Subjektyvų teisingumo jausmą lemia tokie svarbiausi veiksniai: galimybė
pareikšti savo nuomonę, teisėjo ar kito pareigūno neutralumas, elgesio
etiškumas, ginčo šalių informavimas apie konflikto sprendimo būdus,
apeliacijos galimybė ir panašiai.
Vienas iš Vilniaus Universiteto atlikto tyrimo (jį parėmė Lietuvos
mokslo taryba) tikslų - įvertinti teisėjų ir ikiteisminio tyrimo
pareigūnų elgesio atitiktį procedūrinio teisingumo reikalavimams, taip
pat šios atitikties pokyčius (palyginti su 2004 m. duomenimis), rašo
Vilniaus universiteto žurnalas „Spectrum“.
Tyrimo metu stebėjome 57 baudžiamųjų bylų teismo posėdžius, be to,
apklausėme 73 nuteistuosius ir 55 nukentėjusiuosius nuo nusikalstamos
veiklos.
Teismo posėdžių stebėjimo rezultatai parodė, kad teisėjų elgesio
atitiktis procedūrinio teisingumo reikalavimams skirtingose situacijose
yra labai įvairi (svyruoja nuo 1,8 iki 93 proc.).
Kaip ir 2004 metais, ši atitiktis priklauso nuo to, kaip procedūrinio
teisingumo reikalavimai suformuluoti procesiniame įstatyme: teisiškai
reglamentuotose situacijose teisėjų elgesys atitinka procedūrinio
teisingumo reikalavimus 70,8 proc. atvejų, tačiau kai įstatymas
nereglamentuoja situacijų, teisėjų elgesys ati tinka procedūrinio
teisingumo reikalavimus tik 30,6 proc. atvejų.
Kai kuriais atvejais teisėjai nevykdo net ir detalių procesinio įstatymo
reikalavimų. Tokie baudžiamojo proceso „supaprastinimai“ dažniausiai
susiję su kaltinamojo teisių išaiškinimu (pvz., rečiausiai buvo
išaiškinama nušalinimo teisė - tik 52,6 proc. atvejų, teisė į gynybą -
82,5 proc. atvejų, teisė pasakyti paskutinį žodį - 84,2 proc. atvejų ir
pan.).
Kitas teisėjų elgesio vertinimo šaltinis buvo nuteistieji, t. y.
asmenys, pralaimėję bylą (jų įsitikinimas, kad byla buvo sprendžiama
teisingai, gali būti svarbus „buferis“, kuris sušvelnina nepalankaus
sprendimo poveikį).
Nors beveik pusė nuteistųjų teis ėjų elgesį vertina kaip daugiau ar
mažiau teisingą, tačiau, jų manymu, ne visi teisėjai laikosi
procedūrinio teisingumo reikalavimų (pvz., 45,2 proc. nuteistųjų nurodė,
kad jie negalėjo daryti poveikio teismo procesui, 49,3 proc. - kad
teisėjas demonstravo savo išankstinę nuomonę, 11,0 proc. - kad nebuvo
išaiškinta nė viena teisė, 77,8 proc. - kad teisės buvo išaiškintos
formaliai).
Kartu reikia pasakyti, kad teisminį bylos nagrinėjimą, palyginti su
ikiteisminiu tyrimu, nuteistieji vertino pozityviau. Pavyzdžiui, tik
daugiau kaip trečdalis nuteistųjų ikiteisminio tyrimo pareigūnų elgesį
vertino kaip daugiau ar mažiau teisingą (42,9 proc. tiriamųjų nurodė,
kad pareigūnai neatsižvelgė į jų prašymus, 47,9 proc. - kad jiems
nebuvo išaiškinta nė viena teisė, 4 5,2 proc. - kad jiems buvo daromas
spaudimas, 57,5 proc. - kad pareigūnai elgėsi šališkai ir pan.).
Galiausiai trečiasis teisėjų elgesio vertinimo šaltinis buvo nusikaltimo
aukos. Nors daugiau kaip du trečdaliai nusikaltimo aukų vertina teisėjų
elgesį kaip daugiau ar mažiau teisingą, ir jos mano, kad ne visi
teisėjai laikosi procedūrinio teisingumo reik alavimų (pvz., 47,3 proc.
atvejų nukentėjusieji negalėjo daryti poveikio teismo procesui, 40 proc.
- tik iš dalies galėjo išsakyti savo nuomonę, 21,8 proc. - neturėjo
galimybės teismo metu pateikti prašymų ir pan.).
Be to, nusikaltimo aukų teises ir atsakomybę už melagingus parodymus
teisėjai dažniausiai išaiškindavo formaliai.
Panašiai kaip ir nuteistieji, nusikaltimų aukos teisėjų elgesį,
palyginti su ikiteisminio tyrimo pareigūnų, vertina kaip teisingesnį.
Tik apie pusę nusikaltimo aukų ikiteisminio tyrimo pareigūnų elgesį
vertino kaip daugiau ar mažiau teisingą (47,3 proc. atvejų pareigūnai
nepaaiškino tiriamiesiems teisinio parodymų davimo pagrindo, 38,1 proc.
- ignoravo arba neatsižvelgė į jų prašymus, 36,4 proc. - elgėsi
neetiškai ir pan.).
Be to, 65,7 proc. atvejų nukentėjusiųjų teisės, 63,4 proc. - pareigos,
39,5 proc. - atsakomybė už melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo
pareigūnų buvo išaiškinta formaliai.
Kadangi pareigūnų (visų pirma ikiteisminio tyrimo) elgesys su
nusikaltimo aukomis gana dažnai neatitinka procedūrinio teisingumo
reikalavimų, o jų veiksmai suprantami kaip formalūs, išlieka nemaža
tikimybė, kad nusikaltimo aukos, susidurdamos su teisėsaugos sistema,
gali patirti antrinę žalą (pirminę žalą jos patyrė dėl įvykdyto
nusikaltimo).
Per pastaruosius metus įvyko teigiamų teisėjų elgesio pokyčių - šiuo
metu jų elgesys, palyginti su 2004 m., statistiškai reikšmingai labiau
atitinka procedūrinio teisingumo reikalavimus (palyginus 2004 m. ir 2011
m. nuteistųjų apklausos duomenis, nustatyt a tendencija, kad ir
ikiteisminio tyrimo pareigūnai dabar labiau laikosi procedūrinio
teisingumo reikalavimų, tačiau šie pokyčiai nėra tokie reikšmingi kaip
teisėjų).
Gauti rezultatai džiugina, bet kartu verčia kalbėti apie mūsų šalyje
susidariusią paradoksalią situaciją: viena vertus, teisėjų elgesio
atitiktis procedūrinio teisingumo reikalavimams didėja, todėl turėtų
didėti ir žmonių pasitikėjimas bei pasitenkinimas teisėjų ir teismų
darbu; kita vertus, viešųjų apklausų rezultatai rodo, kad žmonių pasitikėjimas
teismais mažėja.
Mūsų manymu, tokiai paradoksaliai situacijai galėjo turėti įtakos
keletas veiksnių: a) daug viešųjų apklausų dalyvių nebuvo tiesiogiai
susidūrę su teismais; b) pasireiškia žmonių vertinimų inertiškumas -
suformuota neigiama nuomonė neleidžia jiems pastebėti teigiamų teisėjų
darbo pokyčių; c) taikomos viešųjų apklausų metodikos lemia daugiau ar
mažiau iškreiptus rezultatus.
Nors nustatyta teigiamų teisėjų elgesio pokyčių, tačiau jų elgesio
atitiktis procedūrinio teisingumo reikalavimams vis dar yra nepakankama
(kol kas išlieka gana dideli esamo ir siektino elgesio skirtumai).
Todėl reikalingos tolesnės pastangos siekiant padidinti teisėjų elgesio
atitiktį procedūrinio teisingumo reikalavimams ir atitinkamai - žmonių
pasitikėjimą teisėjais bei teismais.
Siekiant šio tikslo turėtų būti rengiami specialūs teisėjų (ir kitų
teisėsaugos pareigūnų) mokymai, kad jie galėtų kuo tiksliau suprasti ne
tik teisinius, bet ir psichologinius savo veiksmų padarinius (pvz.,
pareigūnai galėtų būti mokomi, kaip reikėtų bendrauti su kaltinamaisiais
(teisės pažeidėjais), nukentėjusiaisiais ir liudytojais, koks yra
procedūrinio teisingumo vaidmuo siekiant užtikrinti žmonių paklusnumą
įstatymams ir pareigūnų sprendimams, kokios procedūros žmonių paprastai
suprantamos kaip teisingos, kokius efektus jos sukelia ir pan.).
Be to, teismų administracija turėtų siekti, kad teismuose būtų taikomos
priemonės, skatinančios žmonių suvokiamą procedūrinį teisingumą (pvz.,
parengiamos informacinės brošiūros, kuriose būtų pateikiama informacija
apie teismo proceso ypatumus ir bylininkų teises, internetiniai
puslapiai, kuriuose žmonės galėtų surasti jiems reikalingos
informacijos ir gauti konsultacijas arba atsakymus į dažniausiai
užduodamus klausimus), taip pat turėtų būti imamasi analogiškų pastangų
(parengiami informaciniai biuleteniai ir / ar internetiniai puslapiai)
siekiant, kad teismų darbuotojai suprastų procedūrinio teisingumo svarbą
ir stengtųsi laikytis procedūrinio teisingumo principų.
Galiausiai pačiose teisėsaugos institucijose turėtų būti laikomasi
procedūrinio teisingumo reikalavimų, nes tyrimų duomenys leidžia manyti,
kad pareigūnai, bendraudami su žmonėmis, labiau laikysis procedūrinio
teisingumo principų tada, kada jie savo organizacijoje patys patirs
teisingumą ir pagarbą (kitaip tariant, jeigu pareigūnai mano, kad jų
vadovybė laikosi teisingumo principų ir elgiasi pagarbiai, tada didėja
tikimybė, kad jie taip pat elgsis ir su žmonėmis).
* * *
Gintautas Valickas yra Vilniaus Universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros profesorius.
