Pakabinti užuolaidas. Ant palangės pastatyti gėlės vazoną. Susidraugauti su kaimynais. Tai – nerašytos taisyklės, kuriomis vadovaujasi kiekvienas nelegalus gyventojas.
Prieš porą dešimtmečių skvotai (negyvenamos, dažnai apleistos patalpos, kuriose be savininko sutikimo įsikuria žmonės) Vilniuje dygo kaip grybai po lietaus.
Daugumos pirmųjų skvotų jau nebėra, tačiau skvoteriai ir dabar gyvena viename Panerių gatvės name, apleistoje „Žalgirio” futbolo klubo bazėje Sapieginėje.
Į Laisvojo universiteto surengtą susitikimą kviesti keturi senieji skvoteriai neatėjo. Tačiau pasirodė tie, kurių niekas nekvietė. Ką gi – skvoteris turi būti neprašytas svečias.
Filme – daug romantikos
Deivido Nutauto sukurtas filmas „Namas prie upės” apie patalpas Užupyje, kuriose dabar įsikūrusi „Galera”, buvo gausiai pašlakstytas romantika. Jis pasakoja apie ponią Vandą, vienintelę 1991-aisiais likusią gyventoją, kai kiti vilniečiai iš avarinės būklės pastato buvo iškeldinti.
Neteisėtus gyventojus į ištuštėjusį namą ta ponia Vanda ir įsileido, kad patalpų neužimtų girtuokliai ir valkatos. „Name prie upės” pasakojama apie ten įsikūrusius menininkus, jų šventes, poezijos skaitymus.
Kiek vyno išgerta, kiek pokylių per naktis būta, filmas „Namas prie upės” nutyli.
Tai papasakotų nebent namo sienos, apie tai užsiminė ir Annika Grišakov, Užupio skvote įsikūrusi 1993-iaisiais.
Ilgai nemokėjo už elektrą
Estė Annika – meilės emigrantė. Užupyje ji įsikūrė su draugu, Vilniuje studijavo lietuvių kalbą. Name prie Vilnios ji pragyveno dvylika metų.
Dabar ji – jau legaliai gyvenanti vilnietė, nors jos būstas netoli menų inkubatoriumi virtusio vieno pirmųjų skvotų, Filaretų gatvėje.
A. Grišakov pripažino, kad skvote vien dailiosios lyties atstovės neištvertų. Visur pradžioje reikia vyriškų rankų – šiukšlėms iškuopti, grindims sukalti, luboms paremontuoti.
Koks buvo pirmasis įspūdis įžengus į namą Užupyje? A. Grišakov tikino, kad vaizdas nenugąsdino. Elektra nebuvo išjungta, tad skvoteriai žiemą įjungdavo šildytuvus, kad laidai net čirkšdavo.
Mokėti už suvartotą energiją nereikėjo gal septynerius metus, bet paskui prikirpo elektrikai.
Įrengus skaitiklius toks būstas tapo prabanga. Šildytuvai per žiemą elektros tiek prisukdavo, kad neteisėtų patalpų šildymas tapdavo brangesnis nei įprasto buto.
A. Grišakov ir jos draugo bute ne kartą lankėsi ir antstoliai. Įsikėlėliai daiktus susipakuodavo, antstoliai užplombuodavo duris, bet po kelių savaičių skvoteriai vėl gyvendavo senoje vietoje.
Pasitaikydavo ir policininkų vizitų, bet jie neteisėtų gyventojų iš būsto nevydavo.
Sugebėjo užauginti vaikus
Kiek skvote Užupyje buvo gyventojų? Ne vienas skvoteris juos mėgino suskaičiuoti. Nuolat buvo užimti septyni butai, kuriuose pastogę buvo radę bent po kelis žmones.
„Kartais ten jų būdavo du, kartais dešimt, o per šventes – ir šimtas”, – juokėsi A. Grišakov. Įsikėlėliai nuolat migruodavo. Romantika baigėsi, kai Užupio skvoto kieme pradėjo rinktis šiaip atėjūnai. Kai dvidešimt kartų per dieną į tavo būstą ateina nepažįstamieji ir prašo cigarečių – jau nebe gyvenimas.
Užupyje glaudęsis Vygantas Vėjas prisipažino nebuvęs nuolatinis gyventojas. Jis tai ateidavo, tai išeidavo. Buvęs skvoteris su šypsena prisipažino, kad būstą rinkdavosi ne pagal tai, kaip atrodo patalpos, o pagal tai, kas jose jau gyvena.
Vis dėlto skvoteriai leido laiką ne vien linksmybėms ir kūrybai. Kai kurie jų čia ir vaikus užaugino. Štai Annika – du. Kiek jų Užupio skvote užaugo, sunkiai suskaičiuosi. Kaip ir skvoto gyventojus.
D. Nutauto duktė Gabija Vosyliūtė – taip pat skvoto vaikas. Dabar jai – dvidešimt. Iš vaikystės mergina prisiminė, kad labiausiai jai nepatikdavo, kai tėvai liepdavo anksti eiti miegoti. Aplink vyksta linksmybės, o ji turi užmerkti akis.
Gyveno ne tik menininkai
Menininkai iš Užupio keldavosi gyventi į skvotą S. Skapo gatvėje, o šio gyventojai migruodavo į Užupio skvotą.
Patalpos S. Skapo gatvėje buvo laikomos prabangiomis – aukštos lubos, senovės dvelksmas.
S. Skapo gatvės ir Užupio menininkai rengdavo Skapaines – bendras šventes.
Kitas didelis sostinės skvotas buvo pramintas „Barbora”, mat pastatas yra Barboros Radvilaitės gatvėje. Pirmieji skvoteriai jame įsikūrė apie 1993 metus.
„Barbora” – už aukštos tvoros. Apsilankiusieji šiame pastate ir dabar pastebės čia prisiglaudusių gyventojų paliktų pėdsakų – ištapytos sienos, surašyti čia gyvenusiųjų vardai ir pravardės.
Sovietmečiu „Barboroje” buvo įsikūrusios kelios įstaigos, tarp jų Dainų šventės komitetas, Liaudies menininkų draugija. Skirtingai nei du pirmieji, „Barbora” nebuvo vien menininkų skvotas.
Skvotas Totorių gatvėje, virš buvusio „Transilvanijos” baro, mažesnis – vos du butai. O apie skvoterius, gyvenusius Rinktinės gatvėje, šalia Energetikos ir technikos muziejaus, likę visai mažai žinių.
Pirmieji šio skvoto gyventojai dienas ir naktis leido ant pastato stogo. Kai atšalo, susikraustė į vidų, ištapė sienas. Meniškos prigimties jaunuolius išvaikė atėjūnai, jie išdailintame būste pasistatė sovietinį reliktą – krosnį, vadinamą „buržuike”.
Kuo skiriasi nuo benamių landynės?
Penkiuose didžiuosiuose Vilniaus skvotuose galėjo gyventi iki šimto žmonių. Be sostinės, dvi tokios neteisėtos patalpos buvo Klaipėdoje.
Kuo skvotas skiriasi nuo benamių landynės, patys skvoteriai sunkiai gali paaiškinti. Jame dažniausiai įsikuria menininkai.
„Tačiau pragyventi be cento pajamų benamiui taip pat kūryba”, – atšauna vienas buvusių skvoterių. Iš esmės skvotuose daugiau tvarkos nei benamių būstuose.
Vilniaus skvoteriai išvedžioja, kad jų apsigyvenimas yra laikinas meilės pareiškimas teisėtam patalpų savininkui.
Žodis „skvotas” kilęs iš anglų kalbos „squat” – apsigyventi valstybinėje žemėje.
Manoma, kad skvotuose pasaulyje šiandien gyvena daugiau kaip milijardas žmonių – kas septintas mūsų planetos gyventojas.
