Surasti laikrodininką Laisvės alėjoje – nesunku. Užtenka paėjėti keletą minučių, kad pamatytum keletą iškabų. Tačiau prakalbinti čia įsikūrusius meistrus nelengva.
Visi it susitarę tvirtina: reklamos nereikia, nes ateis daugiau klientų, o ir taip dirbama po keliolika valandų per parą.
Kad amatas nyksta, patvirtina ir Kauno rotušės bei Vytauto Didžiojo karo muziejaus laikrodžius prižiūrintis inžinierius.
Taisyti apsiima ne visus
Netoli Įgulos bažnyčios įsikūręs Romualdas Šuliokas iškart patikina, kad jo profesija nyksta. Sovietmečiu amato paslapčių išmokęs vyras šiandien nežino nė vienos mokymo įstaigos, kuri rengtų laikrodininkus. Tačiau mokslas nėra vienintelė problema – dėl būdo savybių laikrodininku gali tapti tik vienas iš dešimties norinčių. Kitiems nepakanka kantrybės ir atsidavimo kruopščiam darbui.
„Taisau įvairiausius laikrodžius. Štai dabar po stalu yra keletas, kurie kainuoja keliasdešimt tūkstančių litų. Turiu ir pigių. Remontuoti apsiimu tik tuos, kuriems sugaištamas laikas bus vertas atlygio, nes klientų netrūksta“, – sakė meistras.
R. Šuliokas – vienintelis iš kalbintų laikrodininkų sutiko nusifotografuoti ir prisistatyti. Kiti meistrai itin vengė bet kokių nuorodų, kurios padėtų surasti jų darbo vietą.
Mados ir įpročiai pasikeitė
Viena tokių meistrių – Laisvės alėjos ir S. Daukanto sankirtoje esančiame rūsyje įsikūrusi Rasa. Kaip ir įprasta laikrodininkams, moteris specialybę įgijo prieš kelis dešimtmečius.
„Tiek laikrodžiai, tiek jų mados nuo sovietmečio pasikeitė. Dabar tiek privežta visko iš Vokietijos, iš kitur, kad tenka taisyti visiškai nematytus prietaisus. Tačiau jei pataisyti nesiseka, konsultuojuosi su kolegomis, ir paprastai išeitį randame“, – pasakojo moteris.
Laikrodininkė įsitikinusi, kad šiais laikais gerą laikrodį galima nupirkti už kelis šimtus litų. Juolab kad pasikeitė laikrodžių nešiojimo įpročiai. Seniau žmonės turėdavo tik vieną laikrodį, su kuriuo vaikščiodavo visur. Šiandien dažnas turi po keletą įvairioms progoms skirtų prietaisų.
Rasa, kaip ir R. Šuliokas, pritaria, kad laikrodininkų sparčiai mažėja. Tačiau norintiems jais tapti lengvo kelio nežada. Lietuvoje nėra laikrodininkus rengiančios mokymo įstaigos, o mokytis pas meistrą daugumai jaunimo trūksta ir paprasčiausių žinių, ir kantrybės.
Nežino, kad reikia prisukti
„Būna, kad jaunimas, ypač merginos, atneša mechaninį laikrodį į taisyklą ir sako – pataisykit. Pažiūriu, pasakau, kad niekas nesugedo, tiesiog reikia kasdien prisukti. Nustemba. Šiais laikais jaunimas moka tik kompiuterio klavišais tarškinti, o ne vinį įkalti. Nieko nebesupranta“, – apgailestavo dar vienas Laisvės alėjos laikrodininkas Viktoras.
Tvirtinantis, kad pats sutaiso visus dar rūdimis nevirtusius laikrodžius, Viktoras neslepia – tapti geru laikrodininku reikia mažiausiai dešimtmečio, o visaverčiu meistru – kelių dešimčių metų. Vos kelerius metus su laikrodžiais dirbančius žmones jis tiesiai šviesiai vadina pradinukais.
Pačiam meistrui pagarbą kelia tik tie laikrodžiai, kurių mechanizmus jis laiko meno kūriniais. Dažniausiai – tai dešimtis ir šimtus tūkstančių kainuojantys prietaisai. Tačiau taisyti tokius egzempliorius Viktoras apsiima itin retai. Šis darbas reikalauja milžiniškos atsakomybės – negalima palikti nė menkiausios žymės ar įbrėžimo, kad kitas laikrodininkas suprastų, jog buvo atliktas remontas.
„Man siūlė taisyti tokius laikrodžius. Būtų buvęs ir atlygis didžiulis. Tačiau tvarkydamas tokius mechanizmus laikrodininkas patiria didžiulę įtampą. Jei būčiau apsiėmęs, visai nebeturėčiau nervų“, – sakė pašnekovas.
Viktoras neslepia, kad klientų jam, kaip ir kitiems laikrodininkams, netrūksta. Vyras norėjo, kad jo darbo vieta liktų paslaptimi. Esą darbo tiek, kad spėti ir taip neįmanoma, o pyktis su žmona nesinori.
„Taip jau yra, kad laikrodininkas taisydamas laiko prietaisus pats praranda laiką ir jo nebeturi“, – liūdnai pokalbį baigė kaunietis.
Inžinierių įkalino mieste
Kauno rotušės ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus laikrodžius prižiūrintis inžinierius Arūnas Poškevičius mano, kad tikruosius laikrodininkus jau seniai beveik išstūmė baterijų keitėjai. Kad amatas nyksta, patvirtina ir vyro patirtis. Prieš keletą metų jis buvo nusprendęs baigti laikrodininko mokslus ir gauti įgūdžius patvirtinantį diplomą.
„Nepavyko surasti jokios mokymo įstaigos, kuri rengtų laikrodininkus. Žinių man atlikti savo darbą pakanka, tačiau norėjau tai įrodančio popieriaus. Deja, kad ir kiek stengiausi rasti tokią galimybę, man nepavyko“, – prisiminė pašnekovas.
Du išskirtinius miesto laikrodžius prižiūrintis specialistas neslepia, kad pradžia buvo sunki – sugedusį rotušės mechanizmą teko sukurti iš naujo. Ilgo ir nuolatinio remonto reikalavo ir Karo muziejaus prietaisas. Nors kai kurias priežiūros subtilybes papasakojo prieš tai muziejaus laikrodį prižiūrėjęs meistras, A. Poškevičiui bėgant laikui reikėjo pačiam perprasti mechanizmą ir pakeisti ne vieną dalį, kad gedimai pasitaikytų kuo rečiau.
„Laikrodininkai Lietuvoje taps tokiu reiškiniu, kaip ir kardų kalimo specialistai Japonijoje. Esu girdėjęs tokį titulą – aštuntos kartos kardų kalimo meistras. Kai nėra jokios mokymo įstaigos, jokios bendruomenės, belieka tik amato paslaptis perduoti iš kartos į kartą, kaip senovėje“, – apgailestavo pašnekovas.
Išskirtinių miesto laikrodžių priežiūra, kaip juokauja jų prižiūrėtojas, įkalina Kaune. Kas savaitę prisukti muziejaus įrenginį turintis vyras išvykti iš Kauno ilgiau nei septynioms dienoms negali. Maža to, rotušės laikrodis per metus retai nuo tikslaus laiko nukrypsta daugiau kaip porą sekundžių, o muziejaus laikrodžiui minutė per savaitę – norma. Todėl jį tenka nuolat reguliuoti ir stebėti, kad neužstrigtų.
Žavi Pažaislio laikrodis
„Didžiausia bėda kyla, kai temperatūra svyruoja apie nulį. Tada mechanizme kaupiasi daug drėgmės, kuri virsta ledu ir trikdo darbą. Jeigu kas sulūžta, tenka gaminti pagal specialų užsakymą. Prisimenu, kai reikėjo vienos nestandartinės spyruoklės. Padaryti tinkamą pavyko gal iš 15 ar 20 karto“, – pasakojo A. Poškevičius.
Kauniečiui žaviausias yra Pažaislio vienuolyno laikrodis. Kai kurios ne vieną šimtmetį skaičiuojančio mechanizmo dalys buvo medinės.
„Tikslumas tais laikais nebuvo svarbus. Manau, kad laikrodžius kartais tiesiog pareguliuodavo pagal saulės padėtį, ir viskas“, – juokėsi A. Poškevičius.
Suklysti lengva
Kauno miesto viešosiose erdvėse laikrodžių daug. Tačiau kokį laiką jie rodo, niekas nekontroliuoja.
Už atskirus prietaisus atsakantys savininkai laiką reguliuoja savo nuožiūra. Toks elgesys kelia nemažai painiavos.
Prieš keletą metų vienos įmonės Laisvės alėjoje prižiūrimi laikrodžiai laiką rodydavo net su poros valandų paklaida.
