„Jokiu būdu nelaidočiau savo artimųjų Liepynės kapinėse. Tai tas pat kaip gyventi betoninių dėžučių mikrorajone”, – kalbėjo šių kapinių architektas Alvydas Žitkis.
Laimėję konkursą įrengti kapines šalia Vilniaus, verslininkai skuba plyname lauke išmūryti kuo daugiau kapaviečių, o architektų projektas, kuris amžinojo poilsio vietai turėtų suteikti jaukumo, nejuda iš vietos.
Bet, pavyzdžiui, vilnietei Jelenai Dainienei šios kapinės patinka, nes čia, anot jos, pavyzdinga tvarka. 71 metų vilnietė gali nesunkiai palyginti privačias ir valstybines kapines. Pirmasis jos vyras palaidotas Rasose, o antrajam vietos greta neatsirado, todėl jis atgulė Liepynėje.
Daugelio mirusiųjų giminaičių netrikdo ir greta esantis oro uostas, nors architektams atrodė, kad tokia kaimynystė nelabai tinkama.
Darbininkai, kurie įrenginėjo naujas kapavietes, „Lietuvos ryto” paklausti, ar norėtų būti čia palaidoti, netrumpam nutilo. Galiausiai atsakė: „Kol kas ne.”
Pinigų dar nesusigrąžino
Liepynės kapinėse yra vietos 53 tūkstančiams palaikų.
Jei visi 5,6 tūkstančio vilniečių, pagal statistiką, mirštančių sostinėje per metus, būtų laidojami čia, kapinės prisipildytų per dešimt metų.
Bet šias kapines įrenginėjančios bendrovės „Labradoras” projektų vadovas Alvydas Džiovelis neslėpė, kad žmonės dar nesiveržia čia laidoti savo artimųjų.
Į Liepynės kapines bendrovė jau investavo milijoną litų, tačiau net neįsivaizduoja, kada tie pinigai sugrįš.
Už uždirbtas lėšas įrenginėjamos vis naujos kapavietės.
Už vienvietę, dvivietę ar trivietę kapavietę mirusiojo artimieji moka maždaug pusantro tūkstančio litų. Už tiek jie gauna žemės lopinėlį betonuotais kraštais, trinkelėmis atskirtą nuo gretimų kapų. Dar 550 litų kainuoja duobės iškasimas.
„Kapavietės – ne batai ir ne televizoriai – jų paklausos nenumatysi”, – „Lietuvos rytui” aiškino A.Džiovelis.
„Labradoro” atstovas pabrėžė, kad vilnietis moka ne už žemę – kapavietė jam suteikiama nemokamai. Jam tereikia sumokėti už trinkeles ir betonavimą. Įrengti kapavietę bendrovei kainuoja nuo 1250 iki 1660 litų.
Teisę įrengti kapines ši bendrovė laimėjo savivaldybei pasiūliusi jas prižiūrėti už simbolinį litą per mėnesį.
Kapo duobė bet kokiu oru
Jei Liepynės kapinėse bus palaidota 50 tūkst. žmonių palaikų, vien duobkasiams bus sumokėta 25 milijonai litų. Už kapo duobės kasimą reikia mokėti 550 litų.
„O kiek kainuoja išnešti karstą iš laidojimo namų?” – pyktelėjo Liepynės kapinių administratorė Vida Tirvienė, suabejojus, ar duobkasiai – ne brangininkai.
„Tegu tas, kuris piktinasi duobės kasimo kainomis, pats pabando ją iškasti”, – aiškino A. Džiovelis. Jis priminė, kad žiemą įšalus žemei tenka pasitelkti net labai sudėtingą techniką.
Kolumbariume – 14 urnų
Kol kas Liepynės lauke yra tik vienas architektūros akcentas – kolumbariumas. Jis išmūrytas be jokio projekto: patys darbininkai kepė iš betono kubelius ir krovė vieną ant kito.
Nuo pavasario, kai Lietuvoje pradėti deginti mirusiųjų palaikai, kol kas tik 14 žmonių panoro savo artimųjų pelenus laikyti šiose urnose. Kai kurie jų to laukė ketverius metus.
Vieta kolumbariume kainuoja panašiai kaip ir vieta karstui su palaikais kape – pusantro tūkstančio litų.
Tačiau dauguma lietuvių linkę palaikų pelenus laidoti įprastoje kapavietėje ir ten sodinti gėles.
Architektai – be teisių
Kapinių įrengimo tvarka nepatenkinto A. Žitkio manymu, didžiausia problema, kad kapinių architektai neturi autorių teisių ir negali pareikalauti, kad būtų laikomasi jų projekto: „Suprojektuoji pastatą – tave gina autorių teisių įstatymas, o čia belieka tartis.”
Projektuodami naujas kapines Vilniaus pakraštyje A. Žitkis ir kraštovaizdžio architektas Regimantas Pilkauskas apgalvojo kiekvieną smulkmeną.
Tačiau šiuo metu tos kapinės – tai didžiulis laukas, kurio centre, anot kūrėjų, laidojama kaip pakliuvo ir jokio plano nesilaikoma.
Architektai bejėgiai, kai įrenginėjantys kapines verslininkai gali savo nuožiūra ką nors pamažinti, patrumpinti, nesodinti želdinių, nedaryti to, kas jiems nepatinka.
„Žalių kambarių” teks palaukti
„Verslininkams rūpi tik kuo daugiau užkasti, o architektams – sutvarkyti erdvę”, – „Lietuvos rytui” aiškino A. Žitkis.
Architektai buvo sumanę milžiniškas kapines padalyti į „žalius kambarius” – mažesnius kapinių plotus apsodinti medžiais.
Kiekviename jų turėjo būti po simbolinį paminklą – tos erdvės akcentą.
Nuo kapinių vartų iki oro uosto tvoros turėjo vesti alėja. Ji būtų pagrindinė ašis, nuo kurios būtų laidojama į abi puses.
Iš pradžių net buvo tariamasi, kad kai kurie medžiais apsodinti kvartalai bus skirti to pageidaujančioms žmonių grupėms.
Pavyzdžiui, to prašė evangelikai liuteronai. Tuomet medžiais atskirtoje erdvėje būtų pastatyta jiems priimtina skulptūra ar simbolis.
Bet dabar laidojama atskiruose ploteliuose, o jokių kvartalo ribų nėra.
A. Žitkio žiniomis, medelių žadėjo parūpinti greta statomas garsaus švedų koncerno IKEA prekybos kompleksas. Tai gerokai atgaivintų kapines.
Bet vis vien trūktų daugelio architektų numatytų elementų – koplytėlės, suolelių, gėlių lysvių.
R. Pilkauskas net neskaičiavo, kiek tie darbai kainuotų: „Už 10 milijonų daug būtų galima ten nuveikti.”
Pradėjo laidoti lauko viduryje
Liepynės kapinėse turėjo būti laidojama tvarkingai – nuo centrinės alėjos. Laidoti vidury lauko pradėta, kai gretimai gyvenantys žmonės pareikalavo tai daryti ne arčiau kaip 300 metrų nuo jų namų – esą tokie aplinkosaugos reikalavimai.
„Tokios nesąmonės niekur pasaulyje nėra. Tai neprotingi reikalavimai.
Kai reikia pastatyti namą, stato prie kapinių tvoros ir jokių metrų nematuoja.
Visuose miesteliuose už kapinių tvoros gyvena žmonės”, – kalbėjo A. Žitkis.
