Atnaujintoje Raudondvario pilyje (Kauno r.) viešinčius tris prezidentus akylai stebėjo ne tik visur juos lydintys apsaugininkai, bet ir smalsūs vaikai. Šalių viršūnių apdarus jie apžiūrinėjo pro langus. Mat dvaro teritorijoje esančiuose dviejuose dviaukščiuose pastatuose gyvena butus juose privatizavę kauniečiai.
„Nedaug ką ir pamatė: automobiliais privežė prie pat durų ir įleido į dvarą“, – šyptelėjo 36-erių Edvinas Nakutis, kurio vaikai šį vizitą stebėjo pro savo namų antrojo aukšto langą.
Vaikštinėjant po pakaunės Renesanso pažibą – Raudondvario pilies dvaro parką prieš akis iškyla visa Tiškevičių šeimos didybė ir užmojai: baltais sniego kąsniais lyg varške apkibusios medžių šakos, akmenimis grįsti žvyro takai, nedidukai kuklūs suoleliai.
Gyventojai ir toliau džiaugtųsi išskirtine vieta bei uostų parko skleidžiamą gryną orą, jei ne kalbos esą valdžia juos norėtų iškraustyti, o pastatus pritaikyti turizmo reikmėms – įrengti svečių namus.
Įkandin kalbų atkeliauja ir paveldosaugininkų griežti perspėjimai dėl niokojamo kultūros paminklo.
Nežinia sustabdė remontus
E. Nakutis dvaro pašonėje gimė, užaugo, sukūrė šeimą ir toliau čia gyvena. Jo tėvai daugiabutyje turėjo 2 butus. Vieną jų E. Nakutis rekonstravo, atliko remontą.
Vyras skaičiuoja, kad investavo apie 150 tūkst. litų. Jo būstas šildomas malkomis, jas į antrą aukštą tenka įkelti pro langą.
Planų atnaujinti ir jam priklausančią palėpės dalį jaunas vyras kol kas atsisakė. „Nežinome, kaip čia bus su tais mūsų butais“, – dvejojo gyventojas.
Jo dvejones stiprina ir tai, kad butus dvaro sodybos šeimininkė – Kauno rajono savivaldybė – gali sugalvoti išpirkti už mažesnę kainą. O ką už gautus pinigus įsigyti?
„Iš parko ant asfalto mes tikrai nesikelsime“, – perspėjo E. Nakutis.
Šį gyventoją suprasti galima – jo būsto vertė pakilo vien jau jį atnaujinus. Vertę didina ir paveldo objekto statusas, ir unikali jo vieta, ir galimybė šildytis autonomiškai.
Derėsis kitų metų viduryje
Kauno rajono valdžia su dvaro gyventojais kol kas oficialiai nediskutavo, tačiau valdininkai šį kompleksą mato vientisą ir tikrai be jokių gyventojų „intarpų“.
Rajono savivaldybės administracijos direktorius Ričardas Pudževelis paaiškino, kad valdžia turės numatyti ilgalaikę šio valstybės paminklo strategiją.
„Greičiausiai kitų metų viduryje pradėsime kalbėtis ir su gyventojais. Reikės derėtis, svarstyti, kad svarbi ir kaina“, – pridūrė R. Pudževelis.
Užklysta ir pas gyventojus
Kol Kauno rajono savivaldybė dar tik ieško galimybių išpirkti butus, patys gyventojai mėgaujasi visais šios vietos privalumais.
Dvaro teritoriją stebi saugos tarnyba, čia nuolat vyksta įvairūs renginiai, o vasaromis šurmuliuoja jaunavedžiai.
„Mūsų vaikai jiems kelia pastoja ir saldainių prašo“, – juokiasi E. Nakutis.
Jis ir pats prisimena čia prabėgusią smagią vaikystę: slapukaujant rengiamus žygius į greta stovinčią oranžeriją. Joje auga seniausia ir storiausia Lietuvoje palmė, tarp milžiniškų lapų noksta bananai, kurie sovietiniais laikais augusiems vaikams atrodė lyg uždraustas vaisius.
Šiltuoju metų laiku po Raudondvario pilies dvaro sodybą šmirinėjantys turistai netyčia užsuka ir į vietos gyventojų namus.
Tačiau išvydę prie durų sustatytus dviračius, vaikiškas mašinėles, skubiai užveria duris.
„To triukšmo ir smalsuolių neapsikentę kartais užrakiname namus ir išvažiuojame į sodybą“, – pasakojo E. Nakutis.
Naują kaminą įsirengė patys
Vytauto Didžiojo universiteto istorikas Remigijus Civinskas trijų kambarių bute viename iš dviejų Raudondvario pilies dvaro teritorijoje esančių daugiabučių apsigyveno prieš aštuonerius metus. Butą pirko iš ankstesnės gyventojos.
Aukštas 3,5 metro lubas taupant šildymą teko pažeminti. 60 kvadratinių metrų būstą apšildo malkomis kūrenamas židinys, tačiau sename pastate nuolat kaupiasi drėgmė, kuri ypač kamuoja pirmo aukšto gyventojus.
Dvaro gyventojams priklauso tik patys butai, palėpė virš jų ir rūsys. Jie įsitikinę, kad namo sienas, stogą turi atnaujinti pastatų šeimininkas – tai yra, rajono savivaldybė.
„Mūrinis pastato kaminas buvo toks susidėvėjęs, kad vieną dieną ėmė ir nugriuvo. Gyventojams teko patiems už savo pinigus įrengti naują“, – pasakojo R. Civinskas. Jo duomenimis, paskutinį kartą už valstybės lėšas šie dvaro daugiabučiai buvo rekonstruoti 1972 metais.
Kiek valstybė galėtų mokėti?
„Keltis gyventi kitur tikrai nenorėtume, nebent būtų pasiūlytas panašus būstas. Mano šeima šį butą ir rinkosi dėl unikalios jo vietos“, – tikino R. Civinskas.
Vasaromis po atviru dangumi dvaro teritorijoje rengiami įvairūs menininkų plenerai, koncertai. Viskas vyksta tiesiog šių gyventojų kieme.
„Kur dar rasi geresnę vietą: gamtoje, su pramogomis ir visai šalia miesto?“ – svarstė gyventojas.
Prieš kelerius metus trijų kambarių butas šiame dvare buvo parduotas už 240 tūkst. litų. Tiesiog senasis gyventojas būstą pardavė naujam gyventojui. Ar Kauno rajono savivaldybė mokėtų tokius pinigus? Anot kalbintų nekilnojamojo turto vertintojų, visas dviejų aukštų pastatas galėtų kainuoti apie milijoną litų.
Pirmieji įsikėlė mokslininkai
Kauno rajono savivaldybė dvarą perėmė 2008 metais. Prieš tai statiniai priklausė 1956 metais Raudondvaryje įkurtam Agroinžinerijos institutui (nuo 2010 metų jis prijungtas prie Aleksandro Stulginskio universiteto).
Būtent jo darbuotojams ir buvo pasiūlyti žinybiniai būstai dvaro teritorijoje.
Dviejuose daugiabučiuose iš viso buvo po aštuonis butus. Laikui bėgant vieni gyventojai išsikėlė, kiti ir toliau liko dvare. Jie nutarė rekonstruoti pastatą ir padidinti gyvenamojo būsto plotą. Taip abiejuose daugiabučiuose liko po keturis butus.
Namus kūrena malkomis
Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad tarp pagrindinio dvaro pastato ir oranžerijos šalia buvusios ledainės pastatytuose dviaukščiuose namuose veikė oficinos – tarnams skirtos gyvenamosios patalpos. Jose galėdavo apsistoti ir dvaro svečiai.
Dabar šie pastatai neatrodo nei labai nugyventi, nei kažkaip ypatingai rekonstruoti. Lauko sienų dažai vietomis atsilupę, pastatams reikia naujų stogų. Vienų butų langai pakeisti plastikiniais, kitų – palikti mediniai arba išvis užmūryti.
Įėjus į laiptinę, padvelkia šalčiu – bendrai naudojamų patalpų gyventojai nešildo. Prie laiptinės durų svečius pasitinka dviračiai, rogės, grėbliai ir kiti lauko darbų padargai. Po laiptais esanti niša užpildyta pirmo aukšto gyventojo malkomis.
Šiame pastate galima pasinaudoti ir centriniu šildymu, tačiau gyventojai linkę taupyti ir namus šildosi malkomis.
Sovietinius laikus mena plytelėmis išklotos laiptinės aikštelės, kurios visiškai nedera su senais mediniais turėklais. Juos gyventojai prižiūri, dažo, saugo drožybos elementus.
Atgyti padėjo europinės lėšos
Gyventojai prisimena, kad liūdnos dvaro dienos prasidėjo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Dvaras nyko tiesiog akyse.
1991–1995 metais pagrindiniame dvaro pastate veikė restoranas. Senieji gyventojai pasakojo, kad lėbautojai dvaro parke triukšmaudavo, šiukšlindavo.
Tik prieš kelerius metus, gavus ES lėšų, prasidėjo Raudondvario dvaro atgimimas.
Šiemet pagrindiniuose pilies dvaro rūmuose atidarytas Juozo Naujalio, dvaro kultūros ir dailės muziejus, santuokų rūmai, konferencijų salės, viešbutis ir pokylių menės rūsiuose. Restauruotame ledainės pastate duris atvėrė Kauno rajono turizmo informacijos centras.
Naujo gyvenimo laukia buvusios dvaro arklidės, kuriose bus įrengtas menų inkubatorius.
Šiuo metu sparčiai rekonstruojama oranžerija.
Dvare gyventojams – ne vieta
Snieguolė Navickienė
Viešosios įstaigos „Raudondvario dvaras“ direktorė
„Su dvaro teritorijoje įsikūrusiais gyventojais turime derinti renginius, pranešti jiems apie jų laiką, galimą triukšmą. Kol kas negalime užtikrinti ir saugumo, mat dvaro vartų negalime uždaryti, nes gyventojai turi teisę kada panorėję įvažiuoti ar išvažiuoti iš savo namų.
Mano nuomone, visas kompleksas turi būti pritaikytas turizmo reikmėms. Jeigu tvarkome visą dvaro sodybos kompleksą, nenorime, kad šie daugiabučiai namai išsiskirtų. Reikia keisti ir stogus, sutvarkyti fasadus.
Visą dvarą matome kaip turistų traukos centrą. Oficinose galėtų apsistoti svečiai, kurių dabar neturime kur apgyvendinti.
Vasaromis teritorijoje rengiami menininkų plenerai, į kuriuos atvyksta ir svečių iš užsienio. Jiems galime pasiūlyti tik keturis kambarius, esančius pilyje.
Taip, gyventojai nekalti, kad jie atsidūrė dvaro teritorijoje, tačiau pamažu mes su jais kalbame apie galimą butų išpirkimą. Tam lėšų turėtų surasti rajono savivaldybė. Ji šį klausimą laiko itin svarbiu.“
Ištaiginga grafų rezidencija
Raudondvario pilies dvaras – XVII a. pradžios Lietuvos renesanso architektūros paminklas.
Dvaras stūkso Nevėžio dešiniojo kranto aukštutinėje terasoje, šalia Nevėžio ir Nemuno santakos, 9 km nuo Kauno Jurbarko kryptimi. Raudondvario ansamblio pagrindinis pastatas – XVII a. antrosios pusės pilis–rūmai su bokštu. Rūmai kartu su 3,8 ha parko teritorijoje išsidėsčiusiais dviem oficinų pastatais, oranžerija, arklidėmis ir ledaine sudaro vieningą dvaro ansamblį.
Istorikai teigia, kad pilį XVI a. antroje pusėje pradėjo statyti Kauno pakamaris Vaitiekus Dzevaltauskas. Vėliau pilies dvarą valdė daug iškilių Lietuvos didikų: Jonas Eustachijus Kosakovskis, Janušas Radvila, Boguslavas Radvila, Jonas Karolis Vorlovskis, Antanas, Juzefas, Henrikas Kazimieras Zabielos, Mykolas, Benediktas Emanuelis ir Benediktas Henrikas Tiškevičiai.
Raudondvario pilies dvaro architektūriniame ansamblyje ryškiausiai išlikę paskutiniųjų dvaro valdytojų grafų Tiškevičių giminės veiklos pėdsakai. Po 1831 metų gaisro, sudegus mediniams dvaro pastatams, grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius statydino naują jau mūrinį dvaro ansamblį. Yra žinoma, kad šiuo laikotarpiu čia dirbo garsūs architektai: lietuvis Jonas Margevičius, Jokūbas Voleris iš Prūsijos ir italas Lauras Cezaris Anikini.
Valdant Tiškevičiams pilis tapo ištaiginga grafų rezidencija, kurioje buvo sukauptos didžiulės paveikslų, meno dirbinių, retų knygų ir egzotiškų augalų bei gyvūnų kolekcijos.
Paveldosaugininkai jau įspėjo
Asta Naureckaitė
Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vyriausioji valstybinė inspektorė
„Raudondvario dvaro sodyba laikoma Lietuvos kultūros paminklu. Dvaro teritorijoje esančių gyvenamųjų daugiabučių situacija išties sudėtinga. Dėl pakeisto suplanavimo, plastikinių langų esu ne kartą gyventojus įspėjusi žodžiu, taip pat buvau surašiusi ir pažeidimų protokolus.
Pačių griežčiausių priemonių kol kas nesiėmėme, tačiau, matant viso likusio komplekso rekonstrukciją, teks iš gyventojų išreikalauti imtis atstatymo darbų. Saugomos vertingosios šių statinių savybės – stalių gaminiai, medžiagiškumas, fasadai, suplanavimas, tūris.“
