Nutarę su Naujaisiais metais pasveikinti savo klientus ir vietoj banalios atvirutės pasiūlę jiems „Rytų Europos sušių“ receptų knygą, „Clinic212“ darbuotojai siekė dėmesio užsienyje, tačiau tokio populiarumo nelaukė.
„Zeppelinaki“ ir „Cold Borsch Maki“ jau minimi užsienio meno ir maisto portaluose, svetainė „easterneuropeansushi“ vis gausiau lankoma, išleistas knygeles perka net ukrainiečiai, o kompanijos darbuotojai neatsigina klausimų, kokio tai restorano reklama.
Restorano nėra – tiesiog vėl pamatėme, kad gera idėja šalį ir verslą reklamuoja efektyviau negu milžiniškos investicijos.
Tiesa, humoro jausmas - neįkainojamas, o sušiai iš lašinių ir „sosyskų“ kelia šypseną. Jau nekalbu apie patiekalų pristatymą „Rytų Europos anglų kalba“.
Taigi šiek tiek savikritikos, daug išradingumo, truputis naktinio darbo ir „Tuteiš Yngliš“ specialistas - net japonai liks nustebinti, o reklamos agentūra bus reklamuojama nemokamai pusėje pasaulio.
„Tai – valgoma?“ – pamėginau pirmu klausimu sutrikdyti idėjos autorių Martyną Karpovičių.
„Prisifantazavau ir kilo noras įgyvendinti. Patys nevalgėme – kol darėme, viskas ir išdžiūvo. Jei įsižiūrėsi, patys patiekalai iš valgomų dalykų, tačiau „foodarte“ juk visokių nesąmonių būna.
Čia daugiau interpretacija, kaip atrodytų mums gerai pažįstami patiekalai kitame kailyje. Ir procese dalyvavusiems žmonėms tai visai patiko. Aišku, kiti pasigenda baltos mišrainės, tačiau kai ją padarėme, neatrodė taip gerai, kad galėtume kur nors įdėti.“
Skanaus. Dar ir dėl to, kad tarp maisto ruošėjų nebuvo nė vieno virėjo. Gal ir pavadinimas „Eastern European“ vietoje „Lithuanian“ atsirado iš gėdos dėl prasto paruošimo?
„Pažiūrėjome, kad tų visiškai lietuviškų patiekalų ne tiek ir turime, tad daugiau panaudojome būdingus visam Rytų Europos regionui. Tai labiau susiję net ne su patiekalais, o su valgymo įpročiais.“
Anot vieno „Clinic212“ įkūrėjų Daumanto Kairio, nuo idėjos pasiūlymo iki patvirtinimo praėjo kelios sekundės – gera dovanos klientams idėja patiko iškart.
Gamyba užtruko kelis mėnesius, nes reikėjo dirbti laisvalaikiu, o Lietuvoje kol kas ir neįprasta naujametes dovanas ruošti vasarą.
Užtat galiausiai pasirodžiusi knygelė ir portalas virto tikra internetine bomba.
„Kol kas praėjo nedaug laiko, tačiau Lietuvoje svetainė lankoma vis geriau, jau užsienio dizaino ir maisto portalai patalpino informaciją apie mūsų „sušius“ (čia, čia ir čia). Tiek knygų pardavimas (15 eurų), tiek svetainės populiarumas jau viršijo mūsų lūkesčius net nebežinau kiek kartų.
Žmonės dalijasi nuotraukomis, užsieniečiai rašo, nori, kad išsiųstume pavyzdžių į Malaiziją, Jungtinę Karalystę. Iš Minsko buvo atvažiavę, užsisakė knygų.
Mums patiems keista – juk čia mūsų logotipas, o kompanijos užsako, vežasi šias knygas į parodas. O ir lankytojai į svetainę ne šiaip užsuka – užtrunka joje po keletą minučių, reiškia, peržiūri visas nuotraukas ir paskaito, kas parašyta“, - pasakojo D. Kairys.
- Gal su tikra tų patiekalų istorija pateikiami aprašymai turi mažai ką bendro, tačiau tai juk ne enciklopedija, o menas. Kur pavyko gauti „Rytų Europos anglų“ kalbos specialistą?
- Kol kas daugiausia skaito angliškai. O tas „Eastern European english“ atsirado kaip avangardas tik aplinkinių kraštų skaitytojams.
Dalį vertimo parašėme patys, o po to pasitelkėme vieną pažįstamą, kuri gyvena Peterburge ir pati iš tikrųjų taip kalba. Paskambinome ir pasakėme, kad dabar papasakosime angliškai, o ji turi mums atpasakoti savo anglų kalba. Išėjo smagiai.
- Tai sarkastiškas požiūris į mūsų valgymo įpročius? Humoras? Pasiūlymas restoranams?
- Žinoma, tai humoras. Tačiau tikrai ne pasityčiojimas iš kokios nors šalies. Tiesiog pas mus staiga išpopuliarėjo „sušiai“, japonų restoranai pradėjo dygti kaip kebabinės, man ir šovė idėja – kodėl nepanaudojus tos formos. Čia reakcija į madą, o ne noras pasišaipyti. Restorano atidaryti nesirengiame.
O žmonės domisi, kuriame restorane patiekalai pasirodys. „Clinic212“ tuo irgi džiaugiasi – įmonės žinomumas tik didėja, o jei ne visi supranta – tai visai normalu. Keisčiau, kad neturtinga mūsų šalis taip retai pasitelkia galimybę iškrėtus kažką netikėto gauti nemokamą reklamą pasaulio žiniasklaidoje.
- Atrodo, taip paprasta – nupini rekordinio dydžio kepurę, pervažiuoji tanku ne vietoje pastatytą mašiną, įvedi brangiausias pasaulyje vizas ateiviams iš kosmoso ir visi apie tave rašo, mini, ir, kas malonu, suvokia – po niūriu veidu yra ir humoro jausmas.
- Pasaulis mūsų produktu domisi, tačiau iš valdiškų Lietuvos institucijų... ne, lyg ir nesulaukėme nieko. Kita vertus, nebūtinai tai tinka – kaip tokiais sušiais pasinaudotų kokia užsienio ministerija? Galiausiai, tai nėra Lietuva – pasižiūrėti gal ir smagu, tačiau kiti nesupras, įžvelgs tą pačią pašaipą.
Kodėl nedarėme knygos lietuviškai? Nes iškart manėme, kad tokiais keistais dalykais, netradiciniu dizainu labiau domimasi Vakaruose. Galų gale, pasiekėme ko norėjome – sudominome reklamos verslą, jaunimą „Facebook“. Turizmo departamentas niekada nebuvo mūsų tikslas.
- Na, bet patrauklumas matuojamas įdomumu, o kai turistus vilioji senomis kultūros klišėmis (baletas, teatras, Gedimino pilis), jie gauna aiškią žinią – nuobodu, tik girdėjom, kad panos gražios.
- Galėtų koks nors restoranas ir pasinaudoti idėja – ji nepatentuota. Nebūtinai gaminti sušius, gal tiesiog miniatiūrinius patiekalus.
Dažnai, kai atvažiuoja užsieniečiai ar pats važiuoji į užsienį, norisi paragauti nacionalinio maisto, tačiau baisu, kad nepatiks. Tam pačiam svečiui iš Japonijos užsako cepelinų, jis paragauja ir jei jam nepatinka, lieka milžiniška porcija, nuo kuriuos nėra kur dingti.
Galėtų paruošti paragavimo porcijas, visko po truputį – būtų labai patogu.
Aha, tik jei pavadinsi „Šprot Nigri“, gali išsigąsti nė neparagavę.
