Patarimais, kada būtina sveikintis, o kada geriau susilaikyti nuo perdėto draugiškumo, dalijasi VU Tarptautinio verslo mokyklos lektorius Darius Rupšlaukis.
Kada sveikintis būtina
Kiekvienas susitikimas tiek dalykinėje, tiek asmeninėje aplinkoje prasideda pasisveikinimu. Sveikintis visada galima pirmiems, neatsižvelgiant į rangus.
Pasisveikinimas žodžiu bei galvos linktelėjimo iniciatyva priklauso žemesnio rango asmeniui, o rankos paspaudimas ar bučiniai (kai kuriose kultūrose) – nuo aukštesnio rango žmogaus norų.
Pamačius pažįstamą pernelyg vėlai ir nebespėjus pasisveikinti, kitą kartą susitikus būtina atsiprašyti. Neatsakyti į pasisveikinimą yra nemandagu tiek darbe, tiek privačioje aplinkoje.
Su ateinančiu asmeniu sveikinamasi iš trijų, keturių žingsnių atstumo. Lifte sveikintis nebūtina, jei esama svetimoje aplinkoje, tačiau savo namo laiptinėje pasisveikinti žodžiu reikėtų. Sveikinantis nedera laikyti cigaretės dantyse, kaip ir rankų kišenėse.
Neatsakyti į ištiestą ranką – etiketo nuodėmė
Rankos paspaudimu parodomas noras pradėti pokalbį, taip parodoma pokalbio pradžia ir pabaiga. Rankos neduodama, tik kai skubama ar nenorima kalbėti.
Nepaspausti kito ištiestos rankos negalima. Žmogus gali išbėgti iš tualeto ir ištiesti jums drėgną ranką. Kad ir kaip būtų nesmagu, rankos paspaudimas yra būtinas. Patys tokioje situacijoje rankos pirmi netieskite.
Per stipriai ir per silpnai spausti rankos nedera. Tiek vyrui, tiek moteriai rankos spaudžiamos vienodai. Rankos paspaudimą inicijuoja aukštesnio rango asmuo: pirmoji ranką paduoda vyresnė moteris jaunesnei arba direktorius – vadybininkei.
Sveikintis patalpoje mūvint pirštines galima nebent Antarktidoje. Net ir lauke rekomenduojama nusiimti pirštines ir tik tada tiesti ranką. Išimtis tik viena – kai moteris mūvi vakarines pirštinaites.
Sveikinimasis iš toliau
Žodinio pasisveikinimo metu žiūrima sutiktajam į akis, tačiau net ir tokio pasisveikinimo metu rankos turi būti ištraukiamos iš kišenių. Tokių neformalių pasisveikinimų kaip „sveikas“ mažai pažįstamam žmogui sakyti nereiktų.
Tą pačią dieną sutikus tą patį pažįstamą pakanka tik linktelėti galvą. Toks pasisveikinimas taip pat tinka, jei einame gatve su kitu žmogumi ir su juo sveikinasi nepažįstamasis.
Ši pasisveikinimo forma taip pat naudojama, kai sunku prieiti prie pažįstamo žmogaus tokiose vietose kaip konferencijų salės, kino teatras ar operos ir baleto teatras. Tam, kad nereiktų svertis per dvi eiles bandant paduoti pažįstamam ranką, yra paprasčiausiai linktelėjama galva.
Taip pat sveikinamasi ir restorane pamačius žinomą žmogų, o jei esama arčiau, galima dar ir palinkėti gero apetito.
Bučiniai – kada galima?
Moters rankos bučiavimas – šiuo metu retai pasitaikanti protokolinė pasisveikinimo forma. Jei ranka tiesiama delnu žemyn - vadinasi, norima, kad ją pabučiuotų.
Lenkiantis, moters ranka keliama aukštyn (neaukščiau moters pečių lygio), o likus keliems centimetrams iki rankos, imituojamas bučinys. Ranką reikia paimti už pirštų galiukų, o bučiuojant žiūrima į ranką.
Negalima rankos bučiuoti, jei moteris pati nerodo iniciatyvos. Paprastai rankos bučiuojamos oficialiuose priėmimuose, operoje ar kitoje oficialioje aplinkoje, o lauke rankos nebučiuojamos.
Nesijaudinkite, jei pirmojo susitikimo metu tektų pasibučiuoti. Bučinys į skruostą yra priimtinas kai kuriuose Europos ar Pietų Amerikos šalyse.
Bučinių į skruostą iniciatyva priklauso aukštesnio rango asmenims. Paprastai prie skruosto neprisiliečiama, bučiniai yra imituojami taip pat, kaip ir į ranką.
