Nežinau, ką dabar reikės daryti. Vis dar esu skolinga mane įdarbinusiam tarpininkui, tačiau tokių pinigų, daugiau nei 1,5 tūkst. litų, neturiu. Bijau, kad netrukus sulauksiu antstolio laiško“, – dejavo pedagoginį išsilavinimą turinti 39 metų kaunietė Erika J.
Moteris jaučiasi apgauta. Bendrovė „Annus“ esą žadėjo valytojos darbą motelyje, tačiau dirbti teko degalinėje. Tikino, kad dirbti reikės tik dieną, tačiau buvo priversta plušėti naktimis. Teko dieną naktį klausytis už sienos kriuksinčių kiaulių – mat ji esą buvo apgyvendinta fermoje pastatytame namelyje ant ratų.
Nors šios kaunietės patirtis nėra išskirtinė ir panašių ekonominių emigrantų istorijų pasakojama ne viena, įdarbinimo agentūrų reputacijos jos, atrodo, nesugadina. Privačių tarpininkų kasmet daugėja, o į skolas klimpstantys tautiečiai pasitiki nepigias paslaugas teikiančiomis bendrovėmis.
Pradės kapsėti delspinigiai
Erika J. turėjo dirbti darželio auklėtoja, tačiau alga buvo tokia maža, kad neužteko net mokesčiams, todėl nusprendė pabandyti laimę užsienyje.
Tačiau po mėnesio darbo Austrijoje, rugsėjo pradžioje, jauna moteris grįžo paskendusi dar didesnėse skolose. Ją įdarbinusiai bendrovei „Annus“ 1650 litų skolą moteris turi grąžinti iki spalio 15 dienos.
Iš viso kaunietė įdarbinimo bendrovei už dokumentų rengimo, vertimo, administravimo paslaugas turėjo sumokėti 2 tūkst. litų, tačiau tesukrapštė 350 litų.
Jei iki nurodytos datos reikiamos sumos moteris neras, už kiekvieną uždelstą dieną bus skaičiuojami 0,3 proc. delspinigiai. Tokį skolos grąžinimo garantinį raštą ji pasirašė prieš išvažiuodama dirbti.
Sąlygas aptarė per „Skype“
„Naivumas – mano charakterio savybė, ir tiek. Patikėjau tarpininkais. Nesu princesė, tačiau tokias sąlygas, kokias radau užsienyje, pavadinčiau antihumaniškomis“, – tikina Erika J.
Ji teigia, kad prieš išvykdama į užsienį bendrovės „Annus“ direktoriui Virginijui Bendoraičiui aiškiai išdėsčiusi, jog nori valytojos darbo Vokietijos motelyje, tikisi nuo 800 iki 1200 tūkst. eurų atlygio, negali dirbti naktimis. Vokiečių kalbos moteris nemokėjo, todėl ir rinkosi aptarnavimo sferą.
V.Bendoraitis per „Skype“ susisiekęs su partnerio Vokietijoje atstove ir prie Erikos J. bendravęs apie darbo sąlygas.
„Atstovė buvo rusė, vardu Jelena, kuri turėjo mane pasitikti bei nuvežti iki darbovietės“, – prisimena kaunietė.
Jelena pasiūlė darbą, atsiuntė raštą, kuriame buvo įvardintas ir galimas uždarbis, ir 40 (ir daugiau) darbo valandų per savaitę. Erika J. taip sužinojo, kad jos darbdavys registruotas Vokietijos Niurnbergo mieste ir vadinasi „Elid“.
Pasijuto atsidūrusi vergovėje
Po savaitės, rugpjūčio 7-ąją, moteris jau lūkuriavo Kauno autobusų stotyje, iš kur išvažiavo į Vokietiją. Čia ją pasitikusi Jelena paaiškino, kad dirbti teks dar už 400 kilometrų – Austrijoje, ir ne motelyje, kaip buvo kalbėta, o degalinėje vidury laukų.
Kaunietei buvo patikėta valyti degalinės ir joje esančio restorano patalpas, dušines, tualetus. Dirbti Erikai J. reikėjo po 15–19 valandų per parą, visada tik naktimis. Tai truko dvi savaites, per kurias kaunietė valiklio rūgštimi nusidegino rankas ir kojas, nuo prasto maisto, kurį duodavo pavalgyti geraširdės degalinės pardavėjos, sustreikavo skrandis.
„Visą laiką verkiau, nes jaučiausi patekusi į vergovę“, – susijaudinusi pasakojo moteris. Darbdavio atstovė Jelena esą išmokė ją meluoti – liepė sakyti, kad dirba tik 4–5 valandas per parą.
Vietoj tualeto – kibiras
Erikos J. kantrybės taurę perpildė apgyvendinimo sąlygos, apie kurias nei Kaune dirbantis tarpininkas, nei darbdavio atstovė iš anksto nieko nepasakojo.
„Atidarė didžiulius vartus, už kurių išvydau kukurūzų laukus. Tai priminė vaikystę“, – pasakojo kaunietė. Tačiau ilgesingą idilę iš karto sugriovė nosį riečiantis kiaulių srutų dvokas. Šį rugpjūtį Austrijoje buvo išties karšta, tad smarvė buvo itin nemaloni.
Kvapą lietuvė dar būtų galėjusi kentėti, tačiau kai ji išvydo savo laikinąjį būstą, neteko žado. „Atvedė į didelį angarą, kuriame sukrauti žemės ūkio padargai ir kurio kampe stovėjo mažas namelis ant ratų. Štai ir mano būstas!“ – prisimena jauna moteris.
Nameliu teko dalytis dar su viena valytoja. Apie patogumus ar viryklę nebuvo nė kalbos. „Parodė man kibiriuką ir paaiškino, ką į jį turėčiau daryti“, – siaubo neslepia Erika J.
Rinko pinigus iš klientų
Kaunietė daugiausia darbo turėdavo penktadienį ir savaitgaliais. Ji pradėdavo dirbti 22 valandą. Kada baigsis darbo diena, Erika J. nežinojo. Vieną parą ji dirbo net 19 valandų.
Apie poilsį moteris tegalėjo pasvajoti. „Dienomis negalėdavau miegoti dėl triukšmo, kuris sklisdavo angare. Triukšmaudavo ir fermų šeimininkai, ir jų anūkai.
Burgzdavo traktoriai, žoliapjovės, šalia buvo statomas didžiulis gyvenamasis namas“, – pasakojo kaunietė.
Rusė Jelena lietuvei iškart paaiškino, kad jos alga priklausys nuo to, kiek pinigų pavyks surinkti iš klientų už pasinaudojimą tualetu.
Erika J. netruko sužinoti, kad Austrijoje jau buvo priimtas įstatymas, draudžiantis rinkti pinigus už tokias paslaugas. Nepaisant to, kaunietei teko prašyti pinigų iš klientų.
Dirbdama jau pirmą naktį kaunietė surinko net 50 eurų.
Nuo darbo sušlubavo sveikata
Dirbti teko sunkiai. Nuo rūgštinių valiklių alergiškos kaunietės rankos sudiržo ir susiraukšlėjo. Kai valydavo dušines, žemyn tekanti rūgštis tiško ant kojų pėdų ir net užtiško ant kairiosios akies.
„Ant kojų ir kulnų atsivėrė žaizdos, o akis kelias savaites buvo raudona“, – prisimena moteris. Socialinio draudimo pažymos Erika J. neturėjo, šį dokumentą ji išvydo tik vykdama atgal į Kauną.
Po dviejų savaičių lažo darbdavys kaunietę perkėlė į kitą degalinę. Čia darbo buvo šiek tiek mažiau, gyventi teko nebe fermoje, o gyvenamajame name.
„Sakiau Jelenai, kad noriu namo, ir prašiau sumokėti man algą. Pakriko nervų sistema, nuolat pykindavo, aplinkiniai pradėjo galvoti, kad aš nėščia“, – pažeminimą prisimena lietuvė.
Už keturias darbo savaites ji gavo 900 eurų, iš kurių turėjo pirkti brangų maistą pačioje degalinėje, nes iki artimiausios parduotuvės buvo 20 kilometrų.
Didžioji dalis uždarbio turėjo atitekti tarpininkui Kaune.
Moteris pati dėl visko kalta?
Grįžusi į Kauną Erika J. paskambino darbą jai suradusiam įdarbinimo agentūros vadovui. „Sakiau, kad man nesuteikė tokios paslaugos, apie kokią buvo tartasi. Aiškinau apie gyvenimo ir darbo sąlygas Austrijoje. Tačiau V.Bendoraitis atšovė, kad dauguma žmonių patenkinti jo pagalba, o dėl prastų sąlygų neva pati esu kalta“, – pasakojo kaunietė.
Beveik dešimtmetį veikiančios bendrovės „Annus“ direktorius V.Bendoraitis „Laikinajai sostinei“ teigė, kad jokiame namelyje ant ratų jo klientė negyveno, jai esą buvo išnuomotas butas. Darbo sąlygos su ja esą buvo aptartos ir žinomos – per internetą buvo leista pabendrauti su darbdaviu.
„Iš savo partnerių mes reikalaujame daugybės dokumentų, išsiaiškiname, kur žmogus bus apgyvendintas, ar jis bus sutiktas. Darbdaviai tikrai nėra kažkokie niekšai, kurie tik siekia pasityčioti iš darbuotojo“, – tikino V.Bendoraitis.
Jis teigė sulaukęs skambučio iš darbdavių Vokietijoje. Šie paaiškino priežastis, kodėl Erika J. grįžo namo.
„Šią moterį atleido dėl amoralaus elgesio viešoje vietoje. Dabar ji nenori mokėti už įdarbinimo paslaugą, todėl ir ieško teisybės“, – aiškino V.Bendoraitis, patikinęs, kad nepatenkintų klientų pasitaiko, tačiau labai retai.
Įdarbina ne vienoje šalyje
Ši įmonė tikina darbinanti ne tik Vokietijoje, bet ir Graikijoje, Kipre, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Olandijoje ir JAV.
Įmonės interneto svetainėje skelbiama, kad siūlomas darbas pakelės motelių, restoranų valytojoms Niurnberge. Būtent šio darbo tikėjosi ir Erika J.
Teigiama, kad gyvenamąjį plotą ir maitinimą darbdavys suteikia nemokamai, o darbo sutartys pasirašomos dar Lietuvoje.
Populiariausia – Jungtinė Karalystė
Kaune tarpininkavimo įdarbinant veiklą vykdo ir apie tai informuoja Kauno teritorinę darbo biržą 14 įmonių. Tarp jų yra ir bendrovė „Annus“.
Per pirmąjį šių metų pusmetį tarpininkai įdarbino 690 asmenų: 389 vyrus ir 301 moterį. Lietuvoje buvo įdarbinti 183, Jungtinėje Karalystėje – 481, Vokietijoje – 11, Graikijoje – 4, Norvegijoje – 9, Olandijoje – 2 darbo ieškoję žmonės.
Daugiausia įdarbinta iki 49-erių metų amžiaus žmonių. 349 darbą suradusieji neturėjo net profesinio pasirengimo, 108 – baigę aukštąjį mokslą.
Prieš daugiau kaip dvejus metus asmenys, darbo ieškoję per tarpininkus, galėjo pasitikrinti, ar įdarbinimo paslaugas teikianti įmonė turi licenciją. Tuo metu įmonės bei privatūs asmenys galėjo tarpininkauti įdarbinant užsienyje tik turėdami Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išduotas licencijas.
Nuo 2010 m. sausio 5 dienos įdarbinimo užsienyje tarpininkavimo veiklos licencijos panaikintos.
Paslauga turi būti nemokama
Inga Balnanosienė,Kauno teritorinės darbo biržos Darbo išteklių skyriaus vedėja:
„Lietuvos Respublikos darbo kodekse (88 straipsnis) įtvirtinta nuostata, kad Lietuvoje tiek darbo birža, tiek privatūs fiziniai bei juridiniai asmenys bei jų filialai teikia nemokamas įdarbinimo paslaugas.
Kauno teritorinė darbo birža priklauso EURES tarnybų tinklui, kuris vienija tarpininkavimo kitose šalyse paslaugų teikimą.
Šiame tinkle skelbiama informacija apie laisvas darbo vietas kitose Europos Sąjungos šalyse.
Kauno teritorinė darbo birža teikia informaciją apie laisvas darbo vietas, jas registruoja, organizuoja klientų, pageidaujančių dirbti užsienyje, susitikimus su kitų šalių darbdaviais, padeda užpildyti prašymus, konsultuoja gyvenimo aprašymų parengimo, motyvacijos laiško parengimo, kitų dokumentų pildymo klausimais.
Daugiausia darbo biržos klientų domisi darbo pasiūlymais Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Norvegijoje.
Per dieną Kauno teritorinėje darbo biržoje apsilanko apie 15 klientų, pageidaujančių vykti dirbti į užsienį. Visos paslaugos teikiamos nemokamai.“
