Juodaodis vaikinas sprendė, kaip padaryti, kad Londonas būtų gražesnis ir patogesnis jo gyventojams.
Pakviestas savo bičiulio, žinomo menininko Ray Bartkaus, Paulas atvyko į jo parodą Vilniuje. „Apie miestą daug pasako jo žmonės – vėlyvą vakarą gatvėje sėdintys girtuokliai, taip pat pensininkai. Gatvės yra tylios, bet viską pasako žmonės, kurie tomis gatvėmis naudojasi.
Išsivysčiusi visuomenė pirmiausia galvoja, kaip pagerinti aplinką ne tiems, kurie ir taip gerai gyvena, o silpniesiems – neįgaliems, alkoholikams, benamiams. Paprasčiausias sprendimas – surinkti ir išvežti juos už miesto ir ten palikti likimo valiai. Bet ar tai tolerantiška?
Senyvi žmonės parodo, kaip mes žvelgiame į ateitį. Juk mūsų visų laukia toks pat likimas. Ar tuomet mums bus patogu gyventi šiame mieste?” – svarsto P. Campbellas.
Valdininkai yra trumparegiai
Jo teigimu, valdžia dažnai yra trumparegė, nes jos kadencija trunka ketverius ar penkerius metus ir per šį laiką reikia išleisti pinigus, įgyvendinti projektus, todėl dažnai trūksta vizijos, kas bus po to. Gyvenimas ir aplinka nesikeičia taip greitai, todėl kraštovaizdžio architektų ir miesto planuotojų vaidmuo yra itin svarbus.
„Jeigu norime pakeisti aplinką – miestą, kuriame gyvename, reikia ne tik idėjų, vizijos kelioms dešimtims metų, bet ir kietų kiaušių tai įgyvendinti, nes nemažai laiko reikia vien tam, kad pradėtum ką nors keisti ir įtikintum gyventojus.
Kaip sako graikai – geras darbas yra tuomet, kai senas žmogus sodina medį, kurio šešėlyje niekuomet nebesislėps, nes nesulauks to laiko”, – sako P. Campbellas.
Jis žino, ką sako. Juodaodis vyras yra vienas geriausių kraštovaizdžio ir miesto planavimo specialistų Didžiojoje Britanijoje. Jo karjera nuo pat vaikystės klostėsi itin spalvingai.
Į Didžiąją Britaniją atkeliavusių jaunų jamaikiečių šeimoje gimusį berniuką motina nuvedė į baleto mokyklą. Jam buvo penkeri. 8-ajame dešimtmetyje juodaodis baleto šokėjas nebuvo itin įprastas vaizdas.
Tačiau scena, kuriai vyras atidavė apie 10 metų, išmokė jį bendrauti su publika, vertinti kultūrą ir meną.
„Mokykloje mokiausi nekaip, tiksliau, labai blogai. Tėvai susirūpino, kad scenos menas negali užtikrinti mano ateities, todėl pasiūlė įgyti kokią nors profesiją. Pradėjau studijuoti augalus. Ir, žinote, buvau geriausias savo mokykloje.
Būti geriausiam – daug privalumų. Žmonės, kurie yra svarbūs tavo gyvenime ir karjeroje, tave gerbia ir mielai bendrauja su tavimi, o tai atveria naujų galimybių. Supratau, kad jeigu nori ką nors pasiekti, turi stengtis būti geriausias savo srityje. Šia taisykle vadovaujuosi iki šiol”, – sako P. Campbellas.
Idealus miestas – senamiestis
Taigi jis yra vienas geriausių augalų, kraštovaizdžio dizaino ir miesto plėtros specialistų Didžiojoje Britanijoje.
„Žmonės vaikščioja gatvėmis, daugelis turi sodus, bet nesidomi ir nežino, kad visas tas miesto audinys atsiranda ne šiaip sau. Daugelis gyventojų pastebi gražias detales, bet nemato visumos ir nesupranta miesto planuotojų vaidmens.
Net nežino, kad yra tokia kraštovaizdžio dizainerio profesija”, – teigia P. Campbellas.
Anot jo, idealaus miesto planavimo pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kiekvienas miestų jų turi – tai senamiestis.
„Iki šiol akivaizdžiai matyti senųjų miestų struktūra. Jie visuomet buvo kuriami taip, kad būtų patogus susisiekimas ir galėtų plėtotis verslas, nes jis – miesto variklis. Dėl to miestai kūrėsi prie upių ir svarbiausių kelių.
Pagrindiniai objektai buvo turgus, stotis, bažnyčios. Miestai augo organiškai apie šiuos objektus, kad kiekvieną būtų patogu pasiekti pėsčiomis. Būtent dėl to senamiesčiai iki šiol taip traukia gyventojus ir būsto kainos juose tokios didelės.
Tai funkcionaliausia ir patogiausia miesto dalis, kur bet kurį svarbų prekybos, paslaugų ar kultūros objektą galima pasiekti per penkias minutes”, – aiškina P. Campbellas.
Išsigelbėjimas – dviračiai
Tačiau dabar miestuose žmonių yra tiek, kad visi senamiestyje netelpa, ir tenka plėstis. Štai tada atsiranda problemų, mat kiekvienas, kuris turi pinigų, nori patenkinti savo ego – gyventi ten, kur negyvena kiti, statyti tai, ko neturi kiti.
Savivaldybės, norėdamos sutalpinti gyventojus, leidžia statyti naujus namus, kvartalus, tačiau dažnai tai daroma be jokios vizijos. Tuomet tie kvartalai tampa nuvertėjusiais getais, nes neturi tokio funkcionalumo kaip senamiestis. Miestų vadovai neturi vizijos, kaip viskas atrodys po 20 ar 50 metų.
„Šiuo metu miestai turi vieną išsigelbėjimą – dviračius. Jie neįtikėtinai padidina mobilumą. Geriausi miestų plėtros pavyzdžiai yra Danijoje, Olandijoje. Blogas pavyzdys – Kinija.
Ten yra paradoksali situacija. Iki šiol tai buvo viena daugiausia dviračiais važinėjančių tautų. Bet žmonės praturtėjo, perka automobilius, o savivaldybės labai daug investuoja į naujas transporto arterijas.
Ironiška, bet po kurio laiko jie vėl grįš prie dviračių. Turės grįžti, nes automobiliai tik padidins susisiekimo problemas”, – aiškina P. Campbellas.
Jam patinka Kopenhagos pavyzdys – šio miesto centre kiekvienais metais panaikinama po kelis procentus automobilių stovėjimo vietų.
Teks grįžti prie kokybės
P. Campbellas mano, kad miestai per daug dėmesio skiria tvariai plėtrai.
Šis terminas pernelyg abstraktus, o miestams derėtų susitelkti į konkretesnes problemas. Artimiausiu metu miestams didžiausiu iššūkiu taps energija ir atliekos.
„Žmonės nesuvokia, kiek atliekų jie sukuria.
Įdomu, kaip būtų, jeigu jiems pasiūlytume visas savo atliekas panaudoti, perdirbti ar užkasti nuosavame sklype? Galbūt tai pakeistų požiūrį.
Juk anksčiau pakuotės būdavo daug paprastesnės – susuki į popierių, ir viskas. Ir pirkinių maišelius žmonės naudodavo ilgai. Viskas keičiasi dėl to, kad norime pigesnių daiktų, kurie gaminami kitose šalyse. Jeigu maisto produktų nereikėtų gabenti iš kito pasaulio krašto, jiems nereikėtų tokių patvarių ir brangių pakuočių, kuriose produktai greitai nesugenda.
Mums nereikia ir daug pigių batų. Geriau turėti dvi poras, bet labai kokybiškų. Žmonės turi grįžti prie kokybės.
Jeigu jie už daiktą moka pigiai, už tai sumoka kažkas kitas – savo socialine gerove, šiukšlėmis, aplinkos tarša”, – pasakoja P. Campbellas.
P. Campbello darbas – padaryti taip, kad miesto rajonai būtų patrauklesni gyventojams. Bet tai nėra lengvas uždavinys. Vienintelis kelias – iš to naudos turi gauti visi – ir gyventojai, ir miestas, ir verslas.
Pavyzdžiui, jeigu nori panaikinti automobilių stovėjimo vietas, turi pagalvoti, kaip pirkėjai pasieks parduotuves. Verslo plėtra irgi turi savo privalumų ir trūkumų.
Dideli prekybos centrai žudo mažas parduotuves prekybinėse gatvėse. Jie sukelia daugiau rūpesčių nei duoda naudos, todėl Londone stengiamės apriboti jų plėtrą net ir atokesniuose rajonuose. Juk į tokį prekybos centrą žmonėms teks važiuoti automobiliais.
Be to, jie smukdo prekybines gatves.
Miestų ateitis – vietinės prekybinės gatvės gyvenamuosiuose rajonuose, kultūros, paslaugų ir visuomeninio gyvenimo centrai, kuriuos vietiniai rajono gyventojai galėtų pasiekti pėsčiomis arba dviračiu.
