Garažas – sąlyginis šių statinių pavadinimas. Nemažai jų metų metais nenaudojami, virtę sandėliais, benamių irštvomis.
Visas šis „turtas“ jau prieš 6–7 metus suregistruotas seniūnijose. Tačiau valdininkams nepavyko nei vienu mostu nušluoti nelegalių statinių, nei priversti savininkų juos nukelti.
Galų gale miesto seniūnijos, kurioms palikta spręsti ši problema, nė tų buldozerių neturi.
Bendrauja skelbimais
Dešimtimis metalinių garažų aplipusios nuošalesnės Šančių seniūnijos erdvės: Kranto alėja, Lentvario gatvė.
Šančių seniūno pavaduotojas Egidijus Pečiulionis pasakojo, kad dažniausiai su savavalių statinių savininkais bendraujama neakivaizdžiai – ant garažų lipdomi raginimai garažus nukelti.
Bet raginimų paiso tik pavieniai, geranoriškiausi, gyventojai.
Iš to, kad nemažai skelbimų nuplėšiama, galima spręsti, jog dauguma metalinių būdų savininkus vis dėlto turi.
Tačiau juos nustatyti labai sunku, nebent atsitiktinai pavyksta aptikti besitvarkančius.
Nuosavybės klausimai – opūs
Prievartinių veiksmų Kauno valdininkai vengia: per pastaruosius keletą metų nebuvo nukeltas nė vienas garažas.
E. Pečiulionis priminė, kokią teisinę kebeknę sukėlė bandymai versti Vilniaus taboro statinius.
„Neaišku, kaip reikėtų elgtis su turtu, aptiktu tokių garažų viduje, kad paskui nesusidurtume su savininkų pretenzijomis. Nuosavybės klausimai daugybę bendraturčių turinčiuose Šančių pastatuose – itin opūs“, – svarstė seniūno pavaduotojas.
Bene vienintelis gana greitas būdas išspręsti problemą – kai sklypas, kuriame riogso palaikiai statiniai, grąžinamas savininkui.
Kai kuriais atvejais pasitelkiami antstoliai, bet garažų nebelieka.
Vajus pamirštas, garažai liko
Aleksoto seniūnijos vyriausiasis specialistas Algirdas Guoga pastebėjo, kad bandymai greitai išspręsti dešimtmečiais užsitęsusią problemą kai kuriems gyventojams atsirūgo. Pabandęs patraukti į šalį sulūžusį kaimyno automobilį, gyventojas buvo užsipultas, kad suniokojo svetimą turtą.
Panašiai yra ir su garažais: bijomasi bet kokių pretenzijų, o metalinės kiuženos Piliakalnio gatvėje, Vinčų gatvės šlaituose jau spėjo tirštai apaugti žole.
„Kažkada suregistravome, pateikėme sąrašus savivaldybei, bet vajus nurimo, viskas taip ir liko“, – sakė specialistas.
Dalies garažų savininkų jau ir nebesurasi: išsikėlė, emigravo, mirė. Be to, Kauno miesto savivaldybės Turto skyriaus vedėjo Antano Slušnio teigimu, garažai – laikinieji statiniai, ir bešeimininkiu turtu nepripažįstami.
Vis dėlto, A. Guogos manymu, apleisti garažai tikrai nėra neišsprendžiama užduotis – ją įveikti būtų įmanoma, tik nėra kam jos imtis.
Dažnai apsigyvena valkatos
„Metaliniai garažai – sovietmečio palikimas. Naujų valstybės žemėje niekas neberenčia“, – teigė Petrašiūnų seniūno pavaduotojas Romualdas Girčys.
Iš maždaug 500 seniūnijoje esančių garažų nukelta vos 12.
Kai kurie apgriuvę statiniai pašalinami tvarkant aplinką, ypač jei gaunama žinių, jog juose įsikūrė benamiai.
Tokiais atvejais palaikiai statiniai tampa savotišku įtampos židiniu: juose kaupiasi atliekos, renkasi neaiškūs asmenys, kyla gaisrai.
Nemažai benamių iš tokių landynių nukreipiama į nakvynės namus. „Lyg ir paklauso, išsikelia, bet, žiūrėk, po kurio laiko vėl jų yra“, – pasakojo pavaduotojas.
Vilniuje – pjaustė
„Garažininkai“ Lietuvoje pakantumo susilaukdavo anaiptol ne visada. Beveik prieš dešimtmetį sostinėje, Naujininkuose, su visais daiktais pradingo net 107 metaliniai garažai.
Tąkart savo turto pasigedo tik 12 gyventojų, iš kurių ne vienas sunkiai galėjo prisiminti, kada paskutinį kartą lankėsi garaže.
Vėliau kelios dešimtys metalinių garažų Vilniaus savivaldybės iniciatyva buvo supjaustyti ir išvežti iš Kalvarijų gatvės.
Kaune tokių veiksmų nebuvo imtasi nė karto.
