Grožio versle grožio mažiausiai (papildyta)

Maždaug prieš pustrečių metų kirpyklų ir grožio salonų buvo apie 730. Bent jau tokių, kurie rodė gyvybės ženklus ir pateikdavo duomenų apie turimas pajamas.

Sunkmetis šių rinkos dalyvių gretas smarkiai praretino. Maždaug 100 iš jų bankrutavo, dar apie porą šimtų įmonių nieko negirdėti.

Duomenų sistemos „Creditreform Lietuva” vertinimu, iš 730 įmonių, veikusių 2009 metais, šiandien realiai dirba 420.

Tačiau trečdalis jų vis keičiasi: kurį laiką veikusios uždaromos, atidaromos naujos arba saloną įsigyja naujas šeimininkas.

Paskui 11 proc. grožio įmonių velkasi didelės skolos „Sodrai”. Pastarąjį pusmetį neįklimpti į skolas pavyko 41 proc. salonų.

„Svarbiausia, kad žmonės turi darbo. Jie laikosi rinkoje kaip išmanydami: vieni tyliai užsidaro, kiti – atsidaro”, – apie grožio paslaugų verslą kalbėjo „Creditreform Lietuva” direktoriaus pavaduotojas Romualdas Trumpa.

R. Trumpos teigimu, naujų grožio įmonių pastaruoju metu steigiama mažai. Užtat tose, kurios veikia ne pirmuosius metus, šiek tiek padaugėjo darbuotojų.

„Tačiau tai – tik dalis grožio pramonėje triūsiančių žmonių.

Dauguma jų paslaugas teikia dirbami ne pagal darbo sutartis, bet verslo liudijimus”, – paaiškino R. Trumpa.

Tiesa, ir verslo liudijimų teikti grožio paslaugas įsigyjama vis mažiau.

Tarkim, šįmet pirmąjį metų ketvirtį Vilniuje tokių dokumentų įsigyta 1181, o 2009-aisiais – 1421. Kaune – analogiškai 949 ir 1290. Grožio sektoriaus įmonių pajamos pastaruosius trejus metus bemaž nekito: per ketvirtį jos sukasi apie 30–40 mln. litų. O apie pelną, anot rinkos dalyvių, lieka tik pasvajoti.

„Vos prieš kelerius metus visiems atrodė, kad šis verslas yra lengvas. Tuomet buvo kitokia padėtis: buvo pinigų, nebuvo reikalo akylai jų skaičiuoti, todėl daug moterų imdavosi šios veiklos, nes ši sritis artima kiekvienai. Daug kas priklauso ir nuo požiūrio. Kartą vienai salono šeimininkei, susiruošusiai pirkti brangią techniką, patariau: nepirk, ji tau neatsipirks. „Na, ir kas, bet juk niekas tokios neturi”, – atsakė ji man. Iš tiesų tai labai sunkus verslas. Juk tai – aptarnavimo sritis. O aptarnauti visuomet sunku”, – kalbėjo verslininkė Sabina Repčenkienė.

Vos prieš kelerius metus ji buvo viso grožio salonų tinklo šeimininkė. Prekybos centruose buvo įkurti net aštuoni salonai. Dabar telikęs vienas Vilniaus centre.

Dalį salonų S. Repčenkienė uždarė, dalį pardavė, o Grožio ir kosmetologijos centro šleifas vis dar velkasi – bankroto procedūra trunka kelerius metus.

„Tai buvo asmeninės priežastys, kodėl atsisakėme salonų. Na, ir bankų požiūris. Žinoma, skaudu, kai įdedi širdies, o viskas baigiasi šitaip”, – apie ne itin malonią patirtį nedaugžodžiavo S. Repčenkienė.

O štai kažkada buvusių itin populiarių grožio salonų „Fortina” savininkė Jūratė Steponienė trina rankomis, kad prieš kelerius metus metė šį verslą.

„Tada mes nesėkmingai bandėme belstis į Seimą, nes norėjome rasti teisinių priemonių, su kuriomis būtume galėję tvarkyti visišką chaosą grožio versle”, – prisipažino buvusi Kirpėjų ir kosmetologų asociacijos vadovė.

Ekonomisto išsilavinimą turinčią J.Steponienę iki šiol stebina, kad grožio paslaugų kokybė niekam nerūpi, kaip kas nori, taip dirba.

„Pagrindinis mūsų verslas – didmeninė prekyba kosmetika, o salonų verslas – tik šalutinis”, – teigė S. Repčenkienė.

Pasak jos, dažniausiai klesti tie salonai, kuriems vadovauja patys meistrai. „Kiekvienas labai geras meistras nori turėti savo saloną, tai visiškai natūralu. Taip supranti, ką pats darai, ką daro šalia tavęs dirbantys žmonės”, – sakė S. Repčenkienė.

Kad tvirčiausiai laikosi tie salonai, kurių savininkai patys juose triūsia, pritaria ir Diana Kinderienė, grožio paslaugų versle besisukanti nuo 1989-ųjų. Tuomet ji pirmoji Vilniuje įsteigė privačią kirpyklą viename Šeškinės poliklinikos kabinetų.

„Šitaip per mėnesį savo uždirbtais pinigais galima užkaišioti visas skyles ir nuolat kontroliuoti padėtį”, – prisipažino D. Kinderienė. Šiuo metu Vilniuje jai priklauso dvi grožio studijos – „Simona” ir „Simona Lux”, kuriose sukurta 18 darbo vietų.

„Bet vis dažniau pagalvoju, ką aš čia veikiu? Kam man tas nuolatinis stresas?” – D. Kinderienė neslėpė, kad grožio verslas išties atima nemažai jėgų.

Jei nesėdėtų banko kišenėje, D.Kinderienė, matyt, viską mestų ir atsipūtusi dirbtų grožio ir jaunystės kultu alsuojančiame Los Andžele.

Mat ten jos meistriškumas buvo įvertintas aukščiausiai. Kai porą mėnesių ji tobulino savo anglų kalbos žinias Kalifornijoje, moterys nė nemirktelėdamos už kirpimą jai mokėjo po 300 JAV dolerių (840 litų).

Tačiau skola bankui įpareigoja, todėl D. Kinderienė vis dar čia.

Jei kirpėjų duona nėra lengva, kodėl Lietuvoje tiek daug siekiančių išmokti šio amato?

„Prieš sunkmetį kas norėjo, tas, porą mėnesių pasimokęs, jau skelbdavosi esąs stilistas ir, gavęs verslo liudijimą, pradėdavo dirbti, nes klienčių tais laikais irgi buvo jūra”, – apie savo profesijos populiarumą pasakojo kirpėja D. Kinderienė.

Tačiau dabar, anot jos, viskas pasikeitė. Kirpėjų daug, bet salonų šeimininkams nėra iš ko rinktis. Gerą meistrą reikia užsiauginti. O kad būtum geras mokytojas, pats turi nuolat tobulėti.

„Du kartus per metus būtinai vykstu į Londone rengiamus grožio seminarus, kur pristatomos karščiausios kirpimo naujienos. Tokie seminarai atsieina kelis tūkstančius svarų sterlingų, o kur dar kelionės ir pragyvenimo viename brangiausių Europos miestų išlaidos”, – D. Kinderienė bandė suskaičiuoti meistriškumo pamokų kainą.

Kadangi sau kartelę ji yra iškėlusi labai aukštai, to siekia ir iš pas ją dirbančių kirpėjų. Šiuose salonuose kirpimas kainuoja nuo 50 iki 150 litų, o šeimininkė klientes kerpa už 200 litų.

Bet dauguma moterų Lietuvoje kerpasi už dešimt kartų mažesnę sumą. Kas gi nustato šios paslaugos kainas?

„Niekas čia jokiomis kainomis nesirūpina, – nustebino D. Kinderienė. – Užsienyje kirpyklos griežtai vertinamos pagal ten dirbančių žmonių meistriškumo lygį, tarsi viešbučiai žvaigždutėmis. Pas mus kas kiek nori, tiek prašo, kaip kokiame turguje.”

Nors taip aukštai – 200 litų už kirpimą – savo paslaugų kainas sostinėje yra įvertinę vos keli meistrai, visi jie darbo turi per akis.

D. Kinderienė paprastai net nepriima naujų klienčių – nespėja, nes per daugiau kaip 20 metų įgijo didžiulį būrį nuolatinių.

Tačiau, pasak jos, pagrindinės grožio salono pajamos yra uždirbamos iš klientams parduotos kosmetikos: „Užsienyje meistras laikomas niekam tikusiu verslininku, jei klientams neįsiūlo maišo priemonių".

Norėjo juoktis balsu

Kad kaina neretai lemia kokybę, tikino ir S.Repčenkienė. Ji giria savo salono meistrus, nors pati retai patenka į jų rankas.

Anot vadovės, pagal nerašytą taisyklę, jei paskambina klientas ir prašosi užrašomas, o vietų nebėra, iš sąrašo išbraukiama grožio procedūros laukianti S.Repčenkienė.

„Kartą, kadangi man vietos nebeliko, ėjau į gretimą grožio saloną, kuriame galvą išplovė ir sušukavo už 25 litus. Už kokius pinigus ėjau, tą ir gavau. Kai mane šukavo, norėjosi balsu juoktis.

Kirpėja nebuvo nepatyrusi mergaitė, jai – per 40 metų. Ir tas salonas turi klientų”, – pečiais kraipė S.Repčenkienė.

Kosmetologė-vizažistė, tarptautinės kategorijos teisėja ir trenerė Birutė Pajedienė skėsteli rankomis: „Diplomuotų specialistų – daug, bet dirbti nėra kam.”

Savo grožio salone Estetikos studijoje darbo vietas ji nuomoja specialistėms – kosmetikei, kirpėjai ir kitoms, dirbančioms pagal verslo liudijimus. Turėdama kartokos patirties, darbo sutarčių ji nesudaro.

„Darbo sutartis sukelia daug rūpesčių. Darbuotojai nori daug ir iš karto uždirbti, nepaisydami to, kad jų kvalifikacija dar menka.

Jie neturi savo klientų, o perduodama savus rizikuočiau juos prarasti”, – aiškino B.Pajedienė.

Ieškant kosmetologių, kurios salone nuomotųsi darbo vietą, B.Pajedienei teko pavargti.

„Daugybė kosmetologo bakalauro diplomą įgijusių merginų siuntė anketas manydamos, kad jos bus priimtos į darbą. Jos buvo baigusios kolegijas, bet neturėjo jokios darbo patirties”, – sakė kosmetologė.

Šiuos specialistus rengia keturios – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių kolegijos. Be jų, – ir dvimetė kosmetologų profesinė mokykla. Tad tokių specialistų lyg ir prikepta daug, bet mokančių dirbti tenka ieškoti su žiburiu.

Problemų kyla ir dėl to, kad senieji meistrai, nors ir turi patirties, jų kvalifikacija yra žema, nes jie nenori mokytis naujovių.

B.Pajedienė ne kartą į mokslus buvo priėmusi mokinių – kolegijose studijuojančių praktikančių. Todėl įgudo iš įvairių smulkmenų susidaryti nuomonę, kokios iš jų bus darbininkės.

„Neseniai išleidau mokinę, kuri sukosi kaip bitė, viską tvarkydavo ir džiaugėsi galėdama stebėti, kaip dirbu. Tačiau tokių – reta, ji netruko įsidarbinti „Vilniaus SPA”.

Bet dauguma, atvirkščiai, prastumia dieną stoviniuodamos greta, nes neturi jokio noro dirbti”, – sakė pašnekovė.

Kaip medžiojami geri meistrai, puikiai žino ir D.Kinderienė.

„Garsas apie tokius specialistus greitai sklinda, todėl salonų šeimininkai iš pradžių užsuka pas juos kaip klientai.

Jei lieka patenkinti jų darbo kokybe, pradeda įkalbinėti pereiti dirbti pas juos”, – ji neslėpė, kad kartkartėmis ir jos salonuose spendžiamos tokios pinklės.

Vilniuje yra keli grožio salonai, kuriuose dirbusiems atsidaro visų kitų salonų durys.

Tai – lyg aukšto meistriškumo mokyklos, kurias baigusieji įgyja savotišką magistro laipsnį ir gauna atitinkamai geresnį uždarbį. Šią nerašytą taisyklę žino visi grožio verslo atstovai, kaip ir minėtų „mokyklų” pavadinimus.

Panevėžyje veikiančiuose grožio salonuose galima pasigražinti gerokai pigiau nei sostinėje ir gauti nė kiek ne prastesnes paslaugas. Tačiau salonuose dirbančios grožio specialistės negali pasidžiaugti klienčių gausa.

„Pasižiūrėkite, kokios tuščios miesto gatvės. Jame nebeliko žmonių. Dauguma jų emigravo.

Dalis tų moterų, kurios neišvyko, taupo ir gražinasi pačios. 

Iš visų mano anksčiau buvusių klienčių liko koks trečdalis”, – pasakojo viename Panevėžio salone dirbanti kirpėja.

Matydami atidaromas naujas grožio oazes senųjų savininkai linguoja galva. Jie tvirtina, kad naujokams bus labai sunku įsitvirtinti.

Dar viena kliūtis jiems dirbti pelningai – kai kurių specialistų stygius. Ir naujuose, ir ne pirmus metus veikiančiuose salonuose labiausiai trūksta kirpėjų.

Panevėžietės verslininkės Bergenijos Greičiūnės salonas jau ne pirmus metus veikia Klaipėdos gatvės mikrorajone esančiame daugiabutyje.

Kiek atokiau nuo miesto centro dirbančios kirpėjos, manikiūrininkės bei veido, kūno ir nagų priežiūros specialistės nesiskųsdavo klienčių gausa. Pasigražinti užsukdavo šiame rajone gyvenančios moterys.

Tačiau pastaruosius kelerius metus srautas smarkiai sumažėjo. Dėl sumažėjusio darbo krūvio čia dirbusios kirpėjos paliko anksčiau nuomotas darbo vietas.

„Salone yra šešios kirpėjoms skirtos darbo vietos, tačiau dirba tik dvi specialistės”, – sakė salono savininkė.

Prieš kelis mėnesius šiuolaikinį saloną atidariusi panevėžietė Vilma Kairienė jį pavadino anksčiau šiame name gyvenusios poetės Salomėjos Nėries vardu.

Netoli nuo miesto centro įsikūrusioje „Salomėjoje” jau dirba keletas grožio specialisčių. Tačiau nė viena iš keturių kirpėjoms skirtų vietų kol kas neužimta.

Į pokalbius dažniausiai ateina jaunos, ką tik mokslus baigusios merginos. Jos norėtų imtis verslo, tačiau pradžia reikalauja nemažų investicijų.

Verslo liudijimas metams kainuoja 1440 litų. Paprastai iš pradžių merginos ryžtasi jį imti trumpesniam laikui. 

Mėnesiui verslo liudijimas kainuoja 120 litų. Prie šios sumos reikėtų pridėti 72 litus privalomajam sveikatos draudimui ir 180 litų „Sodrai”.

Be to, pradedanti kirpėja savo darbo vietai turi gauti higienos pasą, kurio kaina – 150 litų. Dar apie 50 litų teks sumokėti už savo pačios sveikatos pažymą.

Tačiau ir tai – dar ne viskas. Pradedančiai specialistei reikia įsigyti nepigiai kainuojančius darbo įrankius ir medžiagas. Net ir labai taupydamas be pusantro ar dviejų tūkstančių litų neišsiversi.

Tiek išleidusi jauna kirpėja investuoja į ateitį, dėl kurios nėra jokių garantijų. Ji nėra tikra, kad per mėnesį turės pakankamai klienčių.

„Neretai jaunos kirpėjos specialybę įgijusios merginos pasiskaičiuoja ir ima svarstyti, ar ne geriau būtų joms eiti dirbti padavėjomis, kurių šiuo metu trūksta”, – kalbėjo „Salomėjos” savininkė V.Kairienė.

Paprastai salone darbo vietas nuomojantys savininkai pageidauja darbo patirties turinčių kirpėjų, kurios atsiveda ir savo klientes.

Tačiau tokių specialisčių bent Panevėžyje liko nedaug.

Dalis dirba ir nekeliauja iš salono į saloną. Tos, kurios dėl klienčių stokos nebepajėgia mokėti mokesčių, savo verslą perkelia į namus ir dirba nelegaliai.

Nemažai patyrusių meistrių vasarai išvyksta dirbti į kurortus ar keliems mėnesiams paskui lietuvių emigrantus į Angliją ar Ispaniją. 

Ten jos turi pakankamai ne tik tautiečių klienčių: pavyzdžiui, britės labai vertina lietuvių kirpėjų darbą ir mielai renkasi jų paslaugas.

Net ir pačios didžiausios grožio industrijos įmonės nepatenka į Lietuvoje veikiančių bendrovių „TOP 1000” – tokių, kurių metų apyvarta yra apie 30 milijonų litų.

Tarp „TOP 5000” įmonių, kurių apyvarta ne mažiau kaip 5 mln. litų, tėra Grožio terapijos ir chirurgijos klinika.

Tarp bendrovių, kurių apyvarta yra apie 1–5 mln. litų, tėra keturios grožio paslaugas teikiančios bendrovės. O tokių, kurių apyvarta sudaro 0,5–1 mln. litų, yra apie 30.

- Grožio verslas išties smarkiai siūbuoja: keičiasi šeimininkai, pavadinimai. Sutinki pažįstamą meistrą, o jis pasakoja, kad nebedirba ten, kur darbavosi anksčiau, kad tą saloną nupirko kiti žmonės ir atsivedė savo meistrus. Be to, susitraukė ir klientų būrys. Jei turi nuosavas patalpas, tai lengviau gyventi, nes nebereikia už jas mokėti.

Krizę išgyvens tie grožio salonai, kurių savininkai patys juose dirba. Tik tokiu atveju gali pas sau užsikrauti didesnį krūvį, atsakomybę, pats rinktis, kokius meistrus priimti, kokią algą jiems mokėti.

Aš nieko prieš, kad atsidaro naujų salonų, kuriems vadovauja šios srities neišmanantys žmonės. Tačiau dažnai tie nauji salonai dažnai neturi kvalifikuotų meistrų. O neatlaiko juk ne tik naujokai – iš verslo traukiasi net ir senbuviai.