Kas tie žmonės? Paramos siekiantys dizaino kūrėjai.
Lietuvos dizaino forumo (LDF) direktorius Vytautas Gurevičius šypsosi: „Net po kelis kartus aplankiau visas ministerijas.” Ir ką? Nieko. Lietuvoje niekas neatsakingas už dizainą.
Europa jau yra suvokusi, kad kūrybinės industrijos šaliai gali duoti daug naudos, todėl dizainui tenka išskirtinis dėmesys.
„Jeigu kūrėjas prisiliečia prie keliolika gramų sveriančio metalo gabaliuko, tas metalas jau įgyja kitokią vertę. Tampa papuošalu ar peiliuku. Kas yra dizaino kūrėjas? Jis išmano estetiką, technologijas ir gilinasi į visus socialinius reikalus.
Nė vienas daiktas šalia mūsų neatsiranda iš niekur, pirmiausia jį nupiešia ar suprojektuoja dizaineris”, – aiškino V.Gurevičius.
Skandinavija seniai suprato, kad ši sritis gali garsinti šalį ir kartu padėti verslui. Ten valdžia remia ir skatina dizainerius.
Todėl skandinaviškas dizainas visose pasaulio rinkose yra paklausi prekė. Apskritai dizaino pramonė šiuo metu Europoje sparčiai plėtojama, ji skelbiama 2014–2020 metų viena prioritetinių industrijos šakų.
„Jei valstybė nespjautų į mus, galėtume ir mes būti ne tik dainuojanti, dabar – jau ir šokanti, bet ir gerą dizainą kurianti tauta”, – įsitikinęs pašnekovas.
Vienu šūviu – keturi zuikiai
– Lietuvoje dizaino kūrėjų finansiškai niekas negloboja, tačiau šį rudenį sėkmingai dalyvavote net keturiose tarptautinėse parodose: Europos dizaino sostinėje Helsinkyje, Taline, Rygoje ir Kijeve. Kas pasirūpino jumis? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo V. Gurevičiaus.
– Kultūros ministras Arūnas Gelūnas ir Suomijos bei Ukrainos ambasados. Šiam projektui buvo skirta 25 tūkst. litų.
Dar po tiek pat šiemet gavome nacionaliniam dizaino prizui „Geras dizainas” bei Dizaino savaitei. Tai yra didžiausias valstybės indėlis į dizainą per dvidešimtį metų.
Galime palyginti: Suomijoje šiai sričiai šiemet skirta 14 mln. eurų (48,3 mln. litų).
Tačiau apskritai 2012-uosius galime laikyti sėkmingais Lietuvos dizainui. Pagaliau turime nacionalinį dizaino prizą „Geras dizainas”, kuris buvo įteiktas 12 dizainerių ir Lietuvos pramonės įmonių.
Būtent šio konkurso nugalėtojų ir diplomantų darbai dalyvavo svarbiausiame metų renginyje – dizaino sostinėje Helsinkyje vykusioje parodoje.
Po jos dalyvavome Talino dizaino naktyje „Disainioo”, vėliau svečių teisėmis užsukome į Rygos parodų centre vykstančią „Latviškojo dizaino prizo” parodą
Galiausiai mūsų ekspozicija atsirado Kijeve rengiamoje bendroje Baltijos šalių ir Ukrainos industrinio dizaino parodoje. Taigi vienu šūviu – keturi zuikiai.
– Ar lietuvių dizainas šiose parodose buvo pastebėtas?
– Ten įsitikinome, jog ne tik nesame beviltiški, bet dar ir daug kam įdomūs. Tokie labai savotiški, tarsi šiek tiek atsilikusio skandinavo ir pažengusio slavo mišinys.
Vakarų, Rytų ir Šiaurės šalių kultūrų sankirta Lietuvoje išliks amžinai.
Tačiau toks, tarsi mušto, bet neprimušto mentalitetas dizaino srityje kartais yra privalumas, o ne trūkumas. Iš to atsiranda geri ir gražūs dalykai.
Daug ką pasako ir tai, kad parodų organizatoriai iš Talino, Rygos ir Kijevo, išvydę lietuvių kūrybą Helsinkyje, būtinai užsigeidė mus parodyti ir savo šalyse, jie net apmokėjo parodų rengimo išlaidas.
Esame labai laukiami Rytų rinkoje, nes viskas, kas sukurta pas mus, jiems įdomu ir kelia sentimentų. Būtina tuo pasinaudoti.
Ieškos teisininkų pagalbos
– Vilniaus dailės akademijos prašymu žinomas danų dizaino praktikas ir teoretikas Peras Mollerupas atliko studiją apie Lietuvos dizainą. Kas svečią nustebino, galbūt sulaukėte jo patarimų?
– Jis konstatavo tai, ką seniai žinome, – šalyje nėra nacionalinio dizaino politikos, todėl nėra galimybių normaliai darbuotis šioje srityje. Neturime pretenzijų į kažkokius didelius finansus, bet stabilus, nors ir kuklus, palaikymas būtinas.
Kol kas net neturime teisės Kultūros fondui teikti gauti finansavimo paraiškas, mat oficialiuose fondo dokumentuose dizainas neegzistuoja.
Tuos 25 tūkst. litų šiemet gavome pamelavę, nes paraiškoje prisistatėme kaip dailės atstovai. Tad iki šiol esame priklausomi nuo valdininkų ir politikų geros valios.
– Lietuvoje kasmet studijas baigia kelios dešimtys įvairių sričių dizainerių. Bet susidaro įspūdis, kad dizainas egzistuoja tik palaikomas poros organizacijų bei keleto pavienių asmenų.
– Taip ir yra. Bet jų iniciatyva gali išblėsti, nes skirtingos institucijos tarpusavyje visiškai nesusikalba, o valstybė apskritai į tuos reikalus nesikiša.
Ar normalu, kad įsitempę stebime, kaip dėliojamas naujasis Seimas ir Vyriausybė, ir jau dabar tarp senų politikos vilkų ir jos naujokų ieškome draugų bei pažįstamų, nes be jų užtarimo – nė iš vietos?
Visi garsiai kalba, kad reikia kurti dizainą, kad jis sukuria pridėtinę vertę. Bet vos paprašai paramos, ir entuziazmas išblėsta.
Geras dizainas ne tik šalies viduje, bet ir pasaulyje gali skleisti gerą žinią apie mus.
Tai būtų veiksminga šalies populiarinimo forma, vienodai suprantama visiems socialiniams visuomenės sluoksniams. Pavyzdžiui, Danijoje yra Dizaino taryba – valstybinė įstaiga, priklausanti vienai ministerijų.
Lyg ir esame įdomūs Ūkio ministerijai, ten mums sako, jei tai bus eksportas – valio, teikite paraiškas, vežkite į parodas. Bet kai dėl finansavimo pradedame konkuruoti su didžiosiomis kompanijomis, kurios suteikia kur kas didesnės ekonominės grąžos, ar turime galimybių juos įveikti? Ne.
Baltijos šalių stilius
– Įdomu, kaip tuos dalykus sprendžia kaimynai – estai ir latviai? O gal svarstote galimybę susivienyti – yra skandinavų stilius, kodėl negalėtume turėti ir mes ką nors panašaus?
– Estai mus gerokai lenkia, Latvijoje padėtis panaši kaip pas mus. Tačiau Kijeve vykusi paroda parodė, kad daugelis mus priima kaip vientisą Baltijos regioną, tad galime rimtai svarstyti apie tai.
– Didžioji dalis mūsų įmonių gamina užsienio rinkoms skirtą produkciją pagal užsakovų pateiktus dizaino projektus. Ar galite išskirti įmones, kurios renkasi vietos dizainą?
– Lietuviško kapitalo prekybos koncernas „ACME grupė” turi savo Dizaino departamentą, kuriame dirba lietuviai dizaineriai. Verslininkai įsitikino, kad protingiau kurti patiems, nei pirkti paslaugas iš kinų. Jie jau suprato, kad kopijuoti neapsimoka.
Bendrovė „Audimas” daugiau nei dešimt metų siuvo pagal užsieniečių eskizus, o dabar su Juozu Statkevičiumi, Sandra Straukaite ir kitais mūsų dizaineriais kuria puikias kolekcijas. Jei darai ką nors savita, uždarbio maržos būna visai kitokios.
Pavyzdžiui, „Ikea” visame pasaulyje diktuoja savo sąlygas tiekėjams, ten įmanoma uždirbi tik tiek, kiek leidžia švedai.
Pagrindinė daikto pridėtinė vertė – dizaino autorystė ir pardavimas. Gamyba ne taip svarbu, ji gali vykti bet kur – pas mus, Baltarusijoje ar Kinijoje.
