„Projektas išdiskutuotas, daugybę kartų koreguotas ir tobulintas. Dabar jau norėtume prieiti prie galutinio sprendimo”, – sakė Vilniaus miesto plėtros departamento vadovas, vyriausias miesto architektas Artūras Blotnys. Jo teigimu, apleistų sovietinių gamyklų griuvėsiai niekam nekelia pasigėrėjimo, o jų vietoje atsirasiantis mišrios paskirties kvartalas įkvėps miestui gyvybės. 70 proc. pastatų jame bus gyvenamosios paskirties. Vidutinis gyventojų amžius senamiestyje yra 50–60 m. Kvartalas ir jo užstatymas projektuojamas taip, kad paskatintų jaunus žmones gyventi mieste, o ne priemiesčiuose.
„Plane atsižvelgta į Paupio gatvės ir Užupio gyventojų pastabas, pirmiausiai susijusias su transporto srautais. Pagrindinė teritorijos susisiekimo arterija – Aukštaičių gatvė bus dvipusio eismo, tuo tarpu Paupio gatve numatytas vienpusis eismas. Jau pirmajame plėtros etape, sutvarkius šiuo metu apleistą Aukštaičių gatvę, bus formuojama galimybė sujungti ją su plačia Drujos gatve. Taip bus nukreipti nepageidaujami transporto srautai nuo Užupio ir jau dabar pernelyg apkrautos Maironio gatvės. Pagal paveldosaugininkų pastabas koregavome kai kurių planuojamų pastatų aukštį, kad stebint miestą iš pamėgtų panoraminių vietų bendras kraštovaizdžio siluetas liktų nepakitęs. Kartu su detaliuoju planu pateiktuose būsimo užstatymo projektinių pasiūlymų sprendiniuose numatyta atkurti, o kur įmanoma – išsaugoti autentišką Paupio gatvės fasadų architektūrą”, – sakė SĮ „Vilniaus planas” vyriausias architektas Mindaugas Pakalnis.
Kaimyninės Paupio gatvės gyventojai kartu su Užupio bendruomene aktyviai dalyvavę formaliose ir neformaliose diskusijose su projektuotojais ir vystytojais, pripažįsta, jog išmoko nebematyti netvarkomų griuvėsių. „Tai, ką turime pašonėje, yra blogis, prie kurio įpratome ir prisitaikėme. Pagaliau kažkas pradės keistis. Mes patenkinti dialogu su planuotojais. Į mūsų pastabas įsiklausoma, projekte atsiranda branda”, – sakė Paupio gatvės gyventoja, interjero architektė Jolanta Digrienė.
Pasak kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus vadovo Vito Karčiausko, paveldosaugininkai iš esmės yra patenkinti dialogu, kuris vyksta tarp jų, detaliojo plano rengėjo Vilniaus miesto savivaldybės ir projekto vystytojų: „Teritorijos planuotojai ir investuotojai atsižvelgia į paveldosaugininkų ir Vilniaus miesto specialiojo plano rengėjų pastabas. Tai retas atvejis. Mes intensyviai bendradarbiaujame, siekdami atrasti geriausią šios miesto dalies sutvarkymo sprendimą.”
Seniai apleistos teritorijos („Skaiteks” gamykla nustojo veikti 2004 m.) detaliojo plano organizatorė yra Vilniaus miesto savivaldybė, rengėja – SĮ „Vilniaus planas”, investuotoja – AB „Panevėžio keliai” dukterinė įmonė UAB „Naujasis Užupis”.
Vilniaus miesto savivaldybės prašymu buvusios „Skaiteks“ gamyklos teritorijos detaliojo plano ir projektinių pasiūlymų vertinimą atliko Tarptautinės paminklų ir paminklinių vietovių tarybos ICOMOS – patariamosios UNESCO organizacijos – Lietuvos nacionalinio komitetas. „Detaliajame plane matomos pastangos užstatymą darniai įrašyti į kraštovaizdį ir atkartoti senamiesčiui būdingus urbanistinės struktūros formavimo principus. Plano kryptis – buvusios gamybinės zonos konversija į gyvenamąją ir komercinę – atitinka bendrojo plano ir senamiesčio regeneravimo projekto nuostatas. Detaliojo plano sprendiniai iš esmės atitinka pagrindines šios Vilniaus senamiesčio dalies tvarkymo gaires”, – teigiama ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto specialiai šiam projektui įvertinti sukurtos paveldosaugos darbo grupės išvadose. Projektą vertino ICOMOS nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ekspertai- architektai Jonas Glemža, Augis Gučas, Giedrė Filipavičienė ir Vytautas Petrušonis, kuris išsakė atskirą nuomonę vertinimo išvadoje.
Pasak kultūros viceministro Gedimino Rutkausko, kadangi teritorija patenka į UNESCO kultūros paveldo sąrašą įtraukto Vilniaus senamiesčio apsaugos zoną, o plėtra tokioje didelėje saugomoje teritorijoje vyksta retai, Lietuvos kultūros ministerija pirmą kartą kreipėsi į UNESCO, informuodama apie numatomą konversiją. Rugpjūčio pradžioje Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) padėkojo Kultūros ministerijai ir patvirtino gavusi visą reikalingą informaciją apie plėtros planus Vilniaus senamiesčio apsauginėje zonoje. V.Karčiauskas neatmetė galimybės, jog tuo UNESCO reakcija į plėtrą šioje teritorijoje gali ir pasibaigti, kadangi, jo manymu, projektas atitinka pagrindinius paveldosaugos reikalavimus, parengtas profesionaliai ir atsižvelgus į ekspertų rekomendacijas.
Pasak Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinės sekretorės Gintarės Tamašauskaitės, UNESCO tiesiogiai nesaugo kultūros paveldo, tačiau ragina tai daryti pačias valstybes, atrasti geriausius sprendimus ir dėl jų susitarti.
Kultūros viceministras G.Rutkauskas, pats būdamas ICOMOS ekspertas, pažymėjo, jog pastarųjų metų tarptautinėse konvencijose ir chartijose įtvirtintos nuostatos, raginančios išlaikyti pusiausvyrą tarp istorinės miesto apsaugos ir jo plėtros, vengti istorinių imitacijų. „Miestai yra gyvi ir besivystantys. Paupio teritorija istoriškai visada buvo užmiestis, kuriame nebuvo urbanistinės plėtros. Šiandien tai yra vieta, kur miestas gali plėstis ir tvarkytis toliau, kaip gyva jo dalis, kaip gyvo medžio šaka, kuri nebuvo išaugusi. Kyla pagrindinis klausimas – kaip elgtis su architektūra? Palikti autentišką, ar ji turi atspindėti aukščiausią savo laikmečio kokybę?”, – retoriškai klausė ekspertas.
Pasak ICOMOS ekspertės Giedrės Filipavičienės, teritorija yra integruota miesto ir senamiesčio dalis. Jei ji dar kurį laiką stovės apleista, nebus geriau nei senamiesčiui, nei miestui: „Likusios tarybinio laikotarpio gamyklos tikrai neatspindi pagrindinių Vilniaus senamiesčio verčių. Labai dažnai iš baimės yra sustojama ir nieko nedaroma. O iš tiesų miestui yra daroma žala. Aš nežinau, kam būtų geriau, jei ta teritorija dar ilgai liktų tokia, kokia yra dabar. Senamiesčio apsaugai ji nėra joks privalumas. Nėra teisinga dar daug metų filosofuoti, o iš tiesų nieko nedaryti. Akivaizdu, kad ji turi būti konvertuojama. Taip, joje yra saugotinų elementų. Mes išsakėme savo pastabas ir į jas atsižvelgta”, – sakė G.Filipavičienė.
„Detalusis šios teritorijos planas gali būti tvirtinamas, nes urbanistiniu požiūriu yra teisingas, – sakė ICOMOS ekspertas Augis Gučas. – Belieka užtikrinti, kad jame užfiksuotos nuostatos atsispindėtų projektavimo sąlygose. Projektiniai pasiūlymai kol kas tėra tik eskizai, kaip galėtų atrodyti būsimi statiniai. Kai buvo rengiamas Vilniaus miesto regeneracijos planas, šios vietos plėtra nebuvo suplanuota. Dabar ta spraga užpildyta. Mes turėjome pastabų ir pasiūlymų dėl konkrečių pastatų, fasadų išsaugojimo, Vilnelės pakrantės užstatymo.”
Detaliojo plano ir projektinių pasiūlymų architektūrinį vertinimą atliko profesorius Algimantas Miškinis. Jo manymu, tokia teritorija, esanti senamiesčio branduolio periferijoje, jungiančioje istorinę jo dalį su nauju miesto užstatymu, neturėtų likti tuščia. „Nauji statiniai kyla pačiame senamiesčio centre, tai kodėl jie negalėtų atsirasti jo periferijoje? Miesto fone kompromisas yra būtinas. Planas yra parengtas geru profesiniu lygiu, jis nesudaro kolizijos su Vilniaus plėtros istorine tradicija, sukuria prielaidas atskleisti savitą konvertuojamos teritorijos raišką”, – sakė A. Miškinis.
Tvarkymo darbai buvusios „Skaiteks“ gamyklos teritorijoje galėtų prasidėti kitais metais, nuo grunto valymo. „Tai labai sudėtingas ir miestui svarbus projektas. Manau, kad tai ir buvo viena pagrindinių priežasčių kodėl procesas juda ne taip greitai kaip norėtųsi. Visoms šalims, įskaitant ir mus, reikia subręsti, kad rastume geriausius sprendimus. Įsiklausydami į gyventojų, paveldosaugos specialistų, architektų, miesto planuotojų nuomones ir įvertindami realias galimybes, pasiekėme kompromisinį ir, manau, gerą sprendimą. Žinoma, detalusis planas ir projektiniai pasiūlymai negali iki galo atskleisti būsimojo miesto kvartalo veido, bet esu tikras, kad yra sukurtas kokybiškas pagrindas tolimesniam darbui”, – sakė investuotojų atstovas Audrius Globys.
Pateikti architektūrinius kvartalo užstatymo sprendinius buvo kviesta 20 architektų įmonių. Iš jų atrinktos aštuonios. „Teritoriją suskirstėme į keletą mažesnių kvartalų. Kiekvieną jų kūrė skirtinga architektų komanda. Tai darėme tam, kad naujas kvartalas nebūtų sukurtas tarsi „viena ranka”. Spalvų ir įkvėpimo raginome semtis iš M.K.Čiurlionio paveikslų. Projektinių pasiūlymų rengimui pakvietėme Algimantą Kančą, Edgarą Neniškį, Audrių Ambrasą, Gintarą Čaikauską, Henriką Štaudę, Rolandą Paleką, Tadą Balčiūną ir Sigitą Sparnaitį su Vyteniu Gerliaku”, – sakė M.Pakalnis.
Vilniaus „Architektūros parkas“ – tai sostinės Savivaldybės inicijuotas vienas ambicingiausių pastarojo meto projektų, kurį įgyvendinus, nuo Užupio iki Belmonto miško besidriekiantys Vilnios krantai taps išskirtiniu sostinės kvartalu. Inicijuoti tarp Vilniaus senamiesčio ir Pavilnių parko plytinčios apie 78 ha teritorijos pertvarkymo projektą paskatino ryškus kontrastas tarp vietovės turtingos architektūrinės aplinkos ir jos dabartinio sunykimo. Teritorija, kurios dalis priklauso Vilniaus senamiesčiui, šiuo metu yra ne tik praradusi darną su gamtine aplinka, bet ir anksčiau turėtą architektūrinį vientisumą, ryšius su miesto gyvenimu.
„Architektūros parko“ projektas pradedamas plėtoti nuo buvusios „Skaiteks“ gamyklos, maždaug 5 ha teritorijos, Užupio kaimynystėje, tarp Vilnelės ir Paupio gatvės.
