„Ne, mentaliteto keisti nesirengiame. Suprantu, kad Estijoje terminalų populiarumas jau 30 proc. pasiekė iš dalies dėl mūsų uždaro charakterio – žmonėms patinka viską atlikti savarankiškai, jei tik gali, be reikalo su niekuo nebendrauja, – sklandžia lietuvių kalba atsakė „Post 24“ direktorius Lietuvoje Joona Saluveeras. – Manome, kad augant elektroninei prekybai galėtume padidinti savo rinkos dalį. Pirmiausia, naudojantis terminalais nereikia į namus įsileisti kurjerio - juk tai ne visiems malonu, - antra, nereikia derintis prie pristatymo laiko, kaip tai būna siunčiant kažką autobusu. Iki metų pabaigos Lietuvoje veiks 35 mūsų terminalai, beje, jie dirbs visą parą.“
Išsiaiškinus, kad estais mūsų paversti niekas nesirengia (matyt, tikisi, kad virsime patys), visai įdomu žvilgterėti į bendrovės „Sprinter tyrimai“ nustatytas lietuviško siuntimo ypatybes.
Dažniausiai lietuviai ir siunčia, ir gauna drabužius (40,5 proc. siunčia, 42 proc. gauna). Tiesa, dažniausiai juos siunčia Panevėžyje ir kaimo vietovėse gyvenantys žmonės, o gauna – Vilniaus bei Šiaulių gyventojai. Akivaizdi išvada – tėveliai siunčia kojines studentams, o vadybininkai siunčiasi kostiumus iš užsienio.
Dėmesio – paštu iš Lietuvos iškeliauja maistas!
Gal ir ne paštu, gal jį išveža paslaugūs autobusai, tačiau faktas lieka faktu – antras pagal populiarumą lietuvių siunčiamas objektas (maisto produktus prisipažino siuntę 28 proc. apklaustųjų) Lietuvoje gaunamas kur kas rečiau (6,2 proc. apklaustųjų maistą gauna). Priežastys gali būti tik dvi – arba pašte jį suvalgo, arba maistas keliauja į užsienį. Kadangi paštininkai nepasirodė labai stori, spėjame, kad pagaliau pradeda aiškėti, kodėl Norvegija lietuviams virto tokiu rojumi. Bepigu norvegiška alga džiaugtis lietuvišką lašinį graužiant. Šį spėjimą patvirtina ir tai, kad maistą dažniausiai siunčia 46-55 m. žmonės, smulkūs verslininkai bei ūkininkai.
Nagi, pažiūrėkime, kaip su tomis siuntomis į užsienį? Tyrimas taip pat parodė, kad į užsienio šalis, kuriose gyvena apklaustųjų artimieji, iškeliauja daugiausia siuntų – 43,5 proc., o ir išvykusių į užsienį draugų bei pažįstamų lietuviai nepamiršta (30,5 proc. ką nors siunčia jiems). Dažniausiai į užsienį siuntas ruošia Vilniaus ir Kauno gyventojai. Rečiausiai – alytiškiai ir panevėžiečiai. Iš užsienyje gyvenančių artimųjų siuntas dažniausiai gauna Kauno miesto (60,7 proc.) ir kaimo vietovių žmonės (44,9 proc.), daugiausia vyresni nei 56-erių.
Dažniausiai siunčia (ne žmones, o siuntinius) ir gauna (ne į veidą, o siuntinius) šiauliečiai – siunčia 60,4 proc., gauna 70,8 procento. Moterys šioje srityje aktyvesnės už vyrus. Čia vėlgi kalbame apie siuntinių, o ne vyrų siuntimą.
Kaimo vietovių gyventojai kur kas pasyvesni siuntėjai negu miestiečiai, užtat ten gyvenantys smulkūs verslininkai ir namų šeimininkės dažniausiai paštu gauna kvepalus (29,6 proc.) taigi, paaiškėjo ir iš kur tas gaivus gimtinės laukų aromatas, ir kodėl jis miestų troleibusuose virsta smarve.
Elektroninio verslo viltys
Ir verslą Lietuvoje pradėję estai ir, matyt, visų kitų pašto tarnybų darbuotojai didžiausias viltis deda į elektroninę prekybą. Šiuo metu iš Lietuvoje veikiančių elektroninių parduotuvių įsigytas prekes gauna 21,2 proc. gyventojų. Tačiau žinant, kad Lietuva šioje srityje tris kartus atsilieka nuo Europos vidurkio (elektronine prekyba naudojasi tik 15 proc. žmonių, palyginti, šios prekybos lyderėje - Norvegijoje – per 70 proc.), optimistiškai galima įžvelgti milžinišką augimo potencialą.
„Europos Komisija nurodė, kad kol kas Europoje prastai išvystyta tarptautinė elektroninė prekyba, jai statoma per daug kliūčių, tad planuoja iki 2015 m. tas problemas išspręsti. Lietuvoje daug gyventojų dar neturi kreditinių kortelių, nepakankamai patogi atsiskaitymo sistema, baiminamasi naujovių, žmonės nesusigaudo, kaip grąžinti prekes, kaip užtikrinama garantija, – sakė J. Sauluveeras. – Pavyzdžiui, mūsų terminalai siūlo elektroninėms parduotuvėms tokią paslaugą, kaip 15 dienų galiojantis prekės grąžinimo kodas. Jei žmogus terminale atsiima siuntinį ir įsitikina, kad šis jam netinkamas, iškart gali surinkti reikalingą kodą ir tą siuntinį iš mūsų terminalo pasiųsti atgal.“
„Euromonitor“ prognozuoja, kad Rytų Europoje elektroninės prekybos apimtys iki 2016-ųjų turėtų augti vidutiniškai po 12 proc. kasmet (pasaulyje auga po 19 proc.). Juolab, kad turint tokį interneto greitį jau net gėda lėtai slinkti automobilių spūstyje ir grūstis parduotuvių eilėse perkant dovanas Kalėdoms. Tiesa, sėkmei reikia, kad daugiau stambių prekybos įmonių pradėtų verslą internete. Kova dėl šios rinkos tik prasideda.
O kol kas augimo tempai „Post 24“ nelabai džiugina. 88,5 proc. Lietuvos gyventojų siuntinius siunčia įprastu paštu, 28,2 proc., kaip jau minėjome, juos perduoda per draugus ar pažįstamus. Savitarnos terminalų tinklų teikiamomis paslaugomis naudojasi tik 7,5 proc. šalies gyventojų. Džiugina, kad „lėtųjų“ estų „Post 24“ terminalais naudojasi jau 5,4 proc. gyventojų, o analogiška ir seniau veikiančia „Lietuvos pašto“ paslauga „LP Express“ – 2,1 procento.
Taigi, lieka tas pats klausimas – ar lietuviai virs estais? Nes šiaip gyvenime to visai nesinorėtų, o štai „Lietuvos paštas“ galėtų to estiško „lėtumo“ ir pasimokyti…
