistė M.Kasnauskaitė.
Smulkaus sudėjimo Miglė ir vyriško stoto Mindaugas tarsi apsikeitė vietomis.
Studijas baigęs M.Bražas bandė ne vieną profesiją – dirbo sargu, reklamos gamyba užsiimančioje įmonėje, bet niekur neprigijo.
M.Bražas įgijo ir vairuotojo profesionalo kategoriją, bet sekti tėvo pėdomis ir tapti vairuotoju netraukė.
„Iš senelio ir tėvo, kurie buvo savamoksliai muzikantai, paveldėjau trauką prie muzikos, todėl ieškojau darbo pagal įgytą profesiją.
Apie vaikų darželį negalvojau, mintys sukosi apie mokyklą”, – pasakojo ir bedarbio dalią patyręs vyriškis.
M.Bražas į vaikų lopšelį-darželį „Pasaka” pateko atsitiktinai.
Iš pradžių vyras su šioje įstaigoje muzikos vadove dirbančia žmona Armida ėmė rengti pamokas vaikams – grojo per repeticijas, vyko į koncertus.
„Viskas apsivertė prieš metus, kai namo grįžusi žmona pasakė, kad man siūlomas darbas vaikų lopšelyje-darželyje, – pasakojo M.Bražas. – Tai buvo labai netikėta.
Nutariau išbandyti jėgas, juolab kad kolektyvas buvo pažįstamas. Abejojau, ar turiu gyslelę dirbti su vaikais.”
Šiauliečiui šis darbas buvo iššūkis ir dėl to, kad pats vaikystėje nelankė vaikų lopšelio-darželio: „Mane augino namuose, todėl pirmąkart jo duris pravėriau tik sulaukęs trisdešimties.”
Nedrąsų naujoką kolektyvas sutiko itin šiltai – nuolat besišypsantis M.Bražas tapo tikru 5–6 metų grupės „Ežiukai” numylėtiniu.
Po pusmečio vyrui pasiūlė nuolatinį darbą, bet jis sutiko dirbti tik puse etato, nes Šiaulių universiteto Tęstinių studijų institute neakivaizdžiai studijuoja ikimokyklinį ugdymą.
„Geriausios žinios ir įgūdžiai įgyjami dirbant, vien paskaitų nepakanka, – įspūdžiais dalijosi šiaulietis. – Manau, ugdyti vaikus būtina mokytis visą gyvenimą, nes tai nėra tik pasakaitės, tai rimtas ir atsakingas darbas.”
Didžiausias iššūkis buvo iš grojančio vaikų bičiulio tapti auklėtoju.
Tiesa, šiaulietis rimtuolio nebando vaidinti ir mažiesiems nepriekaištauja, kai būna pašaukiamas vardu ar „dėde Mindaugai”.
„Kai dirbau reklamą gaminančioje bendrovėje, kiekvieną rytą dūsaudavau, kad vėl reikia į darbą. Dabar keliuosi su šypsena, nes pasiilgstu vaikų”, – pasakojo darželio auklėtojas.
Per savaitę tris dienas vaikų lopšelyje-darželyje dirbantis M.Bražas ne kartą pajuto, kokia nejauki tyla namuose: „Su žmona mąstome, kad metas būtų turėti savo triukšmadarių.”
Naują darbovietę susiradęs šiaulietis neskubėjo šia žinia dalytis su draugais ir giminaičiais: „Šešerius metus vaikų lopšelyje-darželyje auklėtojos padėjėja dirbusi mano mama tik atsiduso, ar sugebėsiu susitvarkyti su būriu vaikų.”
Apie M.Bražo profesiją sužinoję bičiuliai buvo nustebę, bet nebandė šaipytis, esą pasirinko moterišką darbą.
„Neskirstau darbų į vyriškus ir moteriškus. Man svarbiau dirbti ir nebūti našta visuomenei”, – sakė šiaulietis, kurį bičiuliai kartais draugiškai pašaukia „dėde Mindaugai”.
Dešimtmetį su folkloro ansambliu „Kitava” koncertavęs, dainavęs chore „Polifonija” muzikantas naujojoje darbovietėje subūrė neofolkloro grupę.
Naujajame kolektyve prigijusio ir save neįprastoje profesijoje atradusio vyro visiškai negąsdina mintis, kad ateityje į vaikų lopšelį-darželį „Pasaka” gali tekti eiti kiekvieną rytą.
Prieš dvylika metų Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje pradėjusi dirbti M.Kasnauskaitė pajuto kolegų vyrų abejones ir nerimą, ar ji tinka šiam darbui.
„Buvau jauna, be to, visi suvokė, kad moterys gimdo vaikus, todėl greičiausiai išeisiu motinystės atostogų.
Netrukus mūsų santykiai tapo kolegiški. Aš irgi supratau – čia negali būti nei vyras, nei moteris, turi būti komandos dalis”, – sakė gaisrų tyrėja.
Vilniaus Gedimino technikos universitete gaisrinės saugos studijas, o vėliau – Mykolo Romerio universitete teisės studijas baigusi M.Kasnauskaitė gaisrų tyrėjos kelią pasirinko greičiausiai todėl, kad bene trisdešimt metų gaisrinėje dirbo jos tėtis.
Moteris dėl savo sprendimo nesigaili, nors prisipažįsta bijanti aukščio.
„Skrisdama lėktuvu nesijaučiu gerai. Bet kai reikia specialiu keltuvu pakilti į kokį nors daugiabučio butą, nei apie baimę, nei apie aukštį negalvoju”, – sakė gaisrų tyrėja.
Savo karjeros pradžią pareigūnė prisimena su šypsena. Vos baigusi mokslus Miglė atliko praktiką ir su ugniagesiais važinėjo į gaisrų ir avarijų vietas, vėliau dirbo dispečere, o po to keliai ją atvedė į dabartinę darbovietę.
„Kai pirmąkart nuvažiavau tirti įvykio aplinkybių, vienas policininkas mane pakėlė nuo žemės ir liepė išeiti, nes aš peržengiau STOP liniją. Mano kolegos paaiškino, kad aš – tyrėja”, – juokėsi moteris.
Pareigūną gal suklaidino išvaizda – smulkaus kūno sudėjimo Miglė atrodo jaunesnė. „Čia greičiausiai nuo dūmų. Juk jie konservuoja”, – juokavo vyrišką profesiją pasirinkusi moteris.
Humoro jausmo nestokojanti pareigūnė pašiepė save, kad Kauno gaisrų tyrimo poskyryje ji yra ne viena moteris – čia dirba ir valytojos.
Sudegę žmonės, vaikai, suluošintas gyvenimas – visa tai pareigūnei tenka matyti kasdieniame darbe.
Miglės darbas – tirti gaisrus, atlikti ikiteisminius tyrimus. Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai pirmieji atvyksta į gaisro vietą ir, numalšinus ugnį, turi surinkti įkalčius, nustatyti gaisro židinį.
Žmonės ugnimi dažnai naikina įkalčius. Pavyzdžiui, įsiveržę į parduotuvę vagys išneša seifą, išgabena vogtu automobiliu, o po to jį padega.
Ugnimi naikinami ir nužudymo pėdsakai – padegėjai, pleškindami pastatus, tikisi, kad ugnis sunaikins visus pėdsakus. Atvykusi į įvykio vietą Miglė renka net ir nuodėgulių likučius.
„Ugnimi žmonės aiškinasi ir asmeninius santykius. Tarkime, padegdami vienas kito duris. Tai gali būti ir meilės trikampiai, ir kaimynų konfliktai”, – pasakojo gaisrų tyrėja.
Tačiau labiausiai sukrečia gaisrai, kuriuose žūsta žmonės. Moteris iki šiol atsimena atokioje vietoje įvykusį gaisrą. Tada prie laužo sudegė du vyrai.
„Ėjome iki tos vietos apie pusantro kilometro. Ir tada pamatėme vaizdą – jauni, atrodytų, tvirti vyrai gulėjo negyvi”, – prisiminė M.Kasnauskaitė.
Giliai į atmintį įsirėžė ir neįgalios moters žūtis. Ji buvo akla ir per gaisrą nesugebėjo išsigelbėti.
Kai prasiveržia emocinis šokas, nerimas, Miglė bėga krosą, nes tik po fizinio krūvio gali ramiai užmigti.
„Kai sudega vaikai, negalią turintys žmonės, kurį laiką negaliu nei normaliai mąstyti, nei miegoti.
Tada bėgu. Būna, kad bėgti nenoriu, tačiau prisiverčiu. Fizinis krūvis išlaisvina”, – sakė Miglė.
Su vyru du vaikus auginanti M.Kasnauskaitė savo atžalų nebaido nuo ugnies.
„Jei vaikas braukia degtuką ir laukia, kol sudegs iki pirštų, nereikia drausti. Tegul pajunta, kitąkart bus atsargesnis”, – sakė pareigūnė.
Jei Miglės namuose kiltų gaisras, pareigūnė gelbėtų tik žmones. Tačiau taip mąsto toli gražu ne kiekvienas.
„Savo akimis mačiau, kaip žmogus, kilus gaisrui, gelbėjo degtinės butelius”, – stebėjosi M.Kasnauskaitė.
Pasitaiko, kad šoką patyrę žmonės per langus meta dokumentus, pinigus ar net buities techniką.
Tačiau taip tik prarandama laiko, o ant žemės išmesti daiktai dažnai sutrypiami, suliejami vandeniu.
Gaisrų tyrėja Miglė pasakojo, kad ir jos gimtadienis kažkodėl paženklintas su gaisrais susijusiomis nelaimėmis.
„Anksčiau per mano gimtadienį vis nutikdavo kokia nors didelė nelaimė. Todėl kai kartą kolega pasisiūlė tą dieną už mane dirbti, nudžiugau.
Tačiau kitą rytą atėjusi į darbą sužinojau, kad kilo toks gaisras, koks būna tik kartą per kokius dvidešimt metų”, – prisiminė Miglė.
Tą naktį jos kolegos skubėjo į Kauno Šilainių rajoną, kur iš degančio devynių aukštų namo gelbėdamiesi nuo ugnies šokinėjo žmonės – vienas žuvo, vienuolika sužeista.
Šiaulių vaikų lopšelyje-darželyje „Pasaka” neįprastai dudena žemas vyriškas balsas – čia dirba auklėtojas vyras. Mindaugas Bražas (32 m.) yra vienintelis šiaulietis, dirbantis ikimokyklinio ugdymo pedagogu. Tačiau bičiuliai iš jo nesišaipo – esą pasirinko moterišką darbą. Gaisrų tyrėja kaunietė Miglė Kasnauskaitė (33 m.), atvirkščiai, darbe neturi nei laiko, nei galimybių demonstruoti moteriško žavesio. Į gaisro vietas ji kaip vyras lipa per tvoras ar kyla kopėčiomis. O kad užmirštų gaisre žuvusius žmones ir galėtų užmigti, bėgioja krosus.
Laisvė į sielą sugrįžta lėtai
Vilnietis psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas nesistebi, kad Lietuvoje žmonės dar skirsto darbus į vyriškus ir moteriškus. Specialisto manymu, šie gajūs stereotipai – sovietmečio palikimas, kurio atsikratyti prireiks ne vieno dešimtmečio.
– Ar dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kurie laužo visuomenės nuostatą dėl vyrams ar moterims nederamo dirbti darbo?
– Su šia problema nesu susidūręs – žmonės šiuos prieštaravimus bando išgyventi viduje.
Tačiau tai nereiškia, kad šios problemos nėra.
Tiesiog dėl jos vengiama kreiptis į specialistus.
Kur kas dažniau tenka susidurti su žmonėmis, kurie turi problemų dėl lytinės orientacijos.
– Kodėl apskritai kyla toks prieštaravimas? Negi dar gaji nuomonė, kad vyras privalo sumedžioti mamutą, o moteris – iššluoti urvą?
– Sovietmetis mus įpratino gyventi pagal griežtas taisykles. Daug metų buvo kalama į galvą: tas, kuris nesilaiko stereotipų, negali jaustis visavertis visuomenės narys.
Pavyzdžiui, Lietuvoje ir dabar beveik neįmanoma surasti slaugytoju dirbančio vyro. Per savo praktiką esu sutikęs tik vieną tokį darbuotoją, o užsienyje tai seniai nieko nestebinantis reiškinys.
– Kada Lietuvos visuomenė taps laisvesnė?
– Tai ilgas procesas. Tėvai įskiepytas normas perdavė savo vaikams, todėl manau, kad dar turi pasikeisti bent pora kartų.
Iš smarkiai suvaržytos sovietinės erdvės į laisvesnę aplinką patekęs žmogus savaime netampa laisvas. Šis virsmas kiekvienam sukėlė daug nerimo ir abejonių.
– Negi tai toks sudėtingas procesas?
– Nepamirškime, kad tai vidinis prieštaravimas, o su juo susitaikyti labai sudėtinga. Juolab kad tai – nesąmoningas veiksmas.
Dažnai žmonės tik bando parodyti, kad yra laisvi, o iš tiesų yra smarkiai suvaržyti. Pavyzdžiui, aš ir pats prieš dešimtmetį nustebau pamatęs autobusą vairuojančią moterį.
Visi buvo įpratę matyti moterį prie troleibuso vairo, o čia – autobusas! Kartu apsidžiaugiau – pamažu laisvėjame.
