Lietuvos Magelanu pramintas vyras neslepia, kad keliaujant vandeniu žmogaus poreikiai sumažėja - svarbūs tampa ne supantys daiktai, o vaizdai ir žmonės, namais pradedi vadinti mažytę laivo kajutę.
„Pasiekęs vieną horizontą, nori pamatyti, kas slepiasi už antrojo, - juokiasi pamaryje su šeima gyvenantis keliautojas. - Tai lyg priklausomybė, kurios neįmanoma atsikratyti. O sunkiausia kiekvienos naujos kelionės pradžioje - atsiplėšti nuo krantinės.“
Šilutėje gimusį A. Varną nuo mažens traukė vanduo. Pašnekovas sako, kad jam norėjosi pamatyti, kas yra kitame Kuršių marių krante. Pirmąją savo jachtą jis suprojektavo ir pasistatė būdamas vos 14-os ir ja pasiekė Kuršių nerijos krantus.
Tąsyk medžiagą burėms A. Varnas pirko Sovetske, pačias bures pasiuvo jo močiutė, o jachtos stiebas buvo pagamintas iš tiesiausios miške rastos pušies. Vėliau vyras jūreivystės amato mokėsi Kaliningrado aukštojoje jūrų techninėje mokykloje, Klaipėdos jūreivystės mokykloje. Dabar A. Varnas buriavimo moko kitus ir džiaugiasi galintis planuoti ateities keliones ir dėlioti naujus maršrutus.
„Nors Klaipėdos jūreivystės mokyklą baigiau sovietmečiu, pirmą sykį į jūrą išplaukiau jau Lietuvai būnant nepriklausomai. Sovietinei valdžiai atrodžiau nepatikimas“, - prisimena jis. Baltijos jūra buvo pirmoji, kurią buriuotojui teko perplaukti. 1991 metais išplaukęs Skandinavijos šalių krantų link, A. Varnas su įgula tikina patyręs kultūrinį šoką.
„Pirmą kartą plaukiau į jūrą, pirmą kartą mačiau Vakarų valstybes. Patyrėme ne tik kultūrinį, bet ir inžinerinį šoką. Tą kartą labai aiškiai suvokiau, kad noriu pamatyti pasaulį“, - prisimena A. Varnas.
Savo rankomis, skaičiuoja buriuotojas, jis jau yra pastatęs 5 jachtas. Pasaulį apiplaukusi „Ragainė II“ - irgi A. Varno rankų kūrinys.
Per dvejus metus jachta su įgula aplankė 40 šalių. „O dar tiek liko nepamatyta!“ - sako A. Varnas.
Vandenį tyrinėjo nuo mažens
„Esu „šimtaprocentinis“ pamario gyventojas. Matyt, trauka vandeniui, gimus šiame krašte, yra natūrali“, - juokiasi buriuotojas.
A. Varnas save vadina Vytauto Kernagio kartos atstovu - jam artimos hipių judėjimo idėjos, apimančios laisvės - vidinės ir visuomeninės - siekimą. Šią laisvę jam dovanojo galimybė buriuoti, pažaboti gamtos stichiją, pažinti jos galią ir žmogaus galimybes.
Pinigus keliautojas vertina tik kaip priemonę savo tikslams pasiekti. Plaukiant jachta, skaičiuoja pašnekovas, jų nereikia daug: „Tai yra prioritetų klausimas. Vienam reikia prabangaus automobilio, kitam - laisvės jausmo. Man jį suteikia kelionės. Štai plaukdami aplink pasaulį trise per mėnesį išleisdavome apie 1500 litų.
Tai vos 500 litų asmeniui per mėnesį. Sutikite, kad už tokią sumą pragyventi Lietuvoje nėra įmanoma.
Tiesa, naudojomės tuo, ką mums davė gamta - Ramiajame vandenyne valgėme tik pačių pasigautą žuvį, salose prisiskindavome čia pat augančių vaisių. Draugas norvegas išmokė mane konservuoti žuvį, todėl turėjome ir jos atsargų.“
Jachta tampa namais
Gebėjimas planuoti, analizuoti ir prisitaikyti, anot A. Varno, būtini norint keliaujant. Viena - patogiai gyventi sausumoje, kita - su įgula glaustis mažoje laivo kajutėje. Be galimybės išeiti tiesiog pasivaikščioti.
„Keliaujant jachta tampa namais. Ir patikėkite, čia yra visko, ko gali prireikti. Planuodamas kelionę privalai pasirūpinti, kad joje tau nieko netrūktų.
Šiuolaikinės jachtos kajutė - tai labiau inžinerinis įrenginys, o ne gyvenamoji erdvė. „Ragainės II“
kajutėje gali miegoti ir 6 žmonės. Kita vertus, buriuotojai juokauja, kad geriausia yra plaukti arba vienam, arba su moterimi“, - juokiasi keliautojas.
Keliautojas prasitaria, kad šiuo metu kartu su dukra aktyviai ieško naujos, didesnės jachtos. Ši bus skirta būsimai kelionei.
Vyrui širdį glosto ir tai, kad aistra kelionėms pavyko užkrėsti visą šeimą - jo žygiams niekada neprieštaravo žmona, o prie jų mielai jungdavosi sūnus ir dukra. A. Varno vaikai augo jūroje, todėl nenuostabu, kad ši juos ir maitina - Ispanijos Baskijos regione su draugu gyvenanti dukra Rasa užsiima jachtų pristatymu į įvairias pasaulio vietas, moko buriuoti, plukdo turistus Viduržemio jūroje. Baltijos jūros vandenis naršo sūnus.
„Vien ko verti kelyje sutikti žmonės - kartu plaukiantys buriuotojai, svečioje šalyse sutikti vietiniai ir keliautojai. Būtinai grįšiu į Pietų Korėją, Filipinus ar Malaiziją aplankyti ten gyvenančių draugų“, - sakė A. Varnas.
Artimiausiuose A. Varno planuose - ne tik metų metus truksianti kelionė, bet ir tikslas pėsčiomis pereiti 800 km ilgio piligrimų kelią į Ispanijos miestą Santjago de Kompostela.
Tinkamu laiku tinkamoje vietoje
Buriuojant, sako keliautojas, svarbiausia yra sveikata. Kantrybė, gebėjimas prisitaikyti, pakantumas ne visuomet smagiems iššūkiams savaime atsiranda tai darant, o štai sveikatos tau tarnauti nepriversi. Be to, jūroje nevalia rizikuoti. Saugumas, anot buriuotojo, yra kertinis jo plaukiojimų principas.
„Kiekvieną kelionę planuoju itin kruopščiai - renku duomenis apie lankytinas šalis, jų saugumą.
Tenka viską apgalvoti, nes vienur vizų reikia, o kitur - ne. Pasaulio buriuotojų bendruomenė bendrauja per internetą, renkasi į būrį ir pro nesaugias ar konfliktiškas šalis plaukia kartu.
Neplaukiame, jei abejojame dėl oro sąlygų. Juokais tariant, pastaruosius 20 metų stengiuosi tinkamu laiku būti tinkamoje vietoje“, - juokiasi A. Varnas.
Pašnekovas apgailestauja sakydamas, kad saugumą kelionėje gali nulemti ir tai, pro kokios religijos šalį plaukiama: „Daugiau konfliktinių ar pavojingų situacijų patiriama islamiškose šalyse. Vis dėlto mums, krikščionims, jų kultūra yra svetima. Kaip ir jiems mūsiškė.“
Ironiška tai, prisimena pašnekovas, kad didžiausią ir grėsmingiausią savo audrą jis patyrė ne kur nors prie Afrikos krantų, o gimtojoje Baltijos jūroje. Aplink Bornholmo salą plaukusią įgulą užklupo štormas. Bangų aukštis buvo 12-14 metrų.
„Jei kas man būtų pasakęs, kad Baltijos jūroje būna tokių bangų, būčiau nepatikėjęs. Vėjo greitis siekė 40-50 metrų per sekundę. Žinote, koks tai jausmas? Toks, lyg važiuotumėte automobiliu 130-140 km/val. greičiu iškišęs galvą pro langą“, - patiriamą jausmą siūlo patiems įvertinti buriuotojas.
Svarbiausia, tikina jis, - nepanikuoti.
Būdamas Lietuvoje A. Varnas buriuoti moko kitus ir džiaugiasi, kad dažnas jo mokinys užsikrečia šia aistra: „Aišku, iš šios veiklos milijono nesusikrausi, bet man užtenka. Kur kas svarbiau - keliauti, matyti, jausti. Pasaulis yra labai didelis ir gražus.“
Buriuotojas pasidžiaugia, kad ir sausumoje, ir vandenyje ji supa gamta. Šalia namų stūkso miškas, o pasiekti jūrą - vieni juokai. Vien dėl to gyvenimo pajūryje vyriškis niekada nekeistų į kitką. Todėl ir grįžti į Lietuvą, pripažįsta užkietėjęs keliautojas, visuomet gera.
