Norint, kad apleistas dvaras vėl pulsuotų praeities dvasia, reikia ne tik milijonų litų, bet ir daug laiko, kantrybės, žinių. Tai labai gerai žino K. Mozeris, iki šiol restauruojantis Vidiškių dvarą.
Iki jo važiavome rudens nuspalvintų medžių alėjomis. Už dailiai nušienautos parko vejos išniro keturiomis grakščiomis kolonomis paremti balti Vidiškių rūmai.
Prieš kviesdamas į vidų šeimininkas pasiūlė pasivaikščioti po parką ir prisipažino, kad jam, vilniečiui, ši vieta tapo tikrais namais, kad tik čia pailsi, atgauna sielos ramybę, čia tarsi sustoja laikas, o visi rūpesčiai išnyksta.
Dvare Kęstutis atitrūksta nuo informacijos srauto, mat neturi noro įsijungti šiuolaikinių technikos stebuklų: televizoriaus, kompiuterio, stengiasi gyventi kaip senų laikų dvarininkas.
„Čia man nieko nereikia. Kartais atsivežu kompiuterį, bet įsijungiu jį tik tuomet, kai žinau, kad vyksta senovinių baldų aukcionas. Bet dažnai kompiuteris taip ir praguli automobilyje”, – pasakojo dvaro šeimininkas.
Vidiškių dvaras pastaruosius 15 metų užpildo kiekvieną laisvą vilniečio minutę.
Savo teisinių paslaugų įmonę turintis K.Mozeris, vos atradęs laiko, lekia į Ignalinos rajoną, o jei negali ištrūkti iš sostinės, bent jau paieško internete vertingų baldų savo dvaro rūmams.
Sovietmečiu žmonių ir ugnies suniokotas pastatas pamažu vėl pražydo pirmykščiu savo grožiu.
Vidiškių dvaras mena XVIII amžiaus antrąją pusę. Apie 1782 metus čia gyveno dvarininkai Ragožai. 1807 metais dvarą valdė grafas Liudvikas Pliateris, vėliau jį įsigijo Jonas Kaminskis.
Kaminskių giminė dvarą valdė beveik 100 metų. Čia buvo 19 pastatų: vienaaukščiai mediniai, klasicistinio stiliaus bruožų turintys dvaro rūmai, dvaro darbininkų gyvenamieji namai, malūnas, pirtis, svirnas, ledainė, ūkiniai pastatai.
Paskutinis iki nacionalizacijos dvare tvarkėsi Joahimas Dorochovas.
Kai 1940 metais dvaras buvo nacionalizuotas, čia buvo įsikūrusi ir apylinkės tarybos raštinė, ir telefonų stotis, kultūros namai, biblioteka. Sovietmečiu pastatas labai nukentėjo.
„Aš jį radau apgailėtinos būklės: apgriuvusios sienos, svetainė sudegusi, interjeras suniokotas.
Kur dabar galerija, buvo kino salė, o štai šiame kambaryje buvo operatorių kambarys. Sienoje žiojėjo skylės, pro kurias buvo demonstruojami filmai, išgriautos arkos, unikalių lubų lipdinių – nė kvapo”, – pasakojo naujasis dvarininkas K.Mozeris.
Jis niekada nė nesapnavo, kad gyvens šitokiame dvare. Prieš 15 metų teisininkas K.Mozeris atstovavo vienai klientei – Vidiškių dvaro savininkų palikuonei, kuri keletą metų nesėkmingai bandė parduoti apgriuvusius dvaro statinius.
K.Mozeris nuvyko pats apžiūrėti parduodamo objekto ir dvaras jį užbūrė.
Su palikuone sutarė kainą – tuo metu 200 tūkstančių litų, ir dvaras atiteko K.Mozeriui.
Teisininkas prisipažino neturįs mėlynojo kraujo – jo kilmė valstietiška, tačiau vos išvydęs dvarą panoro gyventi kaip praėjusių laikų dvarininkas.
Teisininkas iškart suprato, kad dvaro restauravimo darbai truks ne vienus metus, – jį ribojo finansinės galimybės.
Naujasis dvarininkas pageidavo, kad dvaras būtų atkurtas kuo autentiškiau – taip, kaip rūmai atrodė 1825 metais, kai juose gyveno grafai Kaminskiai.
Darbus suskirstė etapais – pradėjo nuo pastato išorės.
„Nuo ko pradėti dvaro restauravimą? Dabar visiems galiu patarti – pirmiausia reikia susirasti gerą architektą. Aš tokį radau – Algimantą Stalgį”, – džiaugėsi dvarininkas.
Kartu su architektu dvaro šeimininkas kruopščiai išnagrinėjo nuotraukas, kasinėjo dvaro apylinkes, senų nuolaužų ieškojo šalia esančiame šiukšlyne, tyrė kiekvieną rastą plytelę ir pagal tai bandė kuo tiksliau atkurti buvusį rūmų vaizdą.
„Eksterjero atkūrimas buvo vienas didžiausių laimėjimų – visos proporcijos, lipdiniai – viskas padaryta taip, kaip buvo grafų Kaminskių ir to meto architekto sumanyta”, – pasakojo K.Mozeris.
Tiesa, darbus buvo galima atlikti sparčiau ir pigiau. Architektui A.Stalgiui teko grumtis su statybininkais, mat jiems ne visada buvo aišku, kodėl negalima supaprastinti kai kurių darbų.
„Žinoma, galėčiau dalį sienos uždengti XIX a. paveikslu – atsieitų maždaug tiek pat, kiek tą sieną restauruoti”, – aiškino dvaro šeimininkas.
Tūkstantį kvadratinių metrų užimančiame dvare yra net 60 durų.
K.Mozeris tikino, kad kartais su dvare esančiais namiškiais paprasčiau būna susisiekti mobiliuoju telefonu nei bandyti juos susirasti.
Dvaro vidaus restauravimą K.Mozeris pradėjo nuo namo funkcijų atkūrimo. Kiekvieną dvarą tuo metu sudarė vadinamosios menės: priemenė, kur pasitinkami svečiai, paliekami viršutiniai drabužiai, didžioji ir mažoji svetainės, galerija, valgomasis, biblioteka ir miegamieji kambariai.
Iš pirmo žvilgsnio atskirti kambarių paskirties buvo beveik neįmanoma. Didesnės menės buvo perskirtos sienomis, o kai kurios sienos išgriautos, teko išvežti tonas šiukšlių ir tik tuomet pradėjo ryškėti tikrosios dvaro erdvės.
Daug dėmesio K.Mozeris skyrė galerijai, kurią dabar puošia ne tik senoviniai baldai, bet ir vertingi meno kūriniai.
Naujasis dvarininkas tikino, kad ir anuomet šis kambarys buvo tarsi vizitinė šeimininko kortelė: čia kabėdavo brangūs paveikslai, puikuodavosi prabangūs baldai.
„Svečiai, laukdami pokylio, galėdavo pasivaikščioti po galeriją, apžiūrėti meno kūrinius, pabendrauti”, – aiškino K.Mozeris.
Vienas mėgstamiausių kambarių būdavo mažoji svetainė. Joje dvarininkų šeima kartu su svečiais mėgdavo vakaroti.
Moterys gurkšnodavo arbatą, vyrai lošdavo kortomis prie dailaus kortų stalelio. Toks puošia ir dabartinę mažąją svetainę.
Tiesa, šią erdvę dabar papildė šiuolaikiška salonų puošmena – televizorius, tačiau Kęstutis tikino, kad jis dvare retai įjungiamas.
Vienas svarbiausių kambarių teisininkui – biblioteka. Ji įkurta šiek tiek kitoje vietoje, nei buvo Kaminskių laikais. Šeimininkas pageidavo, kad biblioteka būtų šalia jo miegamojo.
Naktis dvare K.Mozeris leidžia tame pačiame kambaryje, kur buvo ir Kaminskių miegamasis. Dvare iš viso įrengta 20 miegamųjų.
Vis dėlto kai ką patobulinti teko orientuojantis į šių laikų civilizaciją: Mozeriai įsirengė modernią virtuvę ir 20 tualeto kambarių. Kaminskių laikais jų dvare tiesiog nebuvo.
Tiesa, kasinėjant dvarą buvo užtikta duobė, panaši į primityvią kanalizaciją. Tai leidžia manyti, kad ir Kaminskių laikais egzistavo kai kas panašaus į tualetus.
Dvaro apstatymas – dar vienas restauravimo etapų. Jis vis tęsiasi ir, anot K.Mozerio, tikriausiai vyks visą gyvenimą.
Prieš pirkdamas baldus K.Mozeris daug skaitė, konsultavosi, nes norėjo, kad jo dvaras kuo labiau atitiktų XIX amžiaus stilių.
„Esu baigęs dvi aukštąsias mokyklas, dvaro atkūrimas – trečioji”, – juokėsi dvarininkas. Lietuvoje esančiose sendaikčių parduotuvėse ir antikvariatuose vertingų baldų sudėtinga rasti.
„Autentiški senoviniai daiktai brangūs, galbūt į Lietuvą jie nevežami, tad tenka ieškoti užsienio aukcionuose”, – pasakojo K.Mozeris.
Jis rodė prieš 100 metų pagamintą bufetą, pademonstravo, kaip tiksliai iki šiol užsidaro durelės – lyg baldas būtų pagamintas vakar.
Visą dvarą apstatyti autentiškais to laikotarpio baldais – sunkiai įmanoma misija.
Užsienio aukcionuose to meto kėdutė gali kainuoti 40 tūkstančių litų, o ką jau kalbėti apie komodas, bufetus, staliukus, kėdes.
Dėl kėdžių kyla bene daugiausia problemų – juk dvare jų reikia ne vienos dešimties, o aukcionuose ar pas kolekcininkus vienodų galima rasti geriausiu atveju dvylika. Todėl vilnietis kartais gali pasijausti lyg Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano „Dvylika kėdžių” herojus Ostapas Benderis.
K.Mozeris užsakė 50 XIX amžiaus stiliaus kėdžių pagaminti Italijoje.
Vilnietis džiaugėsi ir Lietuvos dailidžių nagingumu – jie iš dvare augusių tuopų pagamino didžiosios svetainės stalą.
K.Mozeris sakė, kad apstatant dvarą nereikėtų pernelyg žavėtis ąžuoliniais baldais, mat prieš 150 ar 200 metų tokiais savo namus puošdavo tik prasčiokai.
Aukštuomenės atstovai rinkdavosi raudonmedžio baldus. Ir K.Mozeris raudonmedžiui jaučia silpnybę, todėl stengiasi įsigyti kuo daugiau baldų iš šio medžio.
Kai kuriuos senovinius baldus teko perdaryti, nes jie neatitinka šiuolaikinių standartų, – pavyzdžiui, antikvarinės lovos buvo per trumpos. XIX amžiaus jų ilgis siekė vos 180 cm, o dvigulės lovos plotis – apie 105 cm.
Nors dvarą K.Mozeris rengė savo šeimai, jis nesiruošia jame užsidaryti nuo visuomenės.
Dvarai visada buvo bendruomenių kultūros židinys, tad ir vilnietis galvoja apie tokią misiją. Jau dabar dvare rengiamos ekskursijos, organizuojami kultūros renginiai.
Reportažą iš restauruoto Vidiškių dvaro ir apleistų dvarų žiūrėkite pirmadienį 18 val. 45 min. „Lietuvos ryto” televizijos laidoje „Gyvenimo būdas”.
Sudarkyti pastatai spaudžia širdį
Pradėjęs restauruoti savo dvarą K.Mozeris aplankė daugybę kitų Lietuvos dvarų. Kai kurie jų yra tiesiog sudarkyti.
„Išgriauna sienas, pasididina sales, nes reikia diskotekoms. Žinau atvejų, kai net išsilavinę, mokslinius laipsnius turintys žmonės vertingas freskas tiesiog uždažė, nes jas restauruoti per brangu”, - apgailestavo K. Mozeris.
Žmonės tikriausiai nesupranta, kad pirkdami dvarą nusiperka ne tik pastatą su žeme, bet ir įsipareigojimus tinkamai jį restauruoti, prižiūrėti, išlaikyti. Kai kurių dvarų būklė K.Mozeriui kelia siaubą. Susižavėję įvairiausiuose Lietuvos kampeliuose esančiais dvarais ar dažnai tik jų likučiais verslininkai geidė tapti jų šeimininkais. Tuo labiau kad kai kuriuos nykstančius dvarus buvo įmanoma įsigyti pusvelčiui.
Šiai pagundai neatsispyrė ir verslininkas Laimutis Pinkevičius. Jam priklauso apgailėtinos būklės Lentvario dvaras. Nesaugomame pastate išdaužyti langai, vėjas ir lietus gadina pertvaras. Paveldosaugininkai tikina, kad verslininkas nereaguoja į jų raginimus tinkamai sutvarkyti ir prižiūrėti kultūros paveldo objektą.
