Anot A. Patamsio, kristalinės glazūros techniką jis atrado studijų metais. Studijuojant keramikos knygas, vaikinui užkliuvo tai, kad prie kristalinės glazūros aprašymo nebuvo jokių iliustracijų, tad jis nutarė išmėginti šią techniką pats.
„2–3 kurse pabandžiau ir pavyko kažką panašaus padaryti, tai man labai patiko. 1979 metais baigęs studijas nuėjau dirbti į Termoizoliacijos institutą Vilniuje ir pradėjau mėginti kristalinę glazūrą“, - pasakojo A. Patamsis.
Vyriškis sakė pradėjęs eksperimentuoti, ir po kiek laiko jam jau pavyko išgauti vertus dėmesio darbus. Tačiau dėl sudėtingo gamybos proceso, tik kas antra urna pavyksta.
„Labai sunku padaryti, ir gan nepigu, nes labai daug broko būna – iš dešimties urnų tik penkios pavyksta“, - sakė menininkas, pridėdamas, kad dar brangiau būtų, jei jis medžiagas pirktų iš užsienio – dabar jis viską gamina „nuo A iki Z“.
Kristaline glazūra padengtos urnos kainuoja apie 450 Lt ir yra pigesnės už karstus, kurių kainos prasideda nuo 500, o vidutiniškai būna apie 800 Lt. Taip pat jos pigesnės už įprastas bronzines urnas, kurios vidutiniškai kainuoja 1,5 tūkst. litų (nors pigių variantų įmanoma rasti ir po 400 litų). Tačiau menininkas pripažino, kad jo darbų kol kas nupirkta vos keletas.
„Dar Lietuvoje tik pati pradžia, žmonės nepratę. Užsienyje beprotiškai populiaru, kada nors ir čia taip bus“, - žmonių nenoro pirkti urnas nesureikšmino A. Patamsis.
Unikalus procesas
A. Patamsis pastebi, kad parodos pavadinimas „Užšaldyti ugnyje“ simbolizuoja ne tik mirusiųjų virsmą per ugnį pelenais, bet ir kristalinės glazūros techniką: „Krosnyje degami kristaline glazūra aptepti indai pasipuošia piešiniais, primenančiais tuos, kurie žiemą atsiranda ant apšarmojusių langų, todėl norėjau šį procesą išryškinti ir pavadinime“.
Unikali kristalinės glazūros technologija apsprendžia ir ganėtinai ilgą gamybos procesą. Keraminis indas glazūruojamas specialia glazūra, kurioje yra cinko oksidas ir kvarcas, tada degamas krosnyje, aukštoje (1250-1350 laipsnių) temperatūroje.
Indą degant, glazūra išsilydo, o palikus jį vėsti apie 3-4 valandas, ant indo auga kristalai, sudarydami unikalius gėlių, vėduoklių, snaigių piešinius.
Daugiau kaip tris dešimtmečius dirbantis šia technika A. Patamsis sako, kad dėdamas savo darbus į degimo krosnį, niekada nežino, kokius juos vėliau ištrauks.
„Mano kūryba baigiasi ties krosnies durimis – toliau kuria kristalai. Jų niekaip negalima kontroliuoti, todėl kaskart, traukdamas darbą iš krosnies, būnu pakerėtas šios kūrybos stebuklu“, – pasakoja menininkas.
Pasaulyje pripažinta unikali kristalinės glazūros technika atsirado XIX a. pradžioje, Pancūzijoje, kai porceliano dirbtuvių meistrai pastebėjo, jog palikus degtas vazas vėsti, ant jų susidaro dėmelės. Iš pradžių jos buvo laikomos gamybos broku ir tik po beveik pusės amžiaus ant vazų paviršiaus susidarantys kristalų piešiniai buvo pradėti vertinti.
Tačiau kristalinė glazūra ir toliau liko retu indų dekoravimu būdu, nes dėl sudėtingos technologijos meistrams neapsimokėjo ją naudoti masinėje gamyboje. Po truputį ši glazūra buvo pamiršta ir tik palyginti neseniai – prieš keletą dešimtmečių – vėl pradėta naudoti.
Kristalinę glazūrą kūryboje naudoja vos keli šimtai pasaulio keramikų. Iš jų – tik 2 lietuviai: Los Andžele (JAV) gyvenantis Kęstutis Mikėnas ir Lietuvoje – Algimantas Patamsis. 2005 m. A. Patamsis su savo darbais dalyvavo pirmojoje tarptautinėje kristalinių glazūrų parodoje „Crystallines“, vykusioje Prancūzijoje, Vallauris mieste.
