Biržų alus sužavėjo Amerikos žurnalistus, bet ne vietos valdžią

Nenuostabu, kad dėl tokio nuomonių nesutapimo jau kelerius metus Biržuose nebevyksta ir alaus šventės – politikai niekaip nesuranda, kokioje vietoje jas galima būtų rengti.

Pasidomėti, kaip sekasi Biržų krašto aludariams lrytas.lt paskatino neseniai plačiai nuskambėjusi maloni žinia. Vienas didžiausių JAV dienraščių „The New York Times“ savo internetinės kelionių svetainės skyrelyje paskelbė 46 pasaulio vietoves, kurias vertėtų šiemet aplankyti. Be Rio de Žaneiro, Amsterdamo, Stambulo, Oslo, Porto, Kasablankos ir kitų, 24 vietoje minima Lietuva ir Biržų kraštas, kur, pasak straipsnio autoriaus, mažuose bravoruose gaminamas unikalus netradicinio skonio alus.

Toks amerikiečių žurnalistų įvertinimas biržiečiams širdį paglostė, tačiau nenustebino. Šiaurės Lietuvoje iš tiesų dar tebegyvos šimtmečius puoselėtos naminio alaus darymo tradicijos. O apie šį aludarių kraštą žinia pasklidusi plačiai.

Ne vienas lrytas.lt kalbintas Biržų gyventojas prisipažino, kad nuvažiavus į kitą Lietuvos kraštą ir prisistačius, iš kur atvyko, dažniausiai vietos žmonės nusišypso ir iškart pamini biržietišką alų. Pagal senovines, iš kartos į kartą perduodamas tradicijas šiame krašte gaminamas alus daug turistų atvilioja ir į pačius Biržus. Čia traukia ne tik tautiečiai iš visos Lietuvos, bet ir turistai iš įvairių šalių.

Biržų turizmo informacijos centro darbuotojos patvirtino, kad alaus edukacinės programos – vienos iš turistų mėgstamiausių. Į Biržus atvykę lietuviai ir užsieniečiai ne tik aplanko Biržų pilį, pasivaikšto ilgiausiu, net 525 metrų ilgio pėsčiųjų tiltu per Širvėnos ežerą, apžiūri karstines įgriuvas ir kitas apylinkių įdomesnes vietas. Neretai pažintį su šiuo kraštu jie pratęsia vietos alaus bravoruose degustuodami alų ar Biržų pilyje įsikūrusiame muziejuje „Sėla“ žiūrėdami nuotaikingą edukacinę programą „Žaldoko alus“.

Kaip lrytas.lt sakė Biržų krašto muziejaus „Sėla“ ekskursijų vadovė Rima Binkienė, pilies rūsyje vykstančioje edukacinėje programoje turistai ne tik sužino, kaip nuo senovės daromas biržietiškas alus, tačiau išgirsta ir nemažai įdomių papročių, susijusių su aludaryste bei ragauja gyvo alaus, užsikąsdami biržietiška duona ir naminiu sūriu.

Į „Žaldoko alaus“ programą atvykusius svečius su muzika pasitinka folklorinis ansamblis. Vėliau jo nariai dainuoja senovines dainas, sutartines, patys pučia ir turistams išmėginti duoda skudučius bei senovinius Šiaurės Lietuvos instrumentus – iš kietesnio medžio pagamintus ir beržo tošimi apsuktus didžiulius ragus.

Programa vyksta pilies rūsyje esančioje ekspozicinėje salėje, kurioje vyrauja alaus tema: čia surinkta aludarių naudotų įrankių kolekcija – nuo girnų salyklui sumalti iki statinaičių alui.

Ant pilies menės sienų – senovinės fotografijos. Čia galima rasti ir pjesės „Žaldokynė“ pagrindinio veikėjo, Jokimo Žaldoko, prototipo, Biržų valsčiuje 20 amžiaus pradžioje gyvenusio aludario Jurgio Žaldoko fotografiją. Čia pat kaba ir šios pjesės autoriaus, taip pat iš Biržų krašto kilusio dramaturgo, aktoriaus ir režisieriaus Boriso Dauguviečio, kurį J. Žaldokas netgi išmokė alų daryti, 1936 metais daryta nuotrauka.

Pasak Biržų krašto muziejaus „Sėla“ atstovės R. Binkienės, alus mūsų protėviams niekada nebuvo skirtas prisigėrimui. Tik dabar neretai jo prasmė iškreipiama, o ir ne visas alus tikro alaus vardo vertas.

Iš tiesų senovės lietuviams alus buvo bendravimo gėrimas. Nenuostabu, kad ir jo gamyba, panašiai kaip duonos kepimas, apipinta tam tikromis taisyklėmis, prietarais. Pavyzdžiui, darant alų negalima žvanginti kibirais „kad alus nesupyktų“. O štai mieles pildamas į kubilą aludaris garsiai kvatodavo, kad visi svečiai, alų gerdami, būtų smagiai nusiteikę. Kad ragaudami alų žmonės linksmi būtų ir bučiuotųsi, o nesipyktų, gyvavo paprotys alaus kubilo išorę išbučiuoti.

Apie alaus gamybą sužinoti ir jo paragauti galima ir trijose vietinėse alaus daryklose: pačiuose Biržuose įsikūrusioje alaus darykloje „Biržų alus“, priemiestiniame Biržų kaime esančioje „Rinkuškių“ alaus darykloje bei Butautų dvaro bravore, įrengtame to paties pavadinimo kaime Pačeriaukštės seniūnijoje.

Kiekviena šių daryklų lankytojus kviečia pamatyti, kaip daromas alus, supažindina su alaus gamybos istorija, siūlo savo produkcijos degustacijas.

Seniausia Lietuvoje prisistatančios daryklos „Biržų alus“ įkūrimo metai – 1686-ieji. Ji buvo įkurta Brandenburgo markgrafienės L.K. Radvilaitės nurodymu. Grafai Tiškevičiai, vėliau perėmę šią daryklą, taip pat vertino gerą alų. Todėl nenuostabu, kad šiame bravore daromas “Bavarijos alus“ 1811 metais Vokietijos parodose buvo įvertintas medaliais.

„Biržų alaus“ lankytojai gali pamatyti ir senovinius rūsius, kai kurie jų visai atsitiktinai buvo atrasti daryklos rekonstrukcijos metu. Vienuose rūsiuose alus brandinamas, dar viename įrengta degustacijų salė.

Ne vieną amžių aludarystės tradicijos buvo puoselėjamos ir Butautų dvare. Už trylikos kilometrų nuo Biržų nutolusiuose Butautuose dvaras minimas nuo 1750 metų. Čia įsikūrę dvarininkai Tarnovskiai turėjo ir savo alaus bravorą.

Per karus ir politines suirutes suniokotas dvaras naujam gyvenimui buvo prikeltas 20 a. 8 dešimtmetyje. Tenykščio kolūkio „Laisvoji žemė“ pirmininko iniciatyva buvo suremontuoti dvaro pastatai, atkurtas ten veikęs bravoras ir net vienintelis Lietuvoje alaus muziejus įkurtas. Tačiau irstant kolūkiams dvaras ir vėl buvo nusiaubtas. Viltis, kad Butautų dvaras vėl atgims, atsirado tik 2004 metais jį įsigijus naujiems šeimininkams.

Čia taip pat lankytojams siūloma paragauti vietoje pagal kelių šimtmečių senumo receptus daromo alaus, susipažinti su bravoro istorija. Svečiams pageidaujant ir iš anksto susitarus, degustacijoje juos aplanko vietos ūkininkų šeima, pavaišinanti naminiais sūriais, rūkytais mėsos gaminiais.

Ne šimtmečiais, o dešimtmečiais savo istoriją skaičiuojanti alaus darykla „Rinkuškiai“ lankytojų meilę sumanė pelnyti ... per skrandį. Po ekskursijos šioje alaus darykloje, svečiai gali apsilankyti šalia jos prieš metus įrengtame restorane „Alaus kelias“.

Antrame restorano aukšte įrengtas nedidelis aludarystės muziejus ir klėtis, kurioje alų lankytojų akyse daro tikrų tikriausias Žaldokas. Jei jums pasiseks, galbūt pavyks pamatyti ir zakristijoną, kuris, prisiragavęs alaus, su kažkuo į klėtį įlindo.

„Alaus kelio“ restorane vyksta alaus degustacijos, kurių metu siūloma įvairiausio maisto: nuo firminio balto sūrio su žolelėmis ir keptos duonos iki aluje marinuotų šonkaulių su troškintais kopūstais. Gera restorano virtuvė į šį priemiestį atvilioja ir skaniai papietauti sumaniusius biržiečius.

Pasak alaus daryklos „Rinkuškiai“ komercijos-marketingo direktoriaus Vido Mežensko, mintis atidaryti šalia bravoro restoraną pasiteisino. Kol jo nebuvo, neretai po ekskursijos po daryklą svečiai išvažiuodavo į kur nors Biržuose surengtą „Rinkuškių“ alaus degustaciją ir po jos... vėl grįždavo į šalia daryklos veikiančią firminę parduotuvę nusipirkti labiausiai patikusio alaus. „Dabar niekur važinėti nebereikia“, – juokiasi V. Meženskas.

„Rinkuškių“ alaus darykloje pernai apsilankė apie 20 tūkst. lankytojų. Čia atvažiuoja ir lietuviai, ir užsieniečiai – latviai, estai, skandinavai, vokiečiai, čekai. Kaip tikras pagyrimas bravoro šeimininkams nuskambėjo vieno alaus mylėtojo iš Čekijos nostalgiškas atodūsis paragavus „Rinkuškių“ alaus: „Pas mus mažai kas tokį alų begamina“.

Biržų turizmo informacijos centro (TIC) darbuotojos abejoja, ar po šio krašto aludarių reklamos amerikiečių dienraštyje „The New York Times“, Biržus užplūs minios alaus mėgėjų. Vis dėl to svečius priimti biržiečiai puikiai sugeba.

Pasak Biržų TIC darbuotojos Ramintos Indriulėnienės, turistai gali apsinakvoti ir pačiuose Biržuose, ir apylinkėse: yra du viešbučiai, svečių namai, 2 kaimo turizmo sodybos, nakvynę ir pusryčius siūlo keli privatūs asmenys.

Dėl įvairių programų, skirtų turistams, geriau susitarti prieš atvykstant. Tačiau ir TIC darbuotojos, ir alaus daryklų atstovai tikino, kad ir netikėtai užsukusiems, iš anksto nesusitarusiems dėl vizito svečiams rastų pramogų.

Kartais į Biržų TIC užsukę miesto svečiai paprašo rekomenduoti ir kokį vietos alaus barą. „Tuomet stengiamės pasiūlyti kokią ramesnę, neapšniaukštą užeigą. Visuomet stengiamės, kad turistai išsivežtų tik malonius prisiminimus apie Biržus. Todėl kartais tenka atkalbinėti žmones, sumaniusius apsinakvoti palapinėse šalia Karvės olos (įspūdingos karstinės įgriuvos – red. past.), nes tai nuošali vieta, kurioje gali būti nesaugu“, – sako R. Indriulėnienė.

Tiesa, incidentų, į kuriuos pakliūtų Biržuose besilankantys turistai, beveik nepasitaiko.

Nors Biržų aludariai įsitikinę, kad biržietiškas alus garsina kraštą ne tik Lietuvoje, bet ir plačiai užsienyje, vietos politikai mano kitaip.

„Nežinau, ko ta mūsų valdžia alaus taip bijo. Vokietijoje kiekvienas miestas turi savo burmistrą ir savo alaus daryklą. Ten kitas požiūris. Pirmąją alaus statinę atidaro burmistras, garbius svečius alumi vaišina“, – stebisi vienas iš alaus daryklos „Rinkuškiai“ bendrasavininkių Rimantas Čygas.

Tačiau Biržų valdžios nuomonė kitokia. Ir prieš 7 metus tvirtinant Biržų rajono strateginį plėtros iki 2015 metų planą, ir neseniai paskelbtame atnaujintame plane aludarystės tradicijų puoselėjimas tarp prioritetinių sričių nepateko. Vietos politikai nusprendė, kad į Biržus turistus geriausia vilioti smegduobėmis, ekologine žemdirbyste ir žmonių svetingumu, o ne pagal senas tradicijas daromu alumi.

Jau kelerius metus Biržuose nevyksta ir prieš dešimtmetį itin populiarios buvusios alaus šventės. Kaip lrytas.lt sakė Biržų rajono vicemerė Stasė Eitavičienė, mintis tokius renginius atgaivinti jau seniai kirba, tačiau niekaip nenusprendžiama, kokioje vietoje juos surengti. Į suremontuotą miesto stadioną ar parką prie Biržų pilies leisti minias žmonių baiminamasi, kad jie nebūtų nuniokoti, o kitos tinkamos linksmybėms vietos nesuranda.

Vicemerė ryžosi ir pati švelniai vietos aludarius pakritikuoti – šie norėtų, kad į Biržuose surengtą šventę nebūtų kviečiamos didžiosios alaus daryklos, tačiau patys tiek lėšų skirti, kad šventei surengti užtektų, skirti nepajėgia...