Laimės, tikina pašnekovas, nereikia ieškoti. Ji atsiranda savaime darant tai, kas teikia džiaugsmą. Savąją jis atrado buriuodamas, kaituodamas, čiuoždamas su snieglente ir skriedamas su vandenlente. „go2kite“ jėgos aitvarų mokyklos įkūrėjui ir vadovui noras sutramdyti vėją ir vandenį tapo ne tik gyvenimo būdu, bet ir darbu.
Artūrai, esate tikriausiai vienas tituluočiausių jėgos aitvarų sporto šakos atstovų mūsų šalyje. Papasakokite, iš kur atsirado trauka ekstremaliems pomėgiams?
- Mano draugystė su burlentėmis prasidėjo prieš maždaug 16 metų. Sesers vyras, įsigijęs burlentę, pasiūlė man ją išmėginti. Pirmas bandymas nebuvo tas, kurį pavadintum geru. Verčiau įdomi. Įbridau į vandenį, pustrečios valandos mirkau vandenyje, sušalau, kol galiausiai palikau burlentę vidury ežero.
Tuo metu Lietuvoje faktiškai nebuvo buriuojančių žmonių - tai nebent buvo pavieniai entuziastai. Nebuvo nei įrangos, nei instruktorių, tad mokytis teko savarankiškai - klausantis patarimų, ieškant informacijos, tiesiog buriuojant. Prisimenu, neturėdamas dau pinigų, nusipirkau ne itin kokybišką lentą ir pirmą kartą bandžiau brįsti su ja į jūrą. Viskas ir vėl gi baigėsi panašia nesėkme, tačiau noro bandyti kol pavyks, nepraradau. Nežinau, gal tuomet buvau jaunas ir jaučiausi kietas, todėl negalėjau susitaikyti su tuo, kad kažkas nesigauna. Kita vertus, gal dėl to kalti būdo bruožai, noras sau įrodyti, kad viskas yra įmanoma.
Puikiai prisimenu kaip kartą, praradęs kantrybę, nuvažiavau prie jūros, apsistojau Monciškėse ir sau pasakiau, kad išvažiuosiu iš čia tik susidraugavęs su jūra. Gal aukštosios jėgos pamatė mano užsispyrimą ir akimirkniu suteikė man geras sąlygas, nors iki tol jos būdavo beviltiškos. Tąkart man buvo palankūs ir vejas, ir jūra - ganėtinai greitai pradėjau plaukti.
Buriuodamas skraidžiau ir parasparaniais, bet atėjus pasirinkimo tarp abiejų akimirkai, pasirinkau tai, kas tarsi atrodė saugiau - buriavimą. Mane motyvavo tai, kad burlentės yra dinamiškesnės, suteikia galimybę daryti triukus. Be to, virš vandens atlikti triukus yra saugiau nei kabant aukštai virš žemės.
Šiek tiek vėliau, gal prieš 10 metų aistrą burlentėms teko dalintis su dar viena naujove - jėgos aitvarais. Šio sporto varomosios jėgos tos pačios - vėjas ir vanduo. Ir vėl gi, prieš dešimtmetį tai buvo naujovė, tad anais laikais taikyta metodika ir naudotas inventorius labai skyrėsi nuo to, ką turime dabar.
- Ar ilgai kaitavote tik dėl asmeninio malonumo? Ar tikėjotės, kad šis sportas taps jūsų pragyvenimo šaltiniu?
- Iš pat pradžių, kai tik susidomėjau ekstremaliomis sporto šakomis, dar negalėjau numatyti, kad šis mano pomėgis ilgainiui taps verslu. Tuo metu turėjau nuosavą verslą, tad buriavimą ir jėgos aitvarus teko derinti prie jo. Prie jūros lėkdavau du kartus per savaitę - pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal. Prie tokio tempo priprantama, vėliau sostinę ir pajūrį skiriantis 300 kilometrų atstumas tampa sąlyginai nedidelis. Kas kartą vykdamas prie jūros suprasdavau, kad verslo ir sporto derinti nenoriu. Pamažu verslą perdaviau į kitas rankas, o savo jėgas ir laiką skyriau tik sportui - buriavau, kaituodavau, įkūriau jėgos aitvarų mokyklą „go2kite“ ir šio amato pradėjau mokyti kitus. Šiuo metu ne tik mokome, bet ir prekiaujame ekstremaliam sportui skirta įranga ir aksesuarais. Dalyvaudamas varžybos, sportuodamas savarankiškai sukaupiau nemažą patirtį, kurią bandau perduoti kitiems.
- Kiek laiko praleidžiate gyvendamas pajūryje? Ar tenykščios gyvenimo sąlygos stipriai skiriasi nuo didmiesčiui būdingo komforto?
- Šiuo metu prie jūros praleidžiu kone pusę metų - nuo gegužės iki faktiškai lapkričio. Mokinius valdyti jėgos aitvarus mokau Svencelėje, vėliau keliauju prie jūros - į Monciškes, Palangą, Šventąją, Juodkrantę, į Latvijos paplūdimius.
Prie Baltijos jūros arba Kuršių marių įsikurusių jėgos aitvarų „taškų“ infrastruktūra toli gražu neprimena to, kas čia buvo prieš, tarkim, 10 metų. Kažkada, atvykę kaituoti arba buriuoti, gyvendavome palapinėse. Vėliau - kemperiuose. Sąlygos vis gerėjo. Kita vertus, gyvenimas palapinėje nebuvo prastesnis. Galbūt erdvės, patogumo ir civilizacijos pojūčio čia mažiau, bet ryte atsegęs palapinę pamatai tai, dėl ko verta gyventi būtent taip. Kas vakarą stebi saulėlydį, kuris, atrodo, jau nebegali būti gražesnis. Tokiomis akimirkomis šiuolaikinės civilizacijos sukurti patogumai tampa nebereikalingi.
Tiesa, šiemet aktyvaus sporto mylėtojų pamėgta Svencelė persimainė – čia buvo atvežti modernūs gyvenamieji konteineriai, įvesta elektra, karštas vanduo, atsirado kavinė. Tačiau su šeima savo gyvenimo sąlygų nekeitėme - ir toliau vasarą nakvojame kemperyje, mat šiame yra visi būtini patogumai - šiltas vanduo, elektra, patogi viena miegui net keliems žmonėms.
- Galbūt tai ir yra laimė?
- Laimė yra ten, kur pats esi, kur sugebėsi ją susikurti. Laimingi jaučiasi tie, kas daro tai, kas jiems teikia malonumą. Gyvenimas pro šalį bėga tada, kai kažkur skubi. Asmeniškai man, didžiausias gyvenimo prie jūros privalumas - mokėjimas mėgautis esama būsena. Galbūt nepadarysi kažką svarbaus, kažką pamirši, kažką atidėsi rytojui. Tik vargu ar kažkas nuo to nukentės.
Džiaugiuosi ir dėl to, kad savo aistra ekstremalioms sporto rūšims užkrėčiau ir vaikus. Nuo pat mažens vasaras jie leisdavo su manimi prie jūros, žiemas - Druskininkuose ir Liepkalnyje. 10-metis sūnus puikiai valdo snieglentę - jo amžiaus grupėje Lietuvoje jam kol kas nėra lygių. 17-metė dukra yra Lietuvos jėgos aitvarų ir snieglenčių sportų čempionė. Vyriausioji dukra jėgos aitvarams ir snieglentėms taip pat neabejinga.
- Ar jūra jums, joje praleidusiam kone pusę savo gyvenimo, vis dar atrodo grėsminga?
- Į jūrą lipu tuomet, kai vėjas pučia ir bangos mušą į krantą. Taigi, anksčiau ar vėliau ji tave „išspjaus“. Paradoksalu, bet pavojingiausią akimirką išgyvenau ne jūroje, o ežere. Kaitavau Elektrėnų ežere ankstyvą pavasarį - ledas dar nebuvo visiškai nutipręs. Vieno šuolio metu įskridau į ploną lūžinėjantį ledą ir tempiamas aitvaro, ledą laužiau savo kūnu tol, kol visiškai sustojau. Smūgiai į kojas buvo tokie stiprūs, kad jų jau nebejaučiau.
Iki kranto likusius porą šimtų metrų teko šliaužti į ledą kabinantis nagais. Likus kelioms dešimtims metrų atrodė, kad jėgos visiškai išseko - kūnas tirtėjo iš šalčio. Mano laimei, buvau ne vienas - pasiekti krantą man padėjo draugas. Patyrus tokias ekstremalias akimirkas supranti, kas yra pavojus. Kita vertus, išmokti nustatyti savo galimybių ribas, numatyti situacijos pavojingumą. Be to, nepakarojęs nepavykusio manevro nenurimstu, nes neatlikęs jo teisingai ir iki galo, išsiugdysiu baimę. Svarbiausia - analizuoti ir daryti išvadas.
- Ar rizikos faktorius kaituojant arba čiuožiant snieglente yra didelis?
- Jis visuomet yra. Nesvarbu, kaip profesionaliai valdytum jėgos aitvarą, atlikinėdamas naują triuką negali numatyti jo baigties. Tai gyvas, instinktyvus, pajautimo reikalaujantis procesas. Jei nori reikiamu metu, nepaisant esančių sąlygų, atlikti triuką, privalai nuolat jį kartoti. Tobulėjimo procesas yra begalinis. Be to, kaitavimas visgi ekstremalus sportas. Efektyviausi triukai atliekami esant stipriam vėjui.
- Ar Lietuvoje pajūrys ir vyraujančios oro sąlygos yra dėkingos mūsiškiams ekstremalaus sporto mėgėjams?
Tikrai taip. Aišku, norėtųsi, kad vėjo būtų daugiau. Juk kaituotojams vėjo niekada nėra per daug. Kita vertus, tiek, kiek jo yra, užtenka, kad galėtum gana dažnai tobulinti savo įgūdžius. Be to, turime Kuršių marias, ant kurių kranto saugu mokytis pradedantiems kaituotojams - vėjo yra, vanduo skaidrus ir pakankamai švarus, nėra jokių pavojų keliančių gyvūnų. Savo mokiniams nuolat kartoju, kad geriausia vieta pasaulyti mokyti valdyti jėgos aitvarą - Kuršių marios. Tik plaukiant mariose baisiausia tai, kad vienu metu gali matyti abiejus krantus. Tai apgaulingas saugumo jausmas, nes atstumas iki jų esant marių virudyje - 4 kilometrai. Pasiekti krantą gali būti kėbliau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
- Kaip manote, išmokti kaituoti gali bet kas? Ar šią ekstremalaus sporto šaką pavyksta perprasti kiekvienam bandančiam?
- Iš esmės, kaituoti gali bet kokio amžiaus ir fizinio pasiruošimo žmonės. Kiekvienas čia atras kažką sau. Problematiška gali tapti tai, kad įgūdžiams lavinti teks skirti nemažai laiko. Vertinant mūsų klimato sezoniškumo ir nuolat besikeičiančias oro sąlygas, dažnam ištrūkti prie jūros pavyks kelis kartus per vasarą ir iš anksto tai suplanavus. O kas, jei vėjo nebus? Kaituojant darbo negali derinti prie vėjo - vėją tenka derinti prie darbo.
- Kokia Lietuvos pajūrio vieta jums atrodo gražiausia?
- Nors visas Lietuvos pajūrio ruožas yra nepakartojamas, gražiausia visgi man yra Nida. Gegužę ir spalį Nidoje dominuoja rytinių krypčių vėjai, o plaukiant prie Parnidžio kopos atima nuostabus jausmas. Mano patinka plaukti palei jūros pakrantę - iš Klaipėdos link Palangos ar iš Šventosios link Klaipėdos. Net plaukiojant kasdien jūra niekada nebus vienoda.
