36,5 tūkst. litų – tiek pasipelnyti panorusiems įdarbinimo agentūros „Saturno žiedai” vadovams sukrovė užsidirbti Norvegijoje panorę 42 lietuviai. Ši byla jau pasiekė teismą, o agentūros vadovai tupi areštinėje.
Nakvynė – kiaulių fermoje, vietoj tualeto – kibiras, 18 valandų trunkantis darbas. Tokį košmarą Austrijoje patyrė kaunietė Erika J. Su keliais grašiais namo grįžusi moteris dar liko skolinga įdarbinimo agentūrai.
„Visiems sakau ir sakysiu, kad per jokias agentūras nevažiuotų dirbti į užsienį. Nuvykusi be darbo sėdėjau visą savaitę, ir tokių kaip aš yra daugiau. Kaip tokios agentūros gali egzistuoti? Siurbėlės, iš žmonių pinigus lupa, man ir skolintis teko, kad išvažiuočiau.
O buto sąlygos – neduok Dieve, blakes šerti teko. Mėnesį buvau lyg kalinė, bet dabar jau išsilaisvinau iš tų pančių. Dirbu, bet ne tai agentūrai padėjus”, – vieną kauniečių įdarbinimo įmonę keikė dabar Anglijoje dirbanti lietuvė.
Ji, kaip ir daugelis, naršė internete ieškodama atsiliepimų apie įdarbinimo agentūras. Apie savo pasirinktąją rado begalę skundų, tačiau ryžosi išmėginti laimę ir nusvilo.
Ne vienas guodžiasi patekęs ir į policijos akiratį, mat dirba nelegaliai.
Bylos – viena po kitos
Nuo apgavikų nukentėję žmonės gali skųstis Lietuvos darbo biržai (LDB) arba policijai. LDB skundų sulaukia ne tiek ir daug, kur kas dažniau nusivylę žmonės telefonu teiraujasi, ką daryti. Policijos pareigūnai tokio darbo stygiumi nesiskundžia.
„Vos vieną tokią bylą baigiame, ant stalo iškart gula kita.
Šiuo metu vyksta trys tyrimai dėl darbdavio, žadėjusio įdarbinti užsienyje, sukčiavimo.
Paprastai tam tikrai grupei žmonių pažadai įdarbinti tampa pasipelnymo šaltiniu ir jie mulkina kitus išviliodami iš jų pinigus”, – pasakojo Vilniaus ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos (VENTT) viršininkas Igoris Polikša.
Paprastai atlygis už įdarbinimą, nors tokia paslauga pagal įstatymus turi būti teikiama nemokamai, siekia nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių litų. Nusvilusieji pasakoja, kad už tokią sumą tėra suvedami su vietos agentūros atstovais.
„Vėliau paaiškėja, kad darbas ne toks, dėl kokio buvo tariamasi, tenka ieškoti kito arba grįžti į Lietuvą. Kartais pažadais maitinami žmonės net neišvažiuoja iš Lietuvos”, – sakė I. Polikša.
Ne visi drįsta skųstis
Vasarą viena tokia byla pasiekė teismą. 42 žmonės, sulaukę pažado iš sostinėje veikusios agentūros „Saturno žiedai” būti įdarbinti Norvegijoje, liko it musę kandę – potencialūs darbdaviai nepajudino nė piršto, kai reikėjo jiems ieškoti darbovietės žemės ūkio srityje.
Laimės svetur nutarę ieškoti žmonės taip niekur ir neišvyko, o jų patirti nuostoliai siekia 36,5 tūkst. litų.
Į policiją kreipėsi ne nukentėjusieji, o „Saturno žiedų” darbuotojas, supratęs, kad dirba nešvariais reikalais besiverčiančioje bendrovėje. Įkandin jo pareigūnų pagalbos nutarė ieškoti ir 42 pažadais maitinti klientai.
„Žmonių, kurie nukentėjo nuo šios agentūros, buvo dar daugiau. Ne visi į mus kreipėsi. Gal teismo procedūrų bijo. Be to, ginant savo teises reikia užsispyrimo. Nelengva ir pripažinti, kad tapai nusikaltimo auka”, – svarstė I. Polikša.
Tyrėjai nustatė, kad bendrovę „Saturno žiedai” iš ankstesnių savininkų naujieji įsigijo jau suplanavę plėtoti nesąžiningą veiklą.
Pradės kapsėti delspinigiai
Kaip ant žarijų gyvena kaunietė Erika J., neseniai parsiradusi iš Austrijos, kurioje patyrė galybę išbandymų.
„Nežinau, ką dabar reikės daryti. Vis dar esu skolinga mane įdarbinusiam tarpininkui, tačiau tokių pinigų – daugiau nei 1,5 tūkst. litų – neturiu.
Bijau, kad netrukus sulauksiu antstolio laiško”, – dejavo pedagogo išsilavinimą turinti 39 metų kaunietė Erika J.
Skolą moteris turi grąžinti iki spalio 15 dienos. Jei iki nurodytos datos reikiamos sumos moteris neras, už kiekvieną pradelstą dieną bus skaičiuojami 0,3 proc. delspinigiai. Tokį garantinį raštą ji pasirašė prieš išvažiuodama dirbti.
Iš viso kaunietė įdarbinimo bendrovei už dokumentų rengimo, vertimo, administravimo paslaugas turėjo sumokėti 2 tūkst., tačiau tesukrapštė 350 litų.
Darbas priminė katorgą
Erika J. jaučiasi apgauta. Kauno įdarbinimo bendrovė „Annus” jai žadėjo valytojos darbą motelyje, tačiau dirbti teko degalinėje. Tikino, kad dirbti reikės tik dieną, tačiau plušėjo naktimis.
Teko dieną naktį klausytis už sienos kriuksinčių kiaulių – mat ji buvo apgyvendinta fermoje pastatytame namelyje ant ratų.
Kaunietė tikėjosi, kad už darbą Vokietijos motelyje gaus nuo 800 iki 1200 eurų mėnesio atlygį. Agentūros „Annus” vadovą Virginijų Bendoraitį ji įspėjo negalinti dirbti naktimis. Vokiečių kalbos moteris nemokėjo, todėl ir rinkosi aptarnavimo sferą.
Dar prieš išvykdama lietuvė sužinojo, kad Vokietijoje ją pasitiks „Annus” partnerio Vokietijoje atstovė Jelena, o dirbsianti įmonėje „Elid”. V. Bendoraitis per „Skype” susisiekęs su partnerio Vokietijoje atstove ir prie Erikos J. bendravęs apie darbo sąlygas.
Po savaitės, rugpjūčio 7-ąją, moteris jau lūkuriavo Kauno autobusų stotyje, iš kur išvažiavo į Vokietiją. Čia ją pasitikusi Jelena paaiškino, kad dirbti teks dar už 400 kilometrų – Austrijoje, ir ne motelyje, kaip buvo kalbėta, o degalinėje vidury laukų.
Kaunietei buvo patikėta valyti degalinės ir joje esančio restorano patalpas, dušines, tualetus.
Dirbti Erikai J. reikėjo po 15–19 valandų per parą, visuomet tik naktimis.
Tai truko dvi savaites, per kurias kaunietė valiklio rūgštimi nusidegino rankas ir kojas, nuo prasto maisto, kurio duodavo geraširdės degalinės pardavėjos, sustreikavo skrandis.
„Visą laiką verkiau, nes jaučiausi patekusi į vergovę”, – susijaudinusi pasakojo moteris. Darbdavio atstovė ją išmokė ir meluoti – liepė sakyti, kad dirba tik 4–5 valandas per parą.
Vietoj tualeto – kibiras
Erikos J. kantrybės taurę perpildė gyvenimo sąlygos, apie kurias nei Kaune dirbantis tarpininkas, nei darbdavio atstovė iš anksto nieko nepasakojo.
„Atidarė didžiulius vartus, už kurių išvydau kukurūzų laukus. Tai priminė vaikystę”, – pasakojo kaunietė. Tačiau ilgesingą idilę iš karto sugriovė nosį riečiantis kiaulių srutų kvapas. Šį rugpjūtį Austrijoje buvo išties karšta, tad dvokas buvo itin nemalonus.
Kvapą lietuvė dar būtų galėjusi iškęsti, tačiau kai ji išvydo savo laikinąjį būstą, neteko žado. „Atvedė į didelį angarą, kuriame sukrauti žemės ūkio padargai ir kurio kampe stovėjo mažas namelis ant ratų. Štai ir mano būstas!” – prisiminė jauna moteris.
Nameliu teko dalytis su dar viena valytoja. Apie patogumus ar viryklę nė kalbos nebuvo. „Parodė man kibiriuką ir paaiškino, ką į jį turėčiau daryti”, – siaubo neslėpė Erika J.
Rinko pinigus iš klientų
Kaunietė daugiausia darbo turėdavo penktadienį ir savaitgaliais. Ji pradėdavo dirbti 22 valandą vakaro. Kada baigsis darbo diena, Erika J. nežinojo. Vieną parą ji dirbo net 19 valandų. Apie poilsį moteris tegalėjo pasvajoti.
„Dienomis negalėdavau miegoti dėl triukšmo, kuris sklisdavo angare. Triukšmaudavo ir fermų šeimininkai, ir jų anūkai. Burgzdavo traktoriai, žoliapjovės, šalia buvo statomas didžiulis gyvenamasis namas”, – pasakojo kaunietė.
Rusė Jelena lietuvei iškart paaiškino, kad jos alga priklausys nuo to, kiek pinigų pavyks surinkti iš klientų už naudojimąsi tualetu.
Erika J. netruko sužinoti, kad Austrijoje jau buvo priimtas įstatymas, draudžiantis rinkti pinigus už tokias paslaugas. Tačiau kaunietei teko prašyti pinigų iš klientų. Dirbdama pirmą naktį kaunietė surinko net 50 eurų.
Nuo darbo sušlubavo sveikata
Dirbti teko sunkiai. Nuo rūgštinių valiklių alergiškos kaunietės rankos sudiržo ir susiraukšlėjo. Kai valydavo dušines, žemyn tekanti rūgštis tikšdavo ant kojų ir pasiekdavo pėdas, o vieną kartą užtiško ant kairės akies.
„Ant kojų ir kulnų atsivėrė žaizdos, o akis kelias savaites buvo raudona”, – prisimena moteris.
Socialinio draudimo pažymos Erika J. neturėjo, šį dokumentą ji išvydo tik vykdama atgal į Kauną. Po dviejų savaičių lažo darbdavys kaunietę perkėlė į kitą degalinę. Čia darbo buvo mažiau, gyventi teko ne fermoje, o name.
Už 4 darbo savaites ji gavo 900 eurų, iš kurių turėjo pirkti brangų maistą pačioje degalinėje, nes iki artimiausios parduotuvės – 20 kilometrų. Didžioji dalis uždarbio turėjo atitekti tarpininkui.
Moteris pati kalta?
Beveik dešimtmetį veikiančios bendrovės „Annus” direktorius V.Bendoraitis teigė, kad jokiame namelyje ant ratų jo klientė negyveno, jai esą buvo išnuomotas butas. Darbo sąlygos su ja esą buvo aptartos ir žinomos – per internetą buvo leista pabendrauti su darbdaviu.
„Iš savo partnerių mes reikalaujame daugybės dokumentų, išsiaiškiname, kur žmogus bus apgyvendintas, ar jis bus sutiktas. Darbdaviai tikrai nėra niekšai, kurie tik siekia pasityčioti iš darbuotojo”, – tikino V.Bendoraitis.
Jis tvirtino sulaukęs skambučio iš darbdavių Vokietijoje, kurie paaiškino priežastis, kodėl Eriką J. atleido.
„Šią moterį atleido dėl amoralaus elgesio viešojoje vietoje. Dabar ji nenori mokėti už įdarbinimo paslaugą, todėl ir ieško teisybės”, – aiškino V.Bendoraitis. Jis patikino, kad nepatenkintų klientų pasitaiko, tačiau labai retai.
Įdarbintojų – vis daugiau
2010-ųjų pradžioje pasikeitė tvarka – įdarbinimo užsienyje agentūroms nereikalingos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos licencijos verstis šia veikla. Jos prilygintos kitoms paslaugas teikiančioms įmonėms.
Nuo to laiko Lietuvoje negalima imti mokesčių už tarpininkavimą įdarbinant užsienyje. Tačiau tokių agentūrų paslaugomis besinaudojančių žmonių patirtis byloja ką kita.
Agentūra reikalauja atlygio, tačiau dažnai tai vadinama mokesčiu už nuvežimą į užsienį, dokumentų tvarkymą, vertimą.
Valstybinė mokesčių inspekcija yra sulaukusi skundų, kad už kelių puslapių dokumentų vertimą į norvegų kalbą įdarbinimo agentūra ėmė kelių tūkstančių litų užmokestį.
LDB duomenimis, Lietuvoje šiuo metu veikia 98 privačios įdarbinimo agentūros. Pernai tokių šalyje buvo 92, užpernai – 82.
Per 2011 metus užsienyje per įdarbinimo agentūras įsidarbino 3869 asmenys, per 2012 metų I pusmetį – 2320 asmenų.
Per 2012 metus LDB gavo vieną skundą iš Lietuvos piliečio dėl galimai neteisėtos įdarbinimo agentūrų veiklos. Taip pat LDB sulaukė 2 informacinių pranešimų iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos apie gautus skundus.
„Nepatenkintieji įdarbinimo agentūrų veikla dažniau linkę nepateikti skundų – jie skambina telefonu ir teiraujasi, kas reglamentuoja šių agentūrų veiklą.
Dažnai nuvykusieji svetur negauna žadėto darbo arba darbo vieta ir darbo sąlygos visiškai neatitinka to, kas buvo žadėta prieš išvykstant iš Lietuvos.
Todėl jie dažniausiai būna priversti grįžti. Ieškantys darbo užsienyje patiria kelionės, būsto nuomos, dokumentų vertimo išlaidų, kurių įdarbinimo agentūros jiems neapmoka”, – aiškino LDB atstovė Jūratė Baublienė.
Darbu svetur domisi vis daugiau žmonių
Įsidarbinti ar pasikonsultuoti Lietuvoje galima ne tik įdarbinimo agentūrose. Tokias paslaugas teikia ir Lietuvos darbo biržoje veikiantis EURES tinklas.
Pernai EURES paslaugomis naudojosi 14 616 asmenų, šiemet vien per tris metų ketvirčius – 12 059 žmonės.
Dėl darbo labiausiai domimasi Skandinavijos valstybėmis, ypač Norvegija, vis dar populiarios lieka Jungtinė Karalystė, Airija, Vokietija. Dažniausiai domimasi nekvalifikuotais darbais.
Per EURES darbo svetur ieško ir jauni, ir vyresni žmonės. Keisti gyvenimą užsimoję vyresni žmonės dažnai būna įgiję vidurinį ar profesinį išsilavinimą, dauguma jaunimo baigę aukštąsias mokyklas.
Nežinojo net darbdavio pavardės
Išbandymų siekdami įsidarbinti svetur prieš kelerius metus patyrė ir 20 Lietuvos statybininkų. Nuvykus į Švediją teko sukti į Lietuvos ambasadą, o paskui – atgal į tėvynę.
Apgauti statybininkai apskaičiavo, kad juos įdarbinti žadėję sukčiai į kišenę susižėrė apie 24 tūkst. litų.
Darbininkų viešnagė Švedijoje truko vos kelias valandas, nors vyrai buvo nusiteikę ten dirbti bent kelis mėnesius.
2009 metų kovo 2 dieną jie mikroautobusais išvyko į Rygą, čia persėdo į autobusą ir išplaukė keltu į Stokholmą. Bet nuvykus paaiškėjo, kad autobuso vairuotojui padiktuotu adresu jų niekas nelaukia.
Statybininkai tvirtino bendravę telefonu su Aurimu, o kelionės reikalais rūpinosi įmonės „Keliauk patogiau” savininkas Edgaras Paškevičius, kuriam ir sumokėjo už įdarbinimą.
„Aš verčiuosi vežimu, o ne įdarbinimu. Kas užsakė nuvežti tuos vyrus į Švediją? Kažkoks žmogus. Aš paklausiau, ar jam reikia sąskaitos faktūros. Jis pasakė, kad ne”, – tuomet aiškino E. Paškevičius.
Jis tikino, kad Aurimu prisistačiusio užsakovo pavardės nežino, o telefono numeriu, kuriuo anksčiau šis skambindavo, niekas neatsiliepia.
Apgauti statybininkai, parvykę į Klaipėdą, ketino E. Paškevičiui surengti savo teismą. Tačiau jį išsivežė iškviesti policininkai.
