Atliekų rūšiavimas – daugumai lietuvių vis dar beprasmiška gaišatis (papildyta)

„Kiekvienas žmogus turi rūšiuoti atliekas, o savivaldybės privalo tai užtikrinti. Deja, kol kas visa tai vyksta net labai vangiai”, – neslėpė Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė Vilma Karosienė.

„Atliekų rūšiavimo tinklo dar nesame išplėtoję taip gerai, kad visiems užtektų konteinerių patogiai tvarkyti šiukšles”, – pripažįsta ir aplinkos viceministras Almantas Petkus.

Daržovių ir vaisių lupenų, elektros lempučių, plastikinių maisto produktų pakuočių, stiklinių butelių ar senų laikraščių daugelio Europos šalių gyventojai seniai nebemeta į vieną šiukšlių maišą.

Štai, pavyzdžiui, tvarka garsėjančių vokiečių namuose galima rasti nuo trijų iki aštuonių šiukšliadėžių atliekoms rūšiuoti.

Jie net stiklą išrūšiuoja pagal spalvą, o prieš išmesdami plastikines pakuotes netingi jų perplauti vandeniu.

Lietuviai dėl to tikrai taip nesivargina. Tačiau gera žinia ta, kad sąmoningų žmonių daugėja ir mūsų krašte.

Kol gyveno bute, maišą su rūšiuojamomis antrinėmis žaliavomis Atliekų departamento direktorė V.Karosienė laikydavo tamsiame kambarėlyje, kai persi_kraustė į nuosavą namą, šiukšles rūšiuoja sandėlyje.

„Juk nekaupi tų šiukšlių visą mėnesį – nelygu nuotaika ir vartojimas, jas į konteinerius išnešu kasdien arba kas antrą dieną”, – sako V.Karosienė.

Šiauliuose gyvenantys Benas ir Dajana Bacevičiai taip pat jau ketverius metus į specialius maišus rūšiuoja savo namuose susikaupusias atliekas.

Šią gerą patirtį – tausoti gamtą rūšiuojant šiukšles – sutuoktiniai atsivežė iš užsienio, kur kelerius metus gyveno ir dirbo.Du mažamečius vaikus auginantys Bacevičiai pirmiausia pradėjo rūšiuoti plastiką, kurio jų namuose susikaupia daugiausia.

Visas plastikines pakuotes jie apie pusmetį rinko į paprastus prekybos centruose parduodamus maišus, kol Anglijoje gyvenantys draugai per vienas Kalėdas padovanojo tris ryškiaspalvius tvirtus maišus su rankenomis.

Geltonas maišas skirtas plastiko, žalias – stiklo, o mėlynas – popieriaus ir kartono atliekoms. „Ši dovana labai palengvino mums gyvenimą”, – šypsosi D.Bacevičienė.

Trijų kambarių bute gyvenanti šeima 8 kvadratinių metrų ploto virtuvės toli gražu nėra pavertusi buitinių atliekų sandėliu.

Virtuvėje po plautuve stovi tik viena organinėms atliekoms skirta šiukšliadėžė, o maišai su plastiko, stiklo ir popieriaus atliekomis yra įkurdinti viename buto balkonų.

Dajana nerekomenduoja virtuvėje laikyti surūšiuotų atliekų – apsikrausite, be to, gali erzinti nemalonus kvapas.

„Mums pasisekė, kad turime du balkonus, tad vieną jų paskyrėme šiukšlynui, o kitas yra švarus. Tuos žmones, kurie neturi tokių sąlygų, paraginčiau nors plastiką rūšiuoti ir dėti į paprastą maišą kur nors virtuvėje po kriaukle.

Juk bene pusė žmonių išmetamų atliekų yra plastikas – didžiausias aplinkos teršėjas ir nuodas”, – sako D.Bacevičienė.

Pasak jos, pradėjus rūšiuoti atliekas į gatvėje stovinčius konteinerius šiukšles išnešti prireikia vos kartą per savaitę.

Greičiausiai prisipildo plastikui skirtas maišas – šeima perka vandenį plastiko buteliais, daugelis maisto produktų būna įdėta į maišelius, plastikines pakuotes.

Pasak D.Bacevičienės, Šiauliuose yra per mažai atliekų rūšiavimo konteinerių arba jie pastatyti neapgalvotai – pavyzdžiui, po du vienoje ne itin gausiai apgyvendintoje ir transportui sunkiai pasiekiamoje vietoje. Surūšiuotas atliekas jiems tenka nešti arba vežti per gatvę į visiškai svetimą kiemą.

Dažnai ten plastiko konteineris jau būna perpildytas, tad su visu turtu tenka arba grįžti namo, arba ieškoti toliau stovinčių konteinerių.

„Šiukšlių vežėjai galėtų dažniau išvežti atliekas, nes tokia padėtis tikrai neskatina žmonių sąmoningumo, atvirkščiai – atima norą jas rūšiuoti”, – tvirtina D.Bacevičienė.

Ji mano, kad atliekoms skirtus konteinerius galėtų pastatyti ir prekybos centrai – didžiausi atliekų platintojai.

Atvažiavusiems apsipirkti žmonėms būtų patogu čia pat išmesti ir šiukšles.

D.Bacevičienė nesupranta, kodėl iki šiol Lietuvoje neįmanoma niekur įsigyti specialių maišų atliekoms rūšiuoti.

Tenka jų ieškoti interneto parduotuvėse – trijų tokių maišų komplektas su siuntimu kainuoja apie 40 litų. Daugeliui žmonių tai per brangu.

„Kiekvienoje savivaldybėje situacija skirtinga. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, mažiausiai, ką turėjo padaryti savivaldybės, – vienu komplektu atliekų rūšiavimo konteinerių aprūpinti 600 daugiabučių gyventojų.

Mūsų turimais duomenimis, vienu tokiu konteinerių komplektu šiuo metu naudojasi 400 gyventojų. Minėtais konteineriais savo kiemuose gali būti aprūpintos ir atskiros namų ar daugiabučių bendrijos, jei jos, aišku, yra aktyvios, tačiau dar negirdėjau, kad taip kur nors būtų padaryta”, – sako aplinkos viceministras A.Petkus.

Pasak jo, jau šiais metais nedideli atliekų rūšiavimo konteineriai pasieks individualių namų ūkius, pirmieji jau yra išdalinti Alytaus regione.

Kita naujiena – nuo šių metų liepos 1-osios atliekas rūšiuojantys šalies gyventojai turės galimybę mokėti mažesnį atliekų surinkimo mokestį.

„Koks bus tas mokestis, kiek jis sumažės, turės nuspręsti kiekviena savivaldybė.

Rūšiuoti atliekas nutarusiems gyventojams bus pasiūlyta per 45 dienas pasirašyti specialiąją sutartį, kurioje ir bus numatyta visa tvarka.

Pirmiausia šia galimybe galės pasinaudoti individualūs namų ūkiai, o vėliau ir nuosavų bei daugiabučių namų bendrijos”, – teigia A.Petkus.

Viceministras patikino, kad visus atliekas rūšiuojančius gyventojus rengiamasi aprūpinti tam skirtomis priemonėmis: namų ūkius – konteineriais, o gyvenančius butuose – šiukšlėms rinkti skirtais maišais.

„Butuose gyvenantiems žmonėms nėra reikalo apsistatyti keliomis atliekų rūšiavimo šiukšliadėžėmis. Kiek domėjausi, užsienio šalyse visos neorganinės kilmės nesuyrančios atliekos namuose yra dedamos į tą patį maišą, o vėliau jau jo turinys išmėtomas į atskirus stiklo, popieriaus ar plastiko atliekų konteinerius”, – sako viceministras.

Vos prieš metus atliekas rūšiuoti pradėjusi interjero dekoratorė vilnietė 36 metų Greta Motiejūnienė prisipažino, kad iki to jai reikėjo užaugti ir nueiti ilgą kelią.

„Nors gyvenau name ir turėjau pakankamai vietos, to nedariau – visas šiukšles mečiau į vieną bendrą šiukšliadėžę.

Tik tada, kai išvažiavau gyventi į kaimą, arčiau gamtos, ėmiau rūšiuoti šiukšles.

„Jei žmogus norės, visada suras, kur ir kaip jas surinkti ir padėti. Žinote, čia tas pat kaip skambus dažnai girdimas pasiteisinimas, kad neturiu laiko sportuoti”, – juokiasi G.Motiejūnienė.

Pasak jos, gyvenantiems nuosavuose namuose yra daugybė vietų, kur galima rūšiuoti atliekas – sandėlis, garažas, rūsys arba kitos pagalbinės patalpos.

Gyvenantiems butuose interjero dekoratorė siūlo tradicinėje šiukšlių surinkimo vietoje – virtuvės spintelėje po plautuve vietoj dažnai ten stovinčio krepšio ar dėžės bulvėms laikyti pastatyti dar vieną šiukšliadėžę arba sumontuoti stalčių ant ratukų.

Į šią antrąją šiukšliadėžę reikėtų mesti perdirbti skirtas atliekas – popierių, plastiką, stiklą. Šiai šiukšliadėžei prisipildžius jos turinį atskirai išrūšiuoti į atskirus maišus arba tai padaryti jau atvežus prie konteinerių.

Dabar projektuodama namų interjerą G.Motiejūnienė visada savo klientams pasiūlo virtuvėje po plautuve palikti nemažai vietos – apie 1,5 metro spintelei, į kurią tilptų atliekoms rūšiuoti skirtos dėžės arba maišai.

„Jei projektuotojas ar virtuvės baldų gamintojas pats nerūšiuoja atliekų, jis niekada nepasiūlys ir nepaskatins to daryti ir kliento”, – pažymi G.Motiejūnienė.

Dažnai į Lenkiją pigiau apsipirkti traukiantys lietuviai iš ten atsiveža ir atliekoms rūšiuoti skirtų dėžių. Bene didžiausią jų asortimentą siūlo visame pasaulyje populiarus švedų baldų prekybos tinklas.

Šis prekybos tinklas ne tik pats rūpinasi šiukšlių rūšiavimu – kiekvienoje jo parduotuvėje yra elektros lempučių, baterijų, popieriaus ir plastiko surinkimo dėžės, bet ir ragina tai daryti savo pirkėjus, siūlydamas įsigyti patogių naudoti, stilingų ir prie įvairaus interjero priderinamų atliekų dėžių.

Jų pasirinkimas gana didelis: įmontuojamos į virtuvės spinteles, pastatomos, pakabinamos, skirtingos spalvos, formos ir dydžio, o kainuoja nuo 13 iki 150 litų.

„Lietuviai vieni per kitus sužino apie tas šiukšliadėžes, kreipiasi į mus ir pasinaudoja siūloma paslauga – kol šis tinklas dar neatidarė savo parduotuvės Lietuvoje, vežame išsirinktas prekes iš Lenkijos.

Ten važiuojame du kartus per savaitę ir beveik visada tarp atvežamų prekių būna užsakytų atliekoms rūšiuoti skirtų šiukšliadėžių”, – sako bendrovės „Besta.lt” pardavimų vadybininkas Kšyštofas Tučinskis.

Lietuvoje jau keletą metų šiukšliadėžes atliekoms rūšiuoti gamina viena Ukmergės rajone veikianti medienos gaminių bendrovė.

Tiesa, šios medinės, ekologiškos ir kompaktiškos, maždaug 80 litrų talpos šiukšliadėžės labiau dera nuosavuose namuose arba jų kiemuose.

„Statyti butuose jos yra per didelės, nebent tiktų įkurdinti daugiabučio laiptinėje.

Nudažius skirtingomis spalvomis kelias tokias dėžes galima pastatyti vieną šalia kitos arba atskirai po vieną.

Į dėžes yra dedamas šiukšlėms skirtas maišas, o dėžę užpildžius – ištraukiamas, nunešamas ir iškratomas į tam skirtus konteinerius”, – sako įmonės vadovas Pranciškus Šarka.

Ukmergiškių siūlomos šiukšliadėžės nėra brangios – kainuoja iki 30 litų, nes yra gaminamos iš medienos atliekų.

Pasak P.Šarkos, be minėtų šiukšliadėžių, įmonė dar gamina medinius lauko tualetus, šunų būdas, vaikams skirtas uždaromas smėlio dėžes, lauko baseinus ir kita.

„Tai nėra pagrindiniai mūsų gaminiai, tačiau jie yra paklausūs”, – teigia P.Šarka. 

Nors Lietuvoje jau bemaž dešimtmetį raginama rūšiuoti atliekas, kad ši sistema veiktų be trikdžių, visiems mums dar reikia labai pasistengti. Žmonės namuose neranda vietos šiukšlių maišams, o ir ne visuose kiemuose stovi tam skirti konteineriai.

Aplinkos ministerija inicijavo „Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo” įstatymo pataisas, pagal kurias nuo šių metų įvairių pakuočių gamintojai ir importuotojai turės rinktis: arba nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis (vadinamąjį pakuočių tvarkymo mokestį), arba burtis į organizacijas, kurios, sudariusios sutartis su visomis 60 šalies savivaldybių, tiesiogiai prisidės prie atliekų rūšiavimo, surinkimo, išvežimo darbų finansavimo.

Vadinamasis pakuočių tvarkymo mokestis Lietuvoje įvestas nuo 2004 metų.

Įmonės turėjo jį mokėti arba gauti pažymas, kad už šių atliekų tvarkymą susimoka atliekų tvarkytojams.

Kadangi iš beveik 20 tūkstančių tokių įmonių didžioji dalis gaudavo minėtas pažymas, jų mokami pinigai, deja, taip ir nepasiekdavo savivaldybių, organizuojančių atliekų surinkimo grandį. 

LR korespondentas Romoje ir Vatikane

Kaip priversti italus rūšiuoti atliekas? Šito nežino netgi griežtasis ekonomikos profesorius, šalies premjeras Mario Monti. Lengviausias būdas – fiskalinė prievarta, nors mokesčių kilpa jau ir taip smaugia italų šeimas.

Neseniai Italijos vyriausybė paskelbė naują atliekų rūšiavimo mokestį, kuris esą būtinas tam, kad italai pradėtų rūšiuoti. Mokestis bus kosminis ir kai kuriais atvejais viršys visiems privalomą nekilnojamojo turto mokestį.

Dėl atliekų rūšiavimo Italija nėra vieninga. Tiksliau, vietoj vienos valstybės yra net trys. Yra labai kruopščiai atliekas rūšiuojanti Italija – Milanas, Verona, Bolcanas, Bolonija ir kiti šiauriniai šalies miestai.

Yra improvizuojanti Italija, pavyzdžiui, šalies sostinė Roma: čia nėra jokių teisinių ar fiskalinių mechanizmų, reguliuojančių atliekų rūšiavimą. Todėl kas nori, rūšiuoja, o visi kiti nesukdami galvos atliekas meta į vieną šiukšlių konteinerį.

Ir galiausiai yra nerūšiuojanti atliekų Italija – Neapolis ir kiti pietų miestai. Čia atliekų rūšiavimo problema nuolat sprogsta tarsi pavojinga ekologinė bomba.

Neapolyje atliekų rūšiavimas yra ta tema, kuria geriau nekalbėti, nes gyventojai paprasčiausiai neturi galimybių atskirai mesti stiklo, plastiko, popieriaus, metalo. Nėra specializuotų atliekų perdirbimo įmonių, savivaldybės neturi noro iš esmės spręsti svarbios ekologijos problemos, nėra ir pačių gyventojų sąmoningumo. Todėl atliekose skęstantis Neapolis yra niūrus perspėjimas visiems, kas pro pirštus žiūri į šią ne itin maloniai kvepiančią problemą.

Nevienodą italų požiūrį į atliekų rūšiavimą rodo šie skaičiai: pavyzdžiui, Šiaurės Italijos miestai Novara, Rovigas, Belunas išrūšiuoja 60 proc. atliekų, o štai Sicilijoje padėtis yra tragiška: Katanijoje išrūšiuojama vos 7 proc., Palerme – 8 proc. atliekų. Milijoną gyventojų turinčio Neapolio gyventojai pajėgia išrūšiuoti 17 proc. atliekų.

Kaip atliekas rūšiuoja lyderiai? Gąsdindami baudomis ir slaptomis vaizdo kameromis. Šiaurės Italijoje yra miestų, kuriuose municipalinės švaros tarnybos darbuotojai seka, kas ir į kokį konteinerį metama. Pastebėję nukrypimų nuo rūšiavimo taisyklių išsyk skiria baudą. Pavyzdžiui, Belune bauda už atliekų rūšiavimo nusižengimus siekia 500 eurų (1725 litus). Daugelyje Italijos miestų veikia atliekų rūšiavimo sistema „porta a porta“ – nuo durų prie durų. Savivaldybė gyventojams duoda tam tikrą skaičių įvairių spalvų maišelių atliekoms. Maišeliai paliekami prie įėjimo į namus, ankstų rytą juos surenka municipalinės švaros tarnybos darbuotojai. Žinoma, vėliau maišelių turinys yra tikrinamas, o nusižengusieji baudžiami. 

Specialiai LR, Berlynas

Jeigu iki šiol manėte, kad vokiečių nacionalinis sportas – futbolas, gerokai apsirikote. Iš tiesų vokiečiai tiesiog pamišę dėl atliekų rūšiavimo.

Daugumai vokiečių šis procesas asocijuojasi su aplinkosauga. Į klausimą, ką asmeniškai daro aplinkos labui, 65 proc. vokiečių atsako, kad kruopščiai rūšiuoja atliekas. Pagal spalvas.

Plastikines pakuotes vokiečiai meta į geltoną konteinerį arba geltonus maišus – jos bus perdirbamos. Maisto atliekos renkamos į rudą konteinerį, makulatūra – į mėlyną. Žalius, skaidrius ir rudo stiklo butelius gyventojai meta į vieną iš trijų stiklo konteinerių – jie žalsvi. Likusias atliekas ir tas, kurių kilmės nustatyti nepavyksta, vokiečiai meta į pilką konteinerį: jos dažniausiai sudeginamos.

Ar dar reikia pridurti, kad senus baldus, kitokius griozdus ir sugedusius elektros prietaisus vokiečiai veža į specialius sąvartynus? Senus drabužius galima mesti į „Caritas” ar kitos labdaros organizacijos konteinerį. Baterijas surenka maisto parduotuvės. Pasenusius medikamentus vokiečiai neša atgal į vaistinę, jie sunaikinami.

Atliekų surinkimo konteineriai stovi daugiabučių namų kiemuose arba pusrūsiuose, kartais – gatvėje. Jų skaičius apskaičiuojamas pagal gyventojų skaičių. Name padaugėjo gyventojų ir atliekos ėmė kauptis maišeliuose šalia konteinerio? Netrukus komunalininkai pastato naują.

Dažniausiai atliekų rūšiavimas prasideda virtuvėje, kur stovi dvi ar netgi trys šiukšlių dėžės, nelygu kokių atliekų namuose daugiausia.

Rūšiuoti atliekas vokiečiai mokomi pradinėje mokykloje. Kad tik nesupainiotų!

Ši sistema buvo įvesta praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje. Tada gyventojams buvo išdalinta milijonai geltonų maišų, o organizacija DSD („Duales System Deutschland” – „Duali Vokietijos sistema”) išleido milijonus jai propaguoti.

Tiesa, tuo valstybės parama ir baigėsi. Jokių priemokų už atliekų rūšiavimą gyventojai negauna.

Vokiečiai įsitikinę, kad perdirbant atliekas galima pagaminti daug naudingų produktų ir taip taupyti žaliavas. DSD skelbia, kad 2008 metais buvo perdirbta 2,6 mln. tonų panaudotų pakuočių, tad esą anglies dvideginio išmetimas į atmosferą sumažėjo tiek, kiek jo išmeta 630 tūkst. vidutinio dydžio automobilių – maždaug 1,4 tonos.

„Nustatėme naują atliekų rūšiavimo standartą ir esame atliekų rūšiavimo pasaulio čempionai”, – įsitikinęs DSD vadovas Norbertas Vollis.

Tačiau pastaruoju metu vis daugėja balsų, kad sistemą teks keisti. Esą ji per daug sudėtinga ir atliekos atskiriamos ne šimtu procentų, ypač geltonuose konteineriuose. Bavarijos gyventojai apskritai nedrausmingi ir rūšiuoja tik 50 procentų atliekų.

Yra ir kitokių bėdų: ne visos bendrovės laikosi nurodymo užregistruoti gaminamas pakuotes DSD duomenų bazėje, kad jas būtų galima perdirbti. Be to, kartu su neišrūšiuotomis atliekomis sudeginama daug naudingų medžiagų.

Gali būti, kad priėmus naują įstatymą Vokietijos gatvėse bus pastatyti dar vienos spalvos konteineriai smulkiems elektros gaminiams, kuriuose yra daug vertingų metalų. Arba liks tik dviejų rūšių konteineriai sausoms ir šlapioms atliekoms, kaip siūlo kai kurie atliekų pramonę analizuojantys mokslininkai.