Gražiausias pasaulio prospektas – spindintis rafinuota elegancija su intrigos prieskoniu. Vieta, kur dar jaunas Jeane’as Paulis Belmondo sutinka patrauklią amerikietę, kalbančią prancūziškai su ausį rėžiančiu akcentu.
Ji – savo nepriklausomybę labiau už viską vertinanti emancipuota mergina, kuri pragyvena pardavinėdama laikraščius ir siekia tapti žurnaliste, jis – nuo policijos besislapstantis nusikaltėlis, kuris ją myli. „Iki paskutinio atodūsio”. Toks tarptautinį pripažinimą režisieriui Jeane’ui Lucui Godard’ui pelniusio filmo pavadinimas.
Nenuostabu, kad būtent tokių XX amžiaus šeštojo dešimtmečio Eliziejaus laukų ilgisi paryžiečiai. Nes garsioji gatvė – jau nebe ta.
Gatvė neatpažįstamai pasikeitė
„Šeštajame, septintajame dešimtmečiuose Eliziejaus Laukai buvo, bet dabar nebėra paryžietiška vieta, net įsimylėjėliams”, – liūdnai kalbėjo Jacques’as Hubert’as Rodier, dienraščio „Les Echos” redaktorius.
Vaikštinėjant plataus prospekto šaligatviais akys klaidžioja parduotuvių vitrinomis. Kas krinta į akį? Ogi tai, jog gatvę užtvindė drabužių parduotuvės ir prekių ženklai. Tiesa, tokie prekių ženklai, kuriuos vargu ar būtų galima pavadinti prabangiais ar išskirtiniais. Savo vienintelę parduotuvę Prancūzijoje Eliziejaus Laukuose atvėrė „Banana Republic”, „Levis” įsikėlė į naujas erdvias patalpas netoli naujojo „H & M”. Jie konkuruoja su „Nike”, „Gap”, „Tommy Hilfiger” arba „Abercrombie & Fitch”.
Amerikietiškų prekės ženklų invazija į Eliziejaus Laukų erdves žymi jau trečią nuo devintojo dešimtmečio prospekto kitimo etapą.
Pirma europiečių prekybininkai, tokie kaip „H & M”, „Adidas”, „Zara”, išsidėstė greta tradicinių prancūziškų prekių ženklų – „Louis V”, „Lacoste”, „Sephora” ar „Peugeot”. Dabar prancūziški ženklai Eliziejaus Laukuose – tarsi žvėrys zoologijos sode. Reti ir nyksta.
Vilioja greituoju maistu
Prancūzų gastronomija, regis, taip pat. Štai tarp parduotuvių įsispraudę restoranai. Garsūs prabangūs, o ir klientų, regis, turėtų netrūkti. Juk aplinkui dirba beveik 200 tūkst. paryžiečių. Bet nemaža dalis jų nebesirenka ilgai trunkančių tradicinių pietų, o ieško greitojo maisto.
Eksperimentuoti ar permokėti nelinkę ir taupantys turistai. Tad nesunku paaiškinti, kodėl čia yra keturi greitojo maisto restoranai. Atvykusieji ieškoti paryžietiškos dvasios sutrinka.
„Taip, čia gražu, bet ar jaučiama išskirtinė dvasia? Nežinau, tas pačias parduotuves galite rasti ir Niujorke”, – nuleidę fotoaparatų objektyvus vienas per kitą kalbėjo po Europą keliaujantys amerikiečiai Lisa ir Robertas. Ir greitu žingsniu patraukė Triumfo arkos link.
Kinas jau nebedomina?
Paryžiečiai į Eliziejaus Laukus užsuka ne tik todėl, kad ten esantis prekybos centras „Monoprix” ilgai veikia, bet ir dėl kultūros, filmų, rengiamų parodų. Vis dėlto net ir kultūros įstaigoms vis sunkiau atlaikyti konkurencinę kovą. Nuomos kainoms padvigubėjus per pastaruosius 15 metų kultūros įstaigos pajuto į nugarą alsuojantį sunkmetį.
Nedideli nepriklausomi meno namai alėjos kaimynystėje susiduria su rimtais sunkumais. Tarp tokių – „Le Balzac”. Šį 1935 metais įkurtą kino teatrą valdo jau trečios Schpoliansky giminės kartos vyras.
Būtų sunku poną Jeane’ą Jacques’ą apkaltinti tokia veikla iš pareigos. Jis pats sveikinasi su klientais, skaito paskaitas prieš seansus. J.J.Schpoliansky net buvo surengęs kulinarines kino naktis su draugais, tarp kurių yra garsūs kulinarijos meistrai Guy Savoy ir Pierre’as Gagnaire’as.
Kino teatre rodomi operos filmai, kuriuos papildo gyvi konservatorijos muzikantų koncertai. Taip pat – filmai vaikams arba nebyliojo kino šedevrai.
Kino teatro valdytojas turi naujienlaikraštį ir ištikimų žiūrovų klubą. Ko dar norėti? Viskas, regis, puiku. Bet taip nėra. Nes bilietų parduodama vis mažiau.
Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai kino teatre tebuvo vienas ekranas, buvo parduodama 400 tūkst. bilietų per metus. Dabar su trimis ekranais – daugiausia 170 tūkst. kasmet.
Tad ar geriausios Eliziejaus Laukų dienos jau praėjusios? Tokius klausimus greičiausiai sau kelia ne vien kino teatro vadovas, bet ir paryžiečiai, matydami Eliziejaus Laukų transformacijas.
Alėjos pavadinime – užuomina į istoriją
* XVII amžiaus pradžioje karališkieji Tiuilri sodai buvo pratęsti medžių alėja. Iki XVIII amžiaus pabaigos, Paryžiui plečiantis, ji tapo madinga gatve.
* Eliziejaus Laukai jungia Santarvės aikštę, kur Marija Antuanetė ir daugelis kitų padėjo savo galvas po giljotina per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, ir Triumfo arką, kuri buvo atidaryta 1836-aisiais žuvusiesiems per revoliuciją ir Napoleono karus pagerbti. Kiek į šiaurę nuo alėjos – garsieji Eliziejaus rūmai, Prancūzijos prezidentų rezidencija.
* Alėja tapo karinių paradų vieta. Ja žygiavo tiek Prancūzijos kariai, tiek ir jos užkariautojai ar išvaduotojai. Tam tikra prasme ji lieka išlaisvintos Prancūzijos simbolis.
