Būsimieji studentai Paulius Gudonis ir Martynas Vilkelis ketino vykti į užsienį šiek tiek užsidirbti prieš mokslo metus. Tačiau jų motinos mokytojos atkalbėjo.
„Pasakiau sūnui: dirbk Lietuvoje. Nesvarbu, kad gausi mažiau pinigų, bet būsi lietuviško verslo patriotas.
Jeigu išvažiuos visi, nieko nebus sukurta tėvynėje”, – prisipažino Pauliaus motina Gražina Gudonienė.
Pedagogė patarė vaikinams dirbti Tomo Uznio vadovaujamoje bendrovėje „Templari”.
Dabar moteris mano, kad tai buvo labiausiai nevykęs patarimas, duotas sūnui.
„Vaikinus ne tik apgavo, bet ir įžeidinėjo, žemino.
Tai pati blogiausia darbo patirtis, kokią tik galėjo savo kailiu išbandyti jauni žmonės.
Manau, jie niekada nebenorės dirbti Lietuvoje, nes gavo bjaurią pamoką”, – nusivylusi kalbėjo G.Gudonienė.
Jai pritarė ir M.Vilkelio motina Zita Vilkelienė: „Mokykloje mes iš visų jėgų kovojame prieš smurtą. Aiškiname mokiniams, kaip sunkiai galima sužeisti žodžiu arba veiksmu.
Tikras absurdas, kad suaugęs žmogus, vadovaujantis įmonei, pavaldinius auklėja rusiškais keiksmažodžiais, grasinimais ir riksmais. Juo labiau – ką tik iš mokyklos suolo atėjusius jaunuolius.”
Netoli bendrovės „Templari” gyvenančių jaunuolių tėvai negali suprasti, kodėl T.Uznys be sąžinės graužimo apgavo jų vaikus.
Ieškojo darbo vasarai
Į bendrovę „Templari”, įsikūrusią Juodelių kaime netoli Širvintų, vaikinai kreipėsi birželio 27-ąją, kai baigėsi abitūros egzaminai.
Ši įmonė gamina baldus ir čiužinius. Joje nuolat reikia pagalbinių darbininkų. Tiesa, ką tik mokyklą baigę vaikinai buvo girdėję, kad darbuotojai toje vietoje ilgai neužsibūna.
„Tačiau netikėjome, kad mums taip nutiks. Buvome pasirengę dirbti stropiai ir sąžiningai, laikytis visų darbdavio reikalavimų. Bet tai nepadėjo”, – prisipažino M.Vilkelis.
Sutartis – neterminuotoji
Liepos 16-ąją abiturientams paskambino bendrovės „Templari” sekretorė ir pakvietė pokalbio.
Vaikinams buvo paaiškinta, kad jų užduotis bus pakuoti į plėvelę medines lovų dalis ir čiužinius, o kai atvažiuos transportas išsivežti prekių, jas reikės sukrauti į vilkiką.
Tą pačią dieną P.Gudonis ir M.Vilkelis buvo nusiųsti į „Sodrą”, kad ši išduotų socialinio draudimo pažymėjimą, taip pat į polikliniką pasitikrinti sveikatos.
Bendrovėje jiems buvo pasakyta, kad rytojaus dieną ateitų pasirašyti darbo sutarties.
„Nors buvau įspėjęs darbdavį, kad galime dirbti tik iki rugsėjo 1-osios, nes išvažiuojame į Vilnių studijuoti, mums buvo parengta neterminuotoji darbo sutartis”, – stebėjosi P.Gudonis.
G.Gudonienė spėjo, kad T.Uznys taip pasielgė norėdamas iš valstybės gauti lengvatą už pirmą kartą į darbą priimamus jaunus darbuotojus: „Jeigu sutartis būtų buvusi pasirašyta tik porai mėnesių, išmoka darbdaviui tikriausiai nepriklausytų.”
Būsimus pakuotojus kiek nustebino, kad jie bus materialiai atsakingi ir už produkciją, ir už įrankius, kuriais, kaip vėliau paaiškėjo, naudojosi net kelios darbininkų grupės.
„Pasirašėme visiškos materialinės atsakomybės sutartį, nors buvome priimti į darbą tik pagalbiniais darbininkais.
Kadangi rengėmės dirbti atsakingai, ta sutartis neatrodė kuo nors pavojinga. Bet kai vėliau pamatėme netvarką sandėlyje, supratome, jog gali baigtis visaip”, – sakė M.Vilkelis.
Į cechą – be darbo drabužių
Vaikinai įsipareigojo dirbti už minimalų – 800 litų – mėnesio atlyginimą.
Širvintiškiai buvo nustebinti, kai darbdavys pasiuntė juos į cechą išeiginiais drabužiais, kuriais vilkėdami jie atėjo pasirašyti sutarties.
„Paaiškėjo, kad darbininkams bendrovė neduoda darbo drabužių – jie eina į cechą taip, kaip atėjo iš namų. Drabužių nereikalavome, bet tokia tvarka pasirodė keista”, – pasakojo abiturientai.
Naujai į darbą priimtų vyrukų pareiga buvo pjaustyti pakavimo plėvelę, įdėti kartoną ir supakuoti medines lovų dalis. Kadangi baldų matmenys nėra maži, o gaminiai sunkūs, nebuvo paprasta tai padaryti labai greitai.
„Stengėmės kuo greičiau perprasti užduotis, bet netrukus suvokėme, kur papuolėme. Kolektyve vyravo patyčios ir negeranoriškumas.
Sandėlio vyresnioji piktai pajuokavo, kad nė vienas prekių krovėjas jos vadovavimo nėra ištvėręs ilgiau kaip tris dienas”, – sakė M.Vilkelis.
Kai pasirodydavo „Templari” direktorius T.Uznys, netrukus pasigirsdavo riebūs keiksmažodžiai kurio nors darbuotojo adresu.
Išbandymas – krauti vilkiką
„Mums iš pradžių liepdavo supakuotas baldų detales sukrauti į vieną vietą. Netrukus nuspręsdavo, jog ta vieta nepatogi, ir liepdavo perkelti į kitą.
Beprasmio darbo buvo per daug, bet mes tylėjome ir vykdėme visus nurodymus”, – pasakojo P.Gudonis.
Įpareigoti atlikti vieną darbą, vaikinai neretai būdavo pašaukiami prie kito ir nežinodavo, kurio darbuotojo klausyti.
Senesni darbuotojai gąsdino, kad tikras pragaras prasidės tada, kai reikės sukrauti gaminius į vilkiką – esą darbdavys reikalauja neįmanomo tempo.
Taip ir buvo. Vaikinai dirbo iš visų jėgų, kad tik suspėtų, bet vieną pirmadienį direktorius surengė jiems patyčių egzaminą.
„T.Uznys parodė mums didžiulę krūvą lovų galvūgalių ir liepė supakuoti per valandą.
„Jei nepadarysit, galėsite eiti na...”, – pašventino mus riebiausiu rusišku keiksmažodžiu”, – tvirtino abiturientai.
Direktorius pasikvietė seniau dirbantį pavaldinį, liepė įjungti chronometrą ir visų akivaizdoje pakuoti lovūgalio lentą.
„Tas žmogus iš kailio nėrėsi, bet detalę supakuoti pajėgė tik per 3 minutes. Taigi norint supakuoti 200 vienetų, dviem žmonėms reikėtų dirbti 5 valandas, o iš mūsų direktorius keikdamasis reikalavo tai padaryti per valandą”, – pasakojo širvintiškiai.
Nors nebuvo tartasi, kad vaikinai dirbs šeštadieniais, buvo pareikalauta, jog jie ateitų. Kaip paaiškėjo vėliau, už tai P.Gudoniui niekas net nesirengė mokėti, nes jis nebuvo įtrauktas į dirbusių poilsio dieną sąrašą.
Kaukoles liepia pašalinti
Jaunieji darbininkai taip pat nebuvo perspėti, kad gali tekti dirbti su kenksmingomis medžiagomis. Netrukus jie buvo pasiųsti į cechą, kuriame ant čiužinių buvo purškiami klijai.
„Niekas neturėjo respiratorių. Netrukus ėmė skaudėti galvą, pilvą, ėmė pykinti”, – vienas per kitą pasakojo abiturientai.
„Kai ėmėme klausinėti, ar ore sklindantys garai nėra pavojingi, darbininkai mums pašnibždėjo, kad direktorius liepia nuplėšti nuo klijų etiketes su nupieštomis kaukolėmis, nes ant jų parašyta, jog medžiaga nuodinga”, – sakė P.Gudonis.
Jis spėjo nufotografuoti vieną pakuotę, nuo kurios lipdukas su kaukole dar nebuvo nuplėštas.
Apsinuodijo klijais
„Sūnus buvo kaip apdujęs. Jis jautėsi tarsi būtų sunkiai apsinuodijęs maistu.
Atrodė visiškas ligonis, nors iš ryto visai sveikas išėjo į darbą”, – prisiminė M.Vilkelio motina.
Bloga savijauta kamavo ir P.Gudonį.
Atrodė, lyg vaikinas būtų susirgęs sunkiu gripu.
„Dabar gailimės, kad tada nesikreipėme į gydytojus. Mes tiesiog nesupratome, kad sūnūs apsinuodijo klijais darbe. Tai paaiškėjo tik vėliau, kai ėmėme klausinėti, kokias užduotis darbe tą dieną jie atliko”, – sakė G.Gudonienė.
Keiksmažodžių neištvėrė
Kai direktorius P.Gudonį ir M.Vilkelį dar kelis sykius išvadino necenzūriniais žodžiais, jie apsisprendė nutraukti darbo sutartį.
„Parašėme pareiškimus išeiti iš darbo ir nunešėme sekretorei. Paprašėme, kad parodytų žiniaraštyje, kiek darbo valandų pažymėta.
Ji liepė kreiptis į direktorių. Tačiau šis ne tiktai nesileido į kalbas, bet ir paliepė apsaugai daugiau mūsų neįleisti”, – sakė P.Gudonis.
Liepos 27 dieną už visas aštuonias darbo dienas ir papildomą darbą šeštadienį į P.Gudonio sąskaitą buvo pervesta 66 litai ir 82 centai, o M.Vilkeliui, dirbusiam 8 darbo dienas, – vos 58 litai ir keliolika centų.
Vaikinai kreipėsi į Darbo inspekcijos Vilniaus teritorinį skyrių ir išdėstė, kaip buvo apgauti.
„Tik tada paaiškėjo, kad direktorius buvo nurodęs žiniaraštyje žymėti, kad mes dirbome vos po dvi valandas kasdien. Tai buvo sąmoninga apgaulė, greičiausiai iš anksto suplanuota”, – kalbėjo vaikinai.
Pylėsi darbininkų skundai
„Lietuvos ryto” žurnalistai nuvyko į bendrovę „Templari” ir pasikalbėjo su darbininkais per darbo pertrauką.
„Paulius ir Martynas kilnojo sunkius nešulius nuo ryto iki vakaro.
Normalūs mandagūs vyrukai, o atėjo į šitą apgavikų lizdą. Čia ne pirmas atvejis, kai T.Uznys liepia klastoti žiniaraščius. Bet nerašykite mano pavardės, nes darbo Širvintose nėra”, – niūriai prasitarė pusamžis vyras.
Kad P.Gudonis ir M.Vilkelis dirbo visas aštuonias darbo dienas, patvirtino ir kelios moterys.
„T.Uznio visi bijo, o jis daro, ką nori. Vizitinėje kortelėje jis galėtų įsirašyti, kad yra chamas, keikūnas ir žmonių išnaudotojas”, – drėbė jauna mergina.
Darbininkai patvirtino, kad priversti nuolat dirbti su nuodingomis medžiagomis be apsaugos priemonių. Jie skundėsi, jog pertraukos yra per trumpos, o algos nuolat nusukamos.
Vadovas spruko iš kabineto
„Templari” direktorius šypsodamasis priėmė mus savo kabinete, tačiau vos paklaustas apie abiturientų istoriją spruko iš už stalo. Greičiau lekiančio įmonės vadovo nesame matę.
„Nieko nekomentuosiu. Apsauga, išprašykite juos!” – riktelėjo T.Uznys ir dingo gamybinėse patalpose.
Į darbo ginčus inspekcija galės kištis kitąmet
– Ar Darbo inspekcijos pareigūnai lankėsi vaikinų darbo vietoje bendrovėje „Templari”? – „Lietuvos rytas” paklausė Darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus vyriausiosios darbo inspektorės Ritos Černiauskienės.
– Taip, du kartus.
– Darbo inspekcijos atsakyme P.Gudoniui rašote: nustatyta, kad žiniaraštyje buvo žymima, jog vaikinai kasdien dirbo po dvi valandas.
Mes apklausėme darbininkus ir jie patvirtino, kad savaitę abiturientai dirbo visą darbo pamainą.
Ar inspektoriai pasikliauja tik tuo, ką sako darbdavys?
– Kadangi P.Gudonis ir M.Vilkelis jau išėjo iš darbo, nustatyti, kiek valandų jie realiai dirbo, yra sudėtinga. Jei Darbo inspekcijos pareigūnai patys surinktų įkalčius, tai būtų darbo ginčų sprendimas vietoje. Tokios teisės mes neturime, bet ją ketinama mums perduoti nuo ateinančių metų pradžios. Tada situacija pasikeis.
– Tai ką jūs galite?
– Mes įvertiname situaciją ir patariame, kur kreiptis. Nustatėme, kad darbdavys neturėjo teisės skirti vaikinams darbų, susijusių su kenksmingomis medžiagomis, nes siųsdamas tikrintis sveikatos cheminio rizikos veiksnio neįvardijo.
Pažeidimas yra ir tai, kad darbuotojai nebuvo aprūpinti darbo drabužiais.
Dėl psichologinio smurto Darbo inspekcija pasiūlė P.Gudoniui ir M.Vilkeliui kreiptis į teismą.
