Vokietijoje, ypač Rytų, yra nemažai miestų, kuriuose kasmet mažėja gyventojų skaičius. Visų pirma, mažėja gimstamumas, be to, trūkstant darbo vietų, jauni žmonės išsikelia gyventi kitur. Miestuose lieka stovėti ištisi kvartalai su tuščiais blokiniais namais vaiduokliais. Ką su tokiais daryti? Metų pradžioje Duisburgo miestas nusprendė imtis drastiško žingsnio ir nugriauti ištisą kvartalą - 120 namų. Tačiau nugriauti, pasirodo, ne ką lengviau, nei pastatyti.
Keis įstatymus
2011 m. Vokietijoje po 8 metus trukusio nuosmukio vėl buvo užfiksuotas gyventojų prieaugis – šalyje gyveno 81,8 mln. žmonių, tai 500 tūkst, daugiau nei ankstesniais metais. Tačiau šis skaičius nulemtas imigrantų antplūdžio, visų pirma iš Lenkijos. O pastarieji plūdo toli gražu ne į visus miestus. Tušti namai ir butai vis dar tebėra rimta Vokietijos bėda.
Vokietijos Šiaurės Reino - Vestfalijos žemės statybų ministras Michaelis Groschekas portalui derwestem.de prisipažino, kad namai vaiduokliai, arba, kaip jie vadinami Vokietijoje, „nekilnojamasis laužas“ („Schrottimmobilien“), neigiamai veikiantys ištisus rajonus, jam jau stovi skersai gerklės.
Tušti apleisti namai metą neigiamą šešėlį visam rajonui. Savininkams dažnai neapsimoka tokių namų renovuoti ir modernizuoti, todėl jie tiesiog paliekami irti.
„Nuosavybė įpareigoja“, - nukerta ministras sakydamas, jog išlaidas už namų vaiduoklių nugriovimą turėtų prisiimti tų apleistų namų savininkai.
Priversti savininkus padengti „protingą“ dalį namų vaiduoklių nugriovimo išlaidų yra bendra Šiaurės Reino - Vestfalijos ir Brėmeno iniciatyva. Ji bus įgyvendinta pakeitus statybų įstatymą. Taip savivaldybės įgis galimybę dalį nugriovimo išlaidų perkelti ir ant savininkų pečių.
Namų savininkų asociacija „Haus & Grund“ kritikuoja tokius planus. Pasak jų, tuščių ir apleistų namų atsiradimo priežastis – nevykusi miestų plėtros politika. Didelė problema – ir užsienio investuotojai, kurie nusipirko didelius pastatus ir juos apleido.
Žemos nuomos kainos lemia, kad į butus neapsimoka investuoti.
Bėda atsiranda ir dėl senų žmonių, kurie miršta vieniši ir neturi kam palikti savo turto. Tokių žmonių vis daugėja. Tuomet jų butus paveldi valstybė.
Per pastaruosius trejus metus „nekilnojamojo laužo“ kiekis Vokietijoje padvigubėjo. Tokių pastatų saugojimui, aplink juos esančios teritorijos priežiūrai, administravimui ir griovimui valstybė nuo 2007 m. išleido 4,5 mln. eurų.
Pirkėjų nedomina
Kaip rašo Focus.de, didžiausias galvos skausmas yra seni pokaryje statyti pastatai. Tokius namus modernizuoti labai brangu. Tai ne charizmatiški prieškarinių laikų pastatai, kurie su savo aukštomis lubomis ir nostalgiška praeities atmosfera yra tikra investuotojų svajonė. 1950-1980 m. statyti nedideli gyvenviečių namai, buvusios kareivinės visiškai nepaklausūs. Tai objektai, kurie buvo statomi vien tam, kad būtų bent kažkoks būstas, visai negalvojant apie prabangą.
Kai kuriuos pirkėjus sugundo palyginti maža jų kaina, o taip pat – galimybė šalia turėti sodą. Prie naujos statybos namų paprastai galima turėti nebent skepetaitės dydžio žalią veją. Tačiau net labiausiai prisiekę sodininkystės mėgėjai apsižiūrėję netrunka suvokti, jog seni namai nebeatitinka šiandieninių gyvenimo standartų, ir paprastai papusto padus. Mažas plotas, maži kambariai, žemos lubos, o kur dar tokie dalykai, kaip pasenusi termoizoliacija, šildymo ir elektros sistema.
Jeigu apie visa tai susiprotėjama tik po to, kai namas įsigytas, savininkui kyla natūrali dilema – atnaujinti ar nugriauti? Vieno atsakymo nėra.
Ekspertų skaičiavimais, 100 kv. m ploto namuko nugriovimas kainuoja apie 10 tūkst. eurų.
Kita vertus, norint modernizuoti pokarinį namą, į jį gali tekti investuoti dar apie pusę sumos, kuri buvo už jį sumokėta.
Įvairiais skaičiavimais, Vokietijoje nugriovimo prašosi kas dešimtas ar netgi kas aštuntas namas, nes jo renovuoti nebeapsimoka.
