A. Jacevičiui susidarė toks įspūdis, kad stengdamiesi bet kokiomis priemonėmis sumažinti bedarbių skaičių Panevėžio apskrities darbo biržos atstovai persistengia. Jau penkerius metus Miežiškių seniūnijai vadovaujantis vyras neblogai pažįsta vietos gyventojus, todėl išgirdęs, kokie žmonės pastaruoju laiku neteko bedarbio statuso, jis apstulbo – nusitaikyta į socialiai pažeidžiamiausius, apsiginti nesugebančius žmones.
„O kai karinga moteriškė ant darbo biržos tarpininkės užriko, tai ši iškart ją paliko ramybėje“, – lrytas.lt pasakojo seniūnas.
Į komandiruotes negali vykti dėl tetos
Apie keturiasdešimtmetį miežiškietį Algirdą Vilkončių seniūnas atsiliepia tik gerai – vyriškis negeria, kruopščiai dirba jam paskirtus viešuosius darbus. Šeimos nesukūręs vyras jau daugelį metų rūpinasi savo teta, mirusios motinos seserimi Salomėja Murmokaite. Jis ir tik po namus sunkiai bevaikštanti 85 metų teta dviese gyvena kukliame mediniame šeimos namuke.
Maždaug 6 metus buvęs registruotas Darbo biržoje A. Vilkončius šių metų kovo pabaigoje iš jos buvo išbrauktas. Išgirdęs, už ką, seniūnas nustebo.
Pasirodo, Darbo biržos tarpininkė A. Vilkončiui pasiūlė pagalbinio darbininko darbą statybos bendrovėje. Nuėjęs į pokalbį miežiškietis suprato, kad dirbti negalės – paaiškėjo, kad darbininkai 2-3 savaitėms išvežami į komandiruotes kituose rajonuose – Klaipėdos, Rokiškio. Atsisakęs šio darbo pasiūlymo, miežiškietis iš bedarbių sąrašų buvo išbrauktas.
Todėl nuo pavasario iki šiol A. Vilkončius ir ligota jo teta pragyvena iš pastarosios pensijos – maždaug 700 litų. Vyriškis prisipažįsta, kad šiek tiek pinigų užsidirba pagelbėdamas kaimynams – vieniems malkas skaldo, kitiems bulves kasa.
A. Vilkončiaus teigimu, Darbo birža iki tol jam kelis kartus siūlė darbų, tačiau įsidarbinti jam nepavyko. Pavyzdžiui, vienoje už kelių kilometrų nuo Miežiškių esančioje lentpjūvėje jo dirbti nepriėmė, nes jau buvo išsirinkę žmones. Pas vieną ūkininkų šeimą dirbti taip pat nepakliuvęs vyras džiaugėsi, nes ten samdiniams neretai net nesumoka, ką jie užsidirba.
Bando pagelbėti seniūnija
Pasak seniūno, atsisakydamas eiti dirbti ten, kur komandiruotėse tektų po kelias savaites praleisti toli nuo namų, A. Vilkončius iš tiesų neišsisukinėjo. Jis tikrai vienas pats rūpinasi senute giminaite ir jos tokiam laikui palikti prižiūrėti neturi kam.
Išgirdęs šią istoriją, A. Jacevičius skambino į Darbo biržą, bandė kalbėti su A. Vilkončių išbraukusia tarpininke, tačiau ši į kalbas nesileido, paaiškino pokalbiams neturinti laiko.
Seniūnija sunkiai besiverčiančiam vyriškiui stengiasi kiek įmanoma pagelbėti. Pavyzdžiui, padeda susitvarkyti dokumentus, kad jam būtų nustatytas neįgalumas ir jis gautų pašalpą. Be to, vyriškis greičiausiai vėl užsirašys į Darbo biržą, nes jau praėjo pusmetis po jo pašalinimo iš bedarbių sąrašų.
Išmetė jauną motiną
Darbo biržos darbuotojų veiksmais seniūnas A. Jacevičius nusistebėjo ir išgirdęs kitos jo seniūnijos gyventojos istoriją.
Nevėžio gyvenvietėje gyvenančios 24 metų Vaivos Bikinaitės istorija nelinksma. Savo 2 metų sūnelį ji augina viena – vaiko tėvas ją paliko, finansiškai nepadeda. Nėščia mergina pasijuto mokydamasi apdailininkės profesijos Panevėžio profesinio rengimo centre ir mokslų nebebaigė.
Iki tol, kol vaikui suėjo metai, V. Bikinaitė gaudavo 97 litus, vėliau - 350 litų dydžio socialinę pašalpą iš savivaldybės. Paklausta, kaip dviese su mažyliu pragyvena iš tokių kuklių pinigų, moteris pasidžiaugė, kad kiek galėdami padeda pas ūkininką dirbantys jos tėvai.
Pirmąkart Darbo biržoje ji užsiregistravo laukdamasi, kad būtų socialiai drausta. Vėl į Darbo biržą kreiptis V. Bikinaitę šį pavasarį paskatino draugė. Ji internete perskaitė, kad užsiregistravusi Darbo biržoje jauna moteris galėtų gauti pašalpą bei būtų socialiai apdrausta. Ši taip ir padarė.
Pasak V. Bikinaitės, Darbo biržos tarpininkė nepraėjus nė mėnesiui nuo įregistravimo jai pasiūlė dirbti viešuosius darbus. Jaunos motinos argumentai, kad ji augina mažą vaiką, kurio neturi kam palikti, kol dirbs viešuosius darbus, Darbo biržos atstovei nepasirodė rimtas argumentas.
„Net į darželį jo leisti negaliu, nes iki artimiausio – apie penkiolika kilometrų, aš neturiu galimybių, kaip jį ten nugabenti“, – lrytas.lt pasakojo V. Bikinaitė. Netrukus iš bedarbių sąrašų ji buvo išbraukta. Moteris tegavo vos 17 litų už kelias dienas, kurias oficialiai buvo bedarbe.
Tačiau nuėjusi į seniūniją ir pasiguodusi, kad dėl vaiko negalėjusi eiti atlikti viešųjų darbų neteko bedarbės statuso, V. Bikinaitė išgirdo, jog ji iš viso neprivalėjo registruotis Darbo biržoje. To daryti motinoms, auginančioms vaiką iki trejų metų, nereikia, tuo laikotarpiu jos yra socialiai apdraustos.
Šioje istorijoje seniūną stebina ne tik tai, kad Darbo biržos atstovė nepasidomėjo, kokio amžiaus V. Bikinaitės vaikas, ir nepaaiškino, kad jai nebūtina registruotis kaip bedarbei.
„Kiti bedarbiai darbo pasiūlymų nesulaukia po kelerius metus, o čia moteris tik įsiregistravo darbo biržoje ir iškart siunčiama dirbti“, – stebėjosi A. Jacevičius.
Darbo biržos vadovas gina pavaldinius
Panevėžio apskrities darbo biržos direktorius Viktoras Trofimovas įsitikinęs, kad jokių įstatymų jo darbuotojos, išbraukusios minėtus Miežiškių seniūnijos gyventojus iš bedarbių sąrašų, nepažeidė.
Beje, pasidomėjęs, dėl kokių priežasčių iš bedarbių sąrašo buvo pašalintas miežiškietis A. Vilkončius, V. Trofimovas rado įrašą, kad pasiųstas pas potencialų darbdavį šis vyriškis pas Darbo biržos tarpininkę nebegrįžo, todėl ir buvo išbrauktas iš sąrašų.
Panevėžio apskrities darbo biržos vadovo nuomone, nemaža dalis bedarbių į Darbo biržą ateina ne norėdami gauti darbo, bet tikėdamiesi pašalpų ar spręsdami kitas problemas. Pavyzdžiui, dėl paramos daugiabučio namo renovacijai ar nenorėdami patekti už grotų – lygtinai paleisti nuteistieji turi dirbti arba registruotis Darbo biržoje.
Pasak V. Trofimovo, Darbo birža neprivalo spręsti socialinių problemų. O tuo, kad nėra kam palikti prižiūrėti ligotos senutės ar mažo vaiko, turi rūpintis kitos institucijos.
Pasak Darbo biržos vadovo, vis daugiau darbdavių, per šią įstaigą ieškančių sau darbuotojų, skundžiasi, kad žmonės ateina norėdami gauti ne darbo, bet tik darbdavio parašą, kad kandidatas jam netinka.
Taip yra dėl kelių priežasčių. Vieni bedarbiai pragyvena iš kokio nors neoficialaus ar nelegalaus darbo ir „valdiškai“ dirbti visai nenori. Kitiems tiesiog labiau apsimoka sėdėti namie ir gauti nemažas pašalpas, nei visą mėnesį lenkti nugarą už minimalią algą.
Dabar Lietuvoje neretai geriau gyvena pašalpininkai, o ne dirbantys žmonės. V. Trofimovas vienoje seniūnijoje išgirdo istoriją, kaip nemažą pašalpą gaunanti dviejų vaikų motina, ištisas dienas leidžianti namuose, pasiūlė savo kaimynei, kasdien dirbančiai už minimalią algą, pinigų, kad ši nuravėtų jos daržus.
Pasak V. Trofimovo, kai kurios Darbo biržos darbuotojos, gaunančios 1 tūkst. 200 litų algą, į darbą Panevėžyje važinėja iš Pasvalio ir nesiskundžia. Tuo tarpu kai kuriems darbo ieškantiems bedarbiams net keli kilometrai atrodo neįveikiami, o atlyginimas – pernelyg mažas.
Darbo biržos vadovas taip pat pabrėžė, kad svarbiausia bedarbiams surasti nuolatinį darbą, o ne siųsti į seniūnijas atlikti viešųjų darbų. Pastaruosius darbus reikėtų skirti tiems, kas dėl savo protinių ar fizinių gebėjimų kitokio darbo dirbti nepajėgia. O tokių žmonių Lietuvoje vis daugiau.
Pasak V. Trofimovo, geriau turėtų dirbti ir vietos socialiniai darbuotojai. Kartais žmonių, ateinančių registruotis į Darbo biržą, dvasinė sveikata ir sugebėjimai savimi pasirūpinti kelia rimtų abejonių, tačiau jie patys į gydytojus nesikreipia, o pagalbos iš seniūnijų darbuotojų nesulaukia.
„Kartą su Krekenavos seniūnijos darbuotojais specialiai važiavome pasižiūrėti, kaip gyvena viena į Darbo biržą užsiregistravusi vietos gyventoja, nes mūsų darbuotojams kilo abejonių dėl jos veiksnumo. Vaizdą pamatėme baisų – namas, kuriame ji glaudėsi, langais išdaužytais, netinkamas žmogui gyventi“, – pasakojo V. Trofimovas. Tik po šio vizito moteris sulaukė pagalbos, ji iki šiol gydoma ligoninėje.
Per popierius nemato žmogaus?
Apie tai, kad kai kurie žmonės sunkiai gali savimi pasirūpinti, jiems būtina pagalba iš šalies, lrytas.lt pasakojo ir Smilgių seniūnė Zita Dabužinskienė. Jos teigimu, seniūnijos darbuotojai kai kuriems gyventojams turi nuolat priminti, kada jiems laikas važiuoti į Darbo biržą, padėti susitvarkyti įvairius dokumentus, nes jie patys savimi pasirūpinti nepajėgia.
Pastaruoju metu nesusipratimų su Darbo birža seniūnė nepamena. Tačiau pernai jai yra tekę tarpininkauti, kad į bedarbių sąrašus būtų įtrauktas vienas vietos gyventojas. Neretai žmonės skundžiasi itin valdišku Darbo biržos atstovų darbu, piktinasi nesulaukiantys paaiškinimų jiems rūpimais klausimais.
Kitus piktina padažnėję privalomi vizitai į Panevėžyje įsikūrusią Darbo biržą. Anksčiau žmonės privalėdavo atvykti rečiau, o dabar kai kuriems tenka nemažą kelią sukarti kas 3-4 savaites. Nuo Smilgių iki Panevėžio autobuso bilietas kainuoja beveik 7 litus, todėl tokie vizitai paplonina ir taip subliuškusią bedarbių piniginę.
„Man atrodo, kad Darbo biržos darbuotojai yra taip užversti darbu, jų tokie dideli krūviai, kad per tą popierių pildymą jie nebeturi laiko kada su bedarbiu pasikalbėti, į jo problemas įsiklausyti“, – sakė seniūnė Z. Dabužinskienė.
