Tačiau užkibę ant ekologiškumo kabliuko, dažnai pirkėjai sumoka didesnę kainą už panašių savybių produktą. Kaip išsirinkti duoną, kuri būtų ne tik gardi, bet ir sveika? Specialistai siūlo žiūrėti į spalvą.
10 proc. Lietuvos duonos rinkos užimanti „Fazer“ kepykla 2010 metais pranešė apie 30 mln. litų viršijusią apyvartą. Kiek mažesnės duonos gamintojos gali pasigirti apie 10 mln. litų apyvarta per metus. Kiekviename regione populiarus vis kitas kepėjas, kurių Lietuvoje – net 257. Daugiausia suvalgoma batono, kiek mažiau – šviesios ir juodos duonos, o desertui tautiečiai pageidauja spurgų.
Skonį lemia gyvenamoji vieta
„Šiaurės Lietuvoje populiaresnė juoda duona, o Vakarų Lietuvoje - šviesi duona“ , - „Maxima“ prekybos centre vykstančių „Duonos ir bandelių dienų“ atidaryme sakė komunikacijos departamento direktorė Lina Muižienė.
Ne tik regionas, bet ir šalis lemia, kokią duoną valgome. Iš „Maxima“ tinkle parduodamų 700 duonos gaminių populiariausia yra lietuviška duona. Dalis produkcijos yra importuojama, tačiau ji didelio populiarumo nesulaukia, kaip ir lietuviški produktai kaimyninėse šalyse.
Ypač didelis skirtumas – saldžiųjų gaminių pasirinkime: lietuviai dažniausiai renkasi spurgas, sviestines bandeles, o mūsų kaimynai latviai labiau mėgsta bandeles su špinatais, mėsos įdaru.
Duonos kaina priklauso nuo jos galiojimo laiko, įdėtų priedų, taip pat svarbu, ar raugas natūralus. Anot L. Muižienės, pirkėjai dažniausiai renkasi vidutinės kainos duoną, o brangesne pasilepina tik per šventes. Svarbiau lietuviams yra ne kaina, o šviežumas – gerai perkama ką tik iškepta duona.
Paskutiniu metu lietuviai vis dažniau perka neįprastą duoną – su vaisių gabalėliais, morkomis, pagamintomis pagal itališkus receptus. Tačiau specialistai teigia, kad sveikiausia organizmui – tradicinė tamsi duona.
Sudžiūvusi duona gali praversti
Ekologiškos šviesios duonos kaina už 350-400 gramų kepalėlį svyruoja tarp 2,8 ir 4,5 lito, o paprastos šviesios duonos kaina yra nuo 2 iki 3 litų. Vienas populiariausių Lietuvoje „naminis“ batonas kainuoja tik 1,7 Lt. Taigi ekologiškumo ištroškę pirkėjai turi mokėti už tokį produktą maždaug pusantro ar net du kartus brangiau.
Ekologiška duona nuo įprastos skiriasi tuo, kad ekologiškame produkte negali būti įvairių priedų, konservantų. Taip pat reikia gauti atitinkamų įstaigų pažymas. Tačiau besirūpinantys savo sveikata žmonės labiau turėtų atkreipti dėmesį ne į tai, ar duona ekologiška, o į jos spalvą - kad ir kokia ekologiška būtų šviesi duona, ji savo savybėmis niekuomet neprilygs tamsiai.
Maisto technologė Danutė Gaidelienė pasakojo, kad juoda duona už šviesią yra gerokai sveikesnė dėl to, kad joje yra natūralus raugas ir rugių miltai, kurie organizmui naudingesni nei kvietiniai, naudojami baltai duonai kepti. Ruginė duona ypač teigiamai veikia žarnyną ir skrandį.
Be to, tamsi duona ir „gyvena“ ilgiau – ją galima vartoti iki 6 dienų po nusipirkimo, tuo tarpu baltą – iki penkių, o bandelės ir kiti saldūs kepiniai praranda savo pagrindines savybes jau po vienos paros. Nesupjaustytą juodą duoną uždengus ir padėjus į šaldytuvą, galima tikėtis, kad ji išliks gardi ir po mėnesio.
„Sudžiūvusią duoną galima atšviežinti, ją kiek sudrėkinus ir pašildžius orkaitėje, taip pat galima pažiedėjusią duoną pakepti aliejuje, tokia tik skanesnė būna. Taip pat iš tokios duonos galima gaminti džiūvesėlius arba girą“ , - sakė D. Gaidelienė.
Galbūt sudžiūvusi duona ir niekam nekenkia, tačiau supeliję gaminiai dažnai užtraukia vartotojų ir maisto ir veterinarijos tarnybos rūstybę.
„2012 metų pirmame pusmetyje buvo gauti 29 skundai, iš kurių 12 pasitvirtino. Nustatyti 4 supelijimo atvejai: vienas atvejis, kai buvo parduodamos supelijusios bandelės, kiti dėl supelijusios duonos, taip pat trys atvejai, kai buvo realizuojama duona su pasibaigusiu galiojimo terminu. Kiti skundai buvo dėl pašalinių priemaišų ir klaidingo ženklinimo“, - sakė maisto ir veterinarijos tarnybos specialistė Vida Jarošienė.
Tradicijos išlieka
Maisto technologė Danutė Gaidelienė taip pat pastebėjo, kad kartais sveikuolių vengiama duona su mielėmis nėra niekuo blogesnė už bemielę, mat kepimo metu visos mielės žūva, ir jų savybės iš tešlos išnyksta. Ar senovėje valgyta duona labai skyrėsi nuo dabar gulinčios prekybos centrų lentynose? D. Gaidelienė tikina, kad ne itin.
„Močiutės mėgdavo turėti kietą raugą. Jos tą raugą užsimaišydavo ir dalindavosi tarp kiemų. Ant jo paskui pridėdavo miltų, vandens ir pagamindavo tešlą. Aišku, kepimas skyrėsi – kepė krosnyse, ant akmenų. Malkos būdavo ąžuolinės, beržinės, kad kaitrios būtų, nes duonai iškepti reikia daug karščio. Įkaitindavo krosnį, nustumdavo anglis, patiesdavo ajerų, ir pašaudavo duoną“, - pasakojo moteris.
