Praėjusiais metais Žilvinas Šolys drauge su grupe asociacijos narių aplankė dvi dešimtis Europos šalių, sėmėsi bitininkavimo patirties, diskutavo sektoriaus ateities klausimais. Ir sukaupė medaus pateikimo bei vartojimo patirties.
Pasak Ž. Šolio, germanų, slavų, romėnų tautų palikuonys medų laiko nacionalinio, privalomai kasdienio ir vaišių stalo atributu. Šaukštelis medaus užgeriamas vietos žolelių arbata arba kava.
Lietuvis medų prisimena tik susirgęs – ir tai liudija mūsų bitininkystės verslo (nuo lauko iki stalo) primityvumą.
Nelinksmi mums ir „Eurostato“ pateikiami duomenys: vokietis, prancūzas, olandas, belgas per metus suvalgo vidutiniškai 2-4 kg medaus, lietuvis suvartoja viso labo 200 g.
Viešai skelbiamais duomenimis, Lietuvoje esama apie 11 tūkst. bitininkų, asocijuotų (priklausančių draugijoms) – apie 3 tūkst. Civilizuotų bičių ūkių suskaičiuotum apie šimtą. Keturios dešimtys sertifikuotų ūkių, gaminančių išskirtinės kokybės produkciją, įsikūrę toli nuo vieškelių, fabrikų, taršos šaltinių, tiesiog laukinės gamtos apsuptyje.
„Nė vienoje Europos šalyje nerasime tokių sąlygų bitynams įkurdinti, - pripažįsta Ž. Šolys, - tačiau retas bičiulis suvokia mūsų gamtos išskirtinumo privalumus. Kaimyninės Lenkijos laboratorijose ištirtas lietuviškas medus liudija apie žiedadulkių gausą, vaistingųjų savybių puokštę. Lietuvoje kol kas nustatomas tik produkto drėgnumas, bet mūsų vartotojams pakanka ir to“.
„Savame kaime pranašu nebūsi“, - liudija lietuvių išmintis. Galbūt tai pastūmėjo medaus vartotojus ieškoti pigios įvežtinės, abejotinos kilmės ir kokybės produkcijos, į šešėlį nustumiant nacionalinio saldžiojo verslo atstovus.
Antai prieš metus vienoje šalies muitinėje buvo sulaikyta keliolika tonų neaiškios kilmės falsifikuoto medaus. Tolesnis siuntos likimas nežinomas. Nūnai prekybos centrų lentynas nugulęs „anoniminis“ medus (bityno adresas nurodomas saldaus mišinio išpilstymo vieta).
Pasak Ž. Šolio, bitininkai stebisi, jog nėra Bitininkystės įstatymo, nacionalinės bitininkystės koncepcijos, vartotojas paliekamas vienas su pigaus ir pigesnio medaus alternatyvomis.
„Lietuviškas medus, žinant jo kilmės istoriją ir turinio vertingumą, turėtų kainuoti bent keturis kartus brangiau, nei dabar yra, - pasakoja Ž. Šolys. – Baltarusijoje, Lenkijoje, Austrijoje už nustatytos geografinės kilmės ir pripažintos kokybės medaus kilogramą mokama vidutiniškai apie 80 litų. Panašiai tiek turėtų kainuoti ir lietuviškas išskirtinės kokybės medus“.
Pasak Ž. Šolio, praėjusiais metais daugelyje Europos bitynų medaus kilogramo savikaina svyravo apie tris eurus. Pagrindiniai gamybos kaštai – kuras (važinėti po bityno skyrius), sirupas bitėms maitinti ir vaistai.
Daugelis lietuvių, stambių bitynų savininkų, medų parduoda urmine kaina, kuri artima savikainai. Ne paslaptis, jog tūkstantinius ir didesnius bitynus turi keliolika bitininkų-verslininkų, sezono metu per dieną prisukančių vidutiniškai po 3 t prekinio medaus. Ši produkcija patenka į prekybos centrus, konditerijos įmones, yra prekybininkų eksportuojama.
Pridedamąją vertę gauna, deja, ne bitininkai. Ir tai silpnina visą nacionalinį bičių ūkio sektorių.
Kaip teigia Ž. Šolys, asocijuotoms struktūroms priklauso nedidelis procentas bitininkų, ir tai yra viena priežasčių, kodėl sektoriuje klesti sumaištis.
Dalis bitininkų iš Skuodo, Tauragės, Varėnos, Vilkaviškio, Šakių, Alytaus, Kaišiadorių ir kai kurių kitų rajonų jau senokai įvairiais keliais eksportuoja užsienio laboratorijose patikrintą puikios kokybės lietuvišką medų. Pirkėjai iš JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Danijos pageidauja didelio kiekio rūšinio (pagal žiedadulkių sudėtį) lietuviško medaus.
O šalies viduje Lietuvos pirkliai, tarytum privalantys kovoti už nacionalinio verslo prioritetus, gerą dešimtmetį supirkinėja medų po kelis litus už kilogramą, tačiau dažnai pamiršta atsiskaityti.
Nukentėjusiems bitininkams pradėjus ieškoti skolų, pirkliai suskanta likviduoti firmas, keisti įmonių pavadinimus, o tuomet gaudyk vėją laukuose.
„Neturime savo užnugario – stiprios savivaldos organizacijos“, - kalba Ž. Šolys.
Būtent tokia apverktina padėtis paskatino įkurti Lietuvos bitininkų asociaciją, vienijančią pačius stipriausius, iniciatyvų nestokojančius daugelio rajonų bitininkus.
Asociacija ramstį rado Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungoje. Bendromis pastangomis siekiama populiarinti bičių produktus, ugdyti medaus vartotojus, šviesti visuomenę.
Jau ne viename bičių ūkyje rasime patrauklų sodybos kampelį, skirtą bičių produktams reklamuoti bei degustuoti. Asociacijos vadovas Ž. Šolys ateinančią vasarą pakvies turistus, keliautojus, jaunuosius bičiulius į savo sodybą, esančią netoli Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės vandens baseino.
Čia lankytojų lauks visas bitininko kelias: senoviniai ir dabartiniai aviliai, bitininko apranga, pažintis su bitėmis, koriais ir medumi. Edukacinė programa užtruks apie pusantros valandos.
Panašia kryptimi dirba ir gausiausia šalyje Kauno bitininkų draugija, vienijanti 496 bičiulius. Visi labai smalsūs, imlūs naujovėms, puoselėja bičiulystės su kaimo bendruomenėmis idėjas. Palengva ieškoma sąlyčio taškų su šeimos ūkininkais, stambiaisiais žemvaldžiais, savo laukuose auginančiais padidintos rizikos kultūrą – rapsus.
Mišrių ūkių savininkai su malonumu priima „pasiganyti“ bites, o prie augalininkystės ūkių rapsams žydint (ir juos purškiant chemikalais) bitininkai priversti organizuoti savanorišką bičiulių sargybą.
Mokslininkai nustatė, tik vengia pasakyti garsiai, jog bičių imuninė sistema nusilpsta tuose intensyvios žemdirbystės regionuose, kur auginami rapsai. Ten bitės serga, nyksta, miršta.
„Briuselis mums siūlė paramą bitynų žemėlapiui sudaryti, tačiau mes pasirinkome paramą pirkti avilius, - kalba Ž. Šolys. – Prieš penkerius metus neįsivaizdavome, jog bičių ligos ir mūsų šalyje parodys tokį pandeminį pobūdį“.
Pasak Ž. Šolio, daugelis Europos šalių turi elektroninius bitynų žemėlapius, ligų ar nelaimių atveju pagalba bitėms suteikiama labai operatyviai. Lietuvos laukai, tarsi koks pokario Afganistanas, prismaigstyti mirtinų minų – vieno ar dviejų avilių bitynų. Jų šeimininkai vysto „sezoninį“ verslą: pavasarį nusiperka avilį su bitėmis, pastato negyvenamoje sodyboje arba paveldėtoje pamiškėje, o rudenį atvažiuoja su kibiru pasiimti medaus.
Tokiuose „bitynuose“ knibžda ligų, parazitų, virusų.
Oficialiai registruotų, prižiūrimų bitynų šeimininkai savo iniciatyva stengiasi ištirti aplinką, įspėti ar nesavanaudiškai pamokyti tokius bitininkus mėgėjus, tačiau bitės nuskrenda toliau, nei jų šeimininkas gali įsivaizduoti, ir į avilį grįžta su nemaloniomis „lauktuvėmis“.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (jos regionų skyriai) žino situaciją, teoriškai tarsi privalėtų patikrinti visus kuruojamoje teritorijoje esančius bitynus, tačiau praktiškai reaguoja tik į raštiškus pareiškimus arba skundus. Ne paslaptis, jog minėtoje valstybės tarnyboje nėra bitininkystės specialistų.
Daugelį metų visuomenė diskutuoja, kur įsigyti tikro lietuviško medaus, kaip nustatyti jo kokybę ir pan. Susitikimuose su rajonų bitininkais Ž. Šolys taip pat nagrinėja tokį klausimą. Vieni parduoda medų tiesiai iš namų – tuomet nekyla problemų dėl medaus kilmės ir autentiškumo.
Antra galimybė – ūkininkų turgeliai, trečia – miestiečių šventės, mugės, parodos. Tačiau bitininkui pasirodžius viešumoje, būtina savo ūkio medaus produkciją patiekti kvalifikuotai, subtiliai ir išradingai.
Asociacijoje kalbama apie privalomą bitininkų kvalifikacijos įteisinimą, savotišką „žaliąjį diplomą“, kaip yra beveik visose Vakarų Europos šalyse. Juk dirbti prie bičių, prekiauti medumi gali ne bet kas.
„Šioje srityje – nearti dirvonai, - pripažįsta Ž. Šolys. - Reikia išsamių mokymų, ką jau suskato daryti Lietuvos šeimos ūkininkų ir Žemės savininkų sąjungos“.
Pionieriais šioje srityje pasirodė Bičių karalienės ir Metų bitininkai. Jų pelnyti titulai privertė bičiulius parengti unikalias medaus etiketes. Vėliau šią tradiciją papildė įmonė „Ekoagros“, suteikianti specialų kokybės ženklą patikrinto bičių ūkio produkcijai.
Šalies bitininkų bendrijoje plevena originalaus lietuviško medaus prekės ženklo idėja. Alkoholinių gėrimų banderoles primenanti etiketė turėtų ženklinti tik sertifikuoto, valstybės pripažinto bityno produkciją.
Originalioje, išskirtinį numerį turinčioje etiketėje privalėtų būti bitininko nuotrauka, bityno adresas, telefono numeris, medaus kokybės įvertinimas, produkcijos galiojimo laikas. Informacija pateikta lietuvių ir anglų kalbomis.
„Mūsų asociacija vienija iniciatyvius daugelio rajonų bitininkus, - pasakoja Ž. Šolys, - mes mokomės keliaudami ir diskutuodami, nemažai investuodami į edukacinę veiklą. Bitininkystė – intelektualus verslas, sudarantis sąlygas lietuviško kaimo plėtros, žemdirbystės sėkmei“.
