Antanas yra sukūręs žinomų Vilniaus restoranų ir kavinių interjerą – „Skonio ir kvapo”, „Saint Germain”, „Bohemos”. Taip pat garsųjį viešbutį Panevėžyje „Romantika”, tik autorius užsimena, kad ten jo dvasios jau nebedaug likę. Dar – Klaipėdos vyninės „Petit Marseille” interjerą.
Jo darbų sąraše – kelios dešimtys altorių ir keli dvarai.
Galėtų girtis ir garsių žmonių pavardėmis, užsakymu Šveicarijoje bei Rusijoje, bet vyras to vengia. Atrodo lyg ne šių laikų žmogus. Net keista, kaip jis dar laikosi – visas toks nestandartinis, nepasiduodantis, niekam nepaklūstantis.
Kas nori jo kurto interjero, geriau tegul nesikiša į darbą, nes A. Pužauskas kuria taip, kaip jaučia, ir nepripažįsta jokių kompromisų. Bet gal ne veltui, nes jo darbai vadinami interjero poezija. O žmonės kalba, kad jis ne tik namus sukuria plačiąja prasme, bet ir gyvenimą pagražina, kai kuriais atvejais – net patvarko.
„Mano vyras nori grįžti namo – parskrenda lyg ant sparnų”, – girdėjau ne vieną panašų atsiliepimą.
„Pas mane ateina sužaloti žmonės, – kalba Antanas. – Būna, aš su jais susipešu. Bet visos pasakos baigiasi laimingai – ir mes tampame draugais.”
Kaip gyvena pats kūrėjas? Jo, žmonos Žanos (43 m.) ir aštuonmečio sūnaus Mykolo butas nėra labai didelis – 52 kvadratinių metrų. Bet jame užtenka vietos dar trims šunims ir keturiems katinams. Ne pirktiniams grynaveisliams, o priklydusiems ir priglobtiems.
Erdvioje svetainėje nuo pat ryto traška židinys. Paprastas, be stiklo ir įmantrios puošybos. Kaip ir viskas A. Pužausko namuose. Sakytum, sena, pasendinta. Bet šeimininkas nieko nesendina. Net jei spintai verkiant reikia naujos išvaizdos, jis ją geriau perdažys, bet nesendins, kaip dabar madinga.
Jis nemėgsta nieko, kas nors kiek dvelkia kopija, imitacija, netikrumu.
Antanas tiesiog leidžia daiktams gyventi. Nežinia, kaip jie atrodytų kitoje erdvėje, bet pašnekovo namuose viskas atrodo tauriai. Ir netgi tarpusavyje susiję kažkokiais trapiais ryšiais.
Pavyzdžiui, ant spintos tupi ryškiaspalvės paukštės iškamša. Bet Antanas jautė, kad jai liūdna. Kai kartą grįžęs iš kaimo pamatė šalia paukštės padėtą džiovintų gėlių puokštę, buvo pasiruošęs nusilenkti savo moteriai. Štai tokia smulkmena byloja apie vienas kito palaikymą ir pagarbą.
„Aš sukūriau namų lukštą. Jį pripildo mano moteris. Ji tarsi mano smuikas. Būna, kad ir susipešame, bet parėjęs namo galiu jaustis gerai”, – dėsto menininkas.
Ant palangių pūpso apdaužytos puodynės, jose veša gėlės. Pilna toli gražu nenudailintų skulptūrėlių.
Iš kur jos atsiranda?
„Kartą draugas paprašė padėti rūsyje kasti. Sakau, gerai, bet ką iškasiu – tas mano”, – juokiasi A. Pužauskas.
Taip namie atsirado istoriškai vertingas angelas. Nors ir apdaužytas, visame namų kontekste atrodo didingai.
Vaiko ir mamos kambarys pilnas knygų, albumų, Antano ir jo draugo tapytų paveikslų bei nuotraukų.
Šiuose namuose žmonės pasaulį, namus ir gyvenimą supranta kitaip.
Pavyzdžiui, nors namuose netrūksta ir užsienio svečių, čia nėra didelio prabangaus stalo, prie kurio visi susėstų. Kai reikia, vieni įsitaiso ant sofos, kiti pamėgę pagalvėles, padėtas ant grindų.
Šiuose namuose nėra ir standartinės dvigulės lovos. Nejauku klausti, bet Antanas gudriai šypsosi ir sako paerzinsiantis visus: „Mes visi esame aristokratai. Vyras ir moteris turi susitikti pailsėję.”
Be to, vyras įsitikinęs, kad moteris atlieka didžiausią darbą gyvenime – augina žmogų. Tad nevalia jai įkyrėti ir trukdyti.
Ne mažiau nei daiktai įdomios A. Pužausko erdvės. Ištapytos ir dekoruotos, šleivos ir kreivos, suskilinėjusios, bet tai, regis, tik padeda joms skleisti savitą dvasią.
Antanas nepuola tinkuoti ir glaistyti įtrūkų. Jis leidžia gyvenimui tekėti sava vaga. Nebent atsargiai prie, mūsų akimis žiūrint, defekto dar ką nors sukuria.
Dažnas apstulbtų, kad ir nuo tokio sprendimo: Antanas sienoje pamatė plyšelį, pro kurį iš lauko pučia vėjas. Neužtaisė jo – nusprendė, kad drėgmės pritvinkusiam būstui reikia natūralios ventiliacijos.
Viskas namuose turi istoriją, tad keista matyti paprastą virtuvės spintelę. Antanui svarbiausia – patogumas. Todėl ir neverčia elementarios spintelės vaidinti rafinuotos damos iš praeities. Ta spintelė puikiai atrodo tarp senovinių indų, svogūnų pilnų krepšių ir krūvos kompaktinių plokštelių – šiuose namuose dažnai skamba muzika.
Nesuko Antanas galvos ir dėl durų tarp svetainės ir virtuvės. Ketino jas statyti, bet kai toje vietoje buvusią krosnį išgriovė, arkos viršuje atsivėrė gražus plytų reljefas. Jo neslėpė ir nedailino – pakabino sunkaus audinio užuolaidą, kurią valiūkiškai laiko milžiniškas kutų spurgas.
Vonia irgi neįprasta. Naujuose namuose jai vietos nebuvo. Antanas panaudojo dalį laiptinės, vedančios į rūsį. Laiptai liko: jeigu reikia muilo, tenka palypėti kelias pakopas.
„Jei būtų patogu, įprasta – būtų nuobodu. O užeini į tokią vonią – ir nuobodulys dingsta”, – pasakoja Antanas.
Kaip kyla mintis, nereikia kūrėjo klausti, nes jis nežino. Džiaugėsi su vienu prancūzų rašytoju radęs bendrą kalbą tuo klausimu. Tiksliau, nekalbėjo apskritai, tik persimetė vienu kitu sakiniu, kad abu negalėtų atsakyti, iš kur ateina sumanymai. Galėtų nebent reikšmingai parodyti pirštu į viršų – suprask, iš Dievo.
Iš pradžių Antanas išsivalo erdvę. Sudeda grindis. Ir tuomet ne suplanuoja – tiesiog pamato, kas kur turi atsirasti. Beje, nors namie grindys naujos, bet atrodo lyg sendintos. Bet tuo juk kaltinti Antano negalima.
„Viskas natūralu. Sudedu grindis, toliau namuose vyksta kūryba, viskas ant tų grindų krinta. Kai viską baigiu, išplaunu grindis – štai ir atrodo jau su istorija”, – paaiškina šeimininkas.
Gal A. Pužauskas galėtų patarti, kaip kiekvienam susikurti savitus namus? Pasirodo, nuostabiausi ir gražiausi dalykai yra šalia, tik reikia juos pastebėti ir įsileisti.
„Daugelis žmonių saugumą supranta kaip standartą. Tačiau jei nori ko nors neįprasta, reikia apsispręsti, ar liksi prie to tariamo saugumo.
Atsisakius jo patenkama į naujas erdves, o tuomet prasideda naujas gyvenimas. Ten daug paslapčių ir baisu. Ne visiems tai įveikiama, bet aš einu drąsiai. Grožis – mano maistas”, – postringauja A. Pužauskas.
Tad kūrėjas siūlo pirmiausia net ir standartinį butą išdažyti baltai ir nesukti galvos dėl spalvų, nešvaistyti pinigų plytelėms. Erdvės namų atmosferai pernelyg daug įtakos neturi.
Svarbiausia – daiktai. O štai jie turi būti tikri – paveikslai, knygos. Brangu?
„Bet gyvenime nebūna nemokamų dalykų”, – įsitikinęs Antanas.
