Smulkieji kosmetikos priemonių gamintojai, išaugę verslo liudijimų marškinėlius, vis dažniau steigia įmones.
Savo gaminius jie rikiuoja ne tik interneto parduotuvėse – randa galimybių įsisprausti tarp didžiųjų gamintojų ir prekybos centruose.
Atsarginis išėjimas
„Aš ne chemikas, bet alchemikas”, – aktorius, radijo laidų vedėjas Aistis Mickevičius jau pustrečių metų savo kvapų laboratorijoje tarškina stiklines kolbas. Sveria, maišo įvairių aromatų aliejų ir gamina kvepalus.
Pastaruoju metu į kvapų upę jis niurktelėjo dar giliau ir įteisino savo verslą.
„Kvapai mane visada žavėjo. Bet kurdamas kvepalus turiu pakloti pinigų. Juk reikia iš ko nors juos pagaminti. Vadinasi, juos reikia ir parduoti, o to padaryti neįsteigus įmonės nebūtų galimybių”, – aiškino A.Mickevičius.
Pasak Aisčio, įvykdyti visa tai, ko prašoma pirmąkart steigiant įmonę, be nesklandumų sunkoka. Nėra paprasta laikytis ir gamybos taisyklių. Tačiau viskas įveikiama.
Kvepalus jis kuria pustrečių metų. Bet dabar, kai gavo gamybos leidimą, ketina dar daugiau laiko praleisti laboratorijoje.
„Dirbu kaip senovėje: maišau natūralias esencijas. Jei gaminčiau kvepalus, kaip tai daro koks nors „Dzintars” fabrikas, privalėčiau būti ir chemikas. Bet, laimei, tokio išsilavinimo man nereikia”, – šyptelėjo Aistis.
Jis savo gaminiams sukūrė prekės ženklą „FUMparFUM”. Rugsėjį naujų kvepalų aromatas pasklido vienoje Vilniaus parfumerijos parduotuvių. Tiesa, kol kas iš 50 kvepalų buteliukų pavyko parduoti vos du.
Vis dėlto šis verslas aktoriui – lyg atsarginis išėjimas. O jei gyvenimas sumanytų papokštauti ir palikti jį, tarkim, be vaidmenų?
Išmainė profesijas
Finansininkė, vadybininkė, teisininkė. Šių profesijų moteris iš samdomų darbuotojų kėdės į nuosavo verslo krėslus persodino gimę vaikai.
Mat jiems augant prireikė tokios kosmetikos, kuri tiktų mažylių odai. Sumaišiusios kremų sau ir vaikams, vėliau – artimiesiems, moterys nejučia taip įsijautė, kad ėmė juos gaminti ir pardavinėti.
„Pradėjau ne nuo muilo. Pirmiausia mečiau senąjį darbą, ėmiausi muzikos studijų. Po to gimė vaikas, o netrukus – ir verslas”, – nuo vežimėlyje miegančio vaiko trumpam atsitraukusi bendrovės „Uoga uoga” bendraturtė Lena Sokolovska patikino, kad nebenorėtų sėsti į samdomos darbuotojos kėdę.
Metusi buhalterės darbą investicinėje bendrovėje, Lena atsidavė džiazo dainavimo studijoms Vilniaus kolegijoje. Šiemet ji studijas baigė, bet kol kas vokalistės karjerą išmainė į bendrovės „Uoga uoga” veiklos rūpesčius. Mat jiems įveikti reikia ir energijos, ir laiko.
Paskatino ir namiškiai
„Tuo metu draugė Jovita, su kuria dirbome investicinėje bendrovėje, augino pirmąjį vaiką. Ją apsėdo ekologijos idėjos, o netrukus jomis užkrėtė ir mane.
Kadangi nebedirbau, abi turėjome šiek tiek laisvo laiko. Tad pradėjome sukti galvą, kuo čia užsiėmus, kad būtų daugiau veiklos”, – prisimena L.Sokolovska.
Su Jovita Vyšniauskiene pagaminusios pirmuosius lūpų dažus, bičiulės išsirengė į kremų gamybos kursus Anglijoje. Ten jos rimtai susidomėjo šia veikla.
„Iš pradžių negalvojome apie verslą. Gaminome ekologišką kosmetiką tik sau. Tai buvo būdas sutaupyti pinigų, nes tokios priemonės parduotuvėse gana brangios, o pačiam pasigaminti pigiau”, – pasakojo Lena.
Ją imtis verslo stumtelėjo ir namiškiai. Mat pagamintos priemonės tiko jos mamai, kurios oda – labai jautri.
Lena užsiminė, kad kartu su Jovita kone prieš dvejus metus įsteigusios įmonę „Uoga uoga” viską darė pačios: ir kremą maišė, ir gaminių reklama rūpinosi, ir pardavimu.
Gamybos apimtis pradėjo didėti, prireikė pagalbininkų, tad šiuo metu moterys jau yra sukūrusios darbo vietų dešimčiai žmonių.
Pradžia – nesaldi
„Jovita – finansų analitikė, aš – buhalterė. Abi sugebame perskaityti tai, kas dokumentuose surašyta. Bet pasiekti to, ko reikalaujama, nebuvo paprasta”, – šypsojosi Lena.
Moteris sako net nenutuokusi, kiek daug kliūčių tenka įveikti steigiant gamybos įmonę. „Pirmiausia – patalpos. Jos gali būti tik gamybinės paskirties. Juk nemaišysi kremo virtuvėje ant palangės. Tam reikia sterilios aplinkos”, – kalbėjo Lena.
Tinkamai įrengus patalpas, pavyko joms išsirūpinti higienos pasą. Bet tai padarius teko surinkti įrodymus, kad jų rankomis sukurti kosmetikos gaminiai yra saugūs. Todėl reikėjo patvirtinti jų receptūrą.
Tokios laboratorijos nėra nei Lietuvoje, nei kitose Baltijos šalyse. Todėl moterims pravertė žinios, gautos per kursus Anglijoje. Į šioje šalyje esančią nepriklausomą laboratoriją tyrimams jos išsiuntė savo gaminius.
„Nuo 2013-ųjų pradžios keisis kosmetikos rinkos priežiūra. Reikalavimai griežtės: gaminių tyrimas bus dar išsamesnis, o riziką dėl jų saugumo iš gamintojų perims laboratorijos. Todėl tyrimai neišvengiamai brangs”, – nuogąstavo L.Sokolovska.
Prekybą plečia
Įsiprašyti į didžiuosius prekybos centrus bendrovei nepavyko. Pasak Lenos, mažomis ir ne itin žinomomis įmonėmis juose nelabai pasitikima. Tačiau šiek tiek mažesni centrai nuo „Uoga uoga” produktų nenusigręžė.
Radusi nišų Vilniuje ir Kaune, praėjusią savaitę bendrovė savo gaminiais pradėjo prekiauti ir uostamiestyje.
Be to, „Uoga uoga” jau turi atstovybę ir Latvijoje. To siekta tikslingai. Mat pati Lena – latvė, todėl surasti kosmetikos priemonių pirkėjų, mokant jų kalbą, neturėtų būti sunku.
Darbuojasi pati
„Šiuo metu kaip tik suku kremą”, – užklupta skambučio nusijuokė bendrovės „Žalia pieva” vadovė Agnė Ambrukaitienė. Ji – teisininkė.
Pastarosiomis savaitėmis ji ir vadybos mokslus baigusi Ina Skirptaitė daug laiko praleidžia ekologiškų kosmetikos priemonių gamybos laboratorijoje.
Pasak Agnės, jos kelias į verslą buvo moteriškas: gimus vaikui prireikė ekologiškos kosmetikos, patiko ją gaminti, o galiausiai visa tai virto darbu.
Mat perkandusios, iš ko ir kaip galima pagaminti kosmetikos produktų, moterys ėmėsi individualios veiklos, o šiemet kovą įregistravo įmonę „Žalia pieva”. Tik dar teko sugaišti laiko, kol pagal visus būtinus reikalavimus įrengė gamybos laboratoriją.
Anot A.Ambrukaitienės, nors ji pati – teisininkė, nebuvo paprasta verslą pradėti nuo nulio. Juk teko perprasti teisės aktuose išguldytus kosmetikos gamybos reikalavimus.
„Jie perkelti iš Europos teisės aktų ir yra gana abstraktūs. Laimei, Visuomenės sveikatos centro specialistai ne gąsdino mus, bet konsultavo. Specialūs klausimynai padėjo susivokti, ar viską padarėme taip, kaip reikia”, – pasakojo Agnė.
Teisės specialybė jai padeda versle. Kol kas abi su Ina savo gaminiais prekiauja internete ir dairosi į mažmeninę rinką.
To, ką moterys pagamina ir parduoda, pakanka gaminių savikainai padengti. Šiek tiek susikaupia ir pelno. Tačiau jis dar nekompensavo sąnaudų, kurių reikėjo įrengiant kosmetikos gaminių laboratoriją.
Smulkiųjų gamintojų kasmet daugėja
Robertas Petraitis
Vilniaus visuomenės sveikatos centro direktoriaus pavaduotojas
„Lietuvoje kosmetikos gamintojų daugėja, ypač smulkiųjų įmonių. Vieni verda muilą, kiti maišo kvapiuosius aliejus, treti – kremą. Jų gamyba nėra sudėtinga, tam nereikia išskirtinių sąlygų.
Juolab kad ir gaminių savikaina yra nedidelė, o didžiąją išlaidų dalį sudaro jų reklama.
Svarbiausia – tinkamai įrengti gamybos patalpas ir gauti higienos pasą. Jį visuomenės sveikatos centrai išduoda įvertinę, kaip jos įrengtos, ir peržiūrėję pirmines kosmetikos priemonių bylas.
Suomijoje yra pora tūkstančių smulkiųjų kosmetikos gamintojų. Mūsų centre viešėjo tos šalies inspektorė. Jos teigimu, namudinė gamyba Suomijoje taip suklestėjo, kad kartais tenka įsikišti ir ją pristabdyti, nes gaminiai maišomi nepritaikytose patalpose, namuose, net primiršus higienos reikalavimus.
Prancūzijoje taip pat dauguma kosmetikos priemonių pagaminama ne didžiosiose, bet smulkiosiose įmonėse. Prancūzai tokius gaminius ypač vertina. Jiems patinka nusipirkti kremo, pavyzdžiui, vaistinėse, kuriose jis ir pagaminamas.
Europos Komisijos nuomone, nors didieji gamintojai turi tik jiems lojalių pirkėjų, vis dėlto kosmetikos pramonę ant kojų laiko smulkieji gamintojai. Tai – perspektyvus verslas.
Priemonių savo reikmėms pasigamina ir grožio salonai. Net vienas prekybos tinklų domėjosi kremų gamybos sąlygomis. Juk Lietuva turi pakankamai ir chemikų, ir farmacininkų.”
